Margarita Pilkaitė
Aktoriai Vytautas Kaniušonis, Edita Užaitė ir Vidmantas Fijalkauskas. Pauliaus Štaro nuotrauka |
Kiekvienas naujas režisieriaus Jono Vaitkaus kūrinys, dar nepasirodęs sukelia nepaprastą smalsumą ir susidomėjimą: ko tikėtis šįkart? Gal vizualiai pritrenkiančio, gilaus ir tikslaus sprendimo, kuris aiškiai liudija vyraujantį režisieriaus autoritetą spektaklyje? Ar -- kamerinio pastatymo, kuriame režisierius tarsi pasitraukia, nusišalina ir palieką visą erdvę meistriškai aktorių vaidybai? Visais atvejais prieš J.Vaitkaus spektaklį bandai atspėti – kuo jis sukrės, ką reikšmingo pasakys?
Ne tik po spektaklio „Visi mano sūnūs“, pagal to paties pavadinimo Arthuro Millerio pjesę, premjeros, kuri nebūtinai yra geriausia spektaklio gyvenimo stadija, bet ir dar po kelių vakarų, kai buvo rodomas spektaklis, galima atvirai pasakyti, kad šįkart režisierius nustebino. Nustebino iš pirmo žvilgsnio visai „nevaitkišku“ spektakliu.
Suprantamas režisieriaus sprendimas pasirinkti Arthuro Millerio pjesę „Visi mano sūnūs“ – sudėtingą, patrauklią žmonių santykių komplikuotumu ir jausmų gilumu, poelgių aktualumu ir vertybių universalumu. Toks kūrinys, atrodytų, negali palikti abejingų, nejaudinti, nepriversti susimąstyti.
Visai kitaip nuteikia tos kelios minutės prieš spektaklį, kai galima atidžiai apžiūrėti scenografiją – baltas tvoreles su varteliais, puoštas plastmasinėmis gėlėmis, ir pintus sodo baldus. Nustebina, kone šokiruoja tiesmukiškas ir neskoningas Amerikos priemiesčių aplinkos citavimas. Scenos gilumoje grėsmingai stūksanti didžiulė karo laikų nuotrauka, sudrumsčia tvorelių ir gėlių vientisą saldumą, kontrastuodama su juo ir jį savotiškai neigdama.
Suprantama, teatre erdvė pati savaime nėra svarbiausias dalykas. Viskas priklauso nuo to, kaip su ja elgiamasi, kaip ji pajungiama spektaklio veiksmui. Greičiausiai, kad šiuo atveju, šokiruojančiai primityvi scenografija buvo sukurta ne šiaip sau.
Visa aktorių apranga, pradedant kostiumais, baigiant aksesuarais aiškiai bylojo apie tam tikrą istorinį laiką ir net geografinę vietą. Kaip pasakojo su režisieriumi dirbusi dailininkė, Eglė Richter, rūbams buvo skiriamas itin didelis dėmesys. Siekta autentikos be jokios improvizacijos, nes kostiumai turėjo perteikti pokario Amerikos dvasią.
Sūnus (Vidmantas Fijalkauskas)ir motina (Liucija Rukšnaitytė). Mathias Richterio nuotrauka |
Dvasią perteikti pavyko – kai kurios mizanscenos atrodė tarsi perkeltos iš kino filmų. Populiarioji pokario muzika, skambanti spektaklyje, irgi nemažai prisidėjo prie bendros istorinio laikmečio atmosferos sukūrimo. Tik kuo čia dėtas teatras? Ir koks spektaklio kūrėjų tikslas – paraidžiui rekonstruoti istorinę tiesą ar kurti naują meninę realybę?
Režisieriaus sprendimas scenografiją, kostiumus, muziką nustumti į antrą planą, tarsi savaime pakiša mintį, jog pagrindinis krūvis turi tekti aktoriams, jų meistriškumo demonstracijai, sugebėjimui niuansuotai ir jautriai atskleisti charakterius.
Šiame spektaklyje akivaizdžiai akcentuojamas paprastumas, tikroviškumas, atsisakoma teatrališkų, formalių, grynai estetinių sprendimų, tad ir vienintelis tinkamas kelias aktoriams – psichologinio persikūnijimo būdu kurti savuosius personažus. Toks ir yra režisieriaus tikslas: atsisakant teatrinių efektų, sukurti dramą vien aktorių talento jėgomis.
Vadinasi, žiūrovui iš šio J.Vaitkaus spektaklio reikia laukti ne išraiškingos formos, o jaudinančio turinio. Meninė realybė šiuo atveju slypi sunkiau apčiuopiamoje gelmėje -- aktorių sukurtų personažų emocijose. Gal šis režisieriaus sprendimas yra it testas, it lakmuso popierėlis, parodantis žiūrovo sugebėjimą įsiklausyti, įsižiūrėti, pasikliauti savo jausmais, o ne juslėmis ar intelektu?
Tai gana retas reiškinys šiandien, kai dauguma režisierių pasitiki ne psichofiziniais aktorių sugebėjimais, o vaizdo ir muzikos efektais, technikos naujovėmis.
Bene sunkiausias uždavinys spektaklyje teko motinos (Keitės Keler) vaidmenį kuriančiai Nijolei Lepeškaitei. Jos kuriamas personažas yra itin daugialypis ir komplikuotas – Keitė sielojasi dėl sūnaus Lario dingimo, nepripažindama jo mirties fakto (ir versdama savo vyrą ir sūnų jai pritarti), slepia savo vyro nusikaltimą, yra draskoma prieštaringų jausmų Anei (Edita Užaitė) – buvusiai Lario sužadėtinei ir dabartinei kito sūnaus, Kriso (Vidmantas Fijalkauskas), meilei.
N.Lepeškaitė profesionaliai susitvarko su užduotimi: ji niuansuotai ir jautriai perteikia visiškai prieštaringus jausmus. Vienos mizanscenos metu, ji sugeba bent kelis kartus pakeisti savo kalbėjimo manierą, žvilgsnį, veido išraišką, priklausomai nuo to, su kokiu žmogumi ji kalbasi.
Vytautas Kaniušonis (Džou Keleris, tėvas) savo personažą kuria itin stiprų, valdingą, tikrą patriarchalinės šeimos galvą. Aktoriaus laikysena, gestai, judesiai – viskas byloja apie jo įkūnijamo personažo racionalumą ir tikėjimą savo teisumu. Jo duetas su sūnumi Krisu (V.Fijalkauskas) – tai lyg dviejų nesutaikomų jėgų, priešingų požiūrių, mentalitetų susidūrimas.
V.Fijalkauskas sukuria itin teigiamą, humanišką, kone herojišką personažą. Kriso idealistiškas polėkis, noras užmerkti akis prieš jo netenkinančią realybę, kertasi su kitų jo šeimos narių elgesiu. Visas vaidmuo - tai lyg bandymas išsiveržti iš šeimos paslapčių, tragedijų ir skausmo pančių. V.Fijalkausko judesiai scenoje buvo tarsi suvaržyti, neekspresyvūs ir nenatūralūs - sukuriantys nepatogumo ar net tam tikro skausmo iliuziją.
Editos Užaitės (Anė Dyver) vaidmuo buvo bene labiausiai suskilęs į du kontrastingus segmentus. Pirmojoje spektaklio dalyje, aktorė žaismingai atlieka jaunos, naivios ir kone vaikiškos mergaitės vaidmenį. Antrojoje dalyje ji jau įkūnija prieštaravimų draskomą moterį, turinčią rinktis tarp asmeninės laimės ir šeimos interesų.
Kiekvienas aktorius turi ne tik atlikti savąjį vaidmenį, bet ir kurti ryšį su kitais personažais. Šiame vizualiai asketiškame spektaklyje ansambliškumas itin svarbus, nes visas prasminis laukas yra koncentruojamas ties aktoriumi ir jo sugebėjimu pasiekti žiūrovą.
Sausa ir primityvoka scenografija ir dramatiški vidiniai konfliktai. Išoriška istorinės tiesos rekonstrukcija ir žmogiškųjų vertybių universalumas. Vaitkus provokatyviai jungia pabrėžtinai biurgerišką išorę su turtingais emociniais išgyvenimais.
Jau minėtą didžiulę nuotrauką scenos gilumoje reikėtų paminėti būtent šioje vietoje, nes ji yra greičiau atlikėjas, nei tiesiog scenografijos dalis. Didžiulė karo lakūno figūra prie lėktuvo gali būti laikoma tiek praūžusio karo prisiminimu, tiek dėl Džo Kelerio kaltės žuvusių vyrų simboliu, tiek paties Lario Kelerio atvaizdu. Jis tarsi šešėlis krenta ant Kelerių šeimos tragedijos, kurią rūpestingai slepia šeimyniškai saugios ir jaukios baltos tvorelės su gėlėmis.
Taip, toks spektaklis neabejotinai yra žmogiškumo ir jautraus įsiklausymo testas, kuris parodo, ar dabar, XXI amžiuje, teatro žiūrovas dar gali tiesiogiai, be vizualinių efektų stebėti gyvenimišką dramą ir ar išties kai kurios vertybės yra amžinos.