Margarita Pilkaitė
 |
| Aktoriai Paulius Čižinauskas, Vilma Raubaitė, Julius Žalakevičius ir Brigita Arsobaitė |
Teatras visuomeniškiausias iš visų menų yra todėl, kad tik jo gyvybei publika yra būtina sąlyga. Jo neužrašysi nei žodžiais, nei natomis, neužfiksuosi drobėje, foto ar video juostoje. Jis kvėpuoja tik betarpišku dialogu su žiūrovais.
Politinis teatras kaip reiškinys yra dar visuomeniškesnis, nes atsisakęs grynai estetinių, meninių ieškojimų atsigręžia į kasdienio gyvenimo prozą – socialines, politines, ekonomines problemas.
XX a. pradžioje, pirmieji politinio teatro kūrėjai, tokie kaip Erwinas Piscatoras ar Bertoldas Brechtas atsisakė teatrinės iliuzijos, personažų kūrimo, amžinųjų vertybių temų eksploatavimo, tradiciškai suvokiamos dramaturgijos ir scenografijos. Jų teatras rėmėsi tuomečio gyvenimo realijomis su daugybe statistinių duomenų, nesiekė veikti žiūrovo emocijų ir jausmų, tik skatino intelektinę veiklą. Tokio teatro tikslas – informuoti žiūrovą apie jo šalies situaciją, priversti susimąstyti ir sukelti norą keisti dabartį.
XXI a. pradžioje Cezario grupė sukūrė dviejų dalių „Lietuvos dieną“ – naują politinio teatro versiją. Spektaklis balansuoja tarp politinio ir žaidybinio teatro estetikos principų.
Pirmojoje dalyje aktoriai, kaip tikri politikai sprendžia Lietuvos tapatybės ir šalies įvaizdžio formavimo reikalus, antrojoje – vaidina jau anapus susitikusius savižudžius, kurie gauna paskutinę galimybę sugrįžti ir praleisti dieną žemėje.
Rimta? Sudėtinga? Anaiptol! Spektaklis kuriamas itin žaismingai improvizuojant, sudarant tarsi atsitiktinumo iliuziją. Taip nutolstama nuo tradicinio politinio teatro, rimtai atliekančio savo misiją – šviesti visuomenę, informuoti apie esamą padėtį, skatinti aanalizuoti aktualijas ir sukelti norą keisti situaciją.
 |
| Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Jei tradicinį politinį teatrą galima prilyginti gyvenimo veidrodžiui, tai tas veidrodis, kurį pateikia Cezario grupė, yra neabejotinai kreivas. Smagiai kreivas.
Keturi „politikieriai“, karštai besiginčijantys dėl Lietuvos įvaizdžio Europoje ir būdų pritraukti ES fondų lėšas, nėra aklas politinės arenos perkėlimas į sceną, o itin teatrališkas, ironiškas ir tragikomiškas veiksmas.
Tie, kas nors kiek domisi politika, galėtų atrasti ketvertuko prototipus realybėje – vadovauti nusiteikusį, egocentrišką ir savimylą valdininką (Paulius Čižinauskas), griežtą, rimtą, kone vyrišką moteriškę (Brigita Arsobaitė), ne itin intelektualų, bet pakankamai agresyvų tipelį (Julius Žalakevičius) ir tylią, lyriškai lietuvišką būtybę, dar tikinčią žmonių gerumu ir šviesia šalies ateitimi (Vilma Raubaitė).
Antrojoje spektaklio dalyje, politinio teatro elementų sumažėja – išlieka tik aktuali problematika, nevengiama tiesioginio kontakto su publika, aktoriai atsiriboja nuo savo kuriamų personažų. Jei pirmojoje dalyje netrūko ironijos, kartais net peraugančios į sarkazmą, tai antrasis veiksmas pasižymi šviesumu, gerumu ir tyru vaikišku žvilgsniu į pasaulį.
Aktoriai pasakoja savo patirtis, kalba apie realias ir įsivaizduojamas akimirkas, kurios gali teikti džiaugsmo, čia pat įtaigiai suvaidina situacijas, nenaudodami jokio papildomo inventoriaus, tik – savo kūną ir balsą.
Nors pirmoje spektaklio dalyje atrodytų dominuoja tekstas, šaržuojantis nūdienos politines demagogijas, abiejose dalyse fizinė aktorių raiška yra itin svarbi. Atsisakydami tikroviško, neva gyvenimiško elgesio scenoje, aktoriai sau leidžia viską – patoso kupiną gestikuliaciją, laisvą, nesuvaržytą judėjimą scenoje, hipertrofuotus, keistus veiksmus (pvz. gimtosios žemės valgymą ar panirimą į kolektyvinę pasąmonę, važinėjimą įsivaizduojamu triratuku ar peršokimu iš mirusiųjų pasaulio į gyvųjų).
Jei dar prie viso to pridėsim asmenines aktorių (ne personažų!) pastabas, ribos, skiriančios sceną ir žiūrovų salę panaikinimą (pinigų dalybas liūdnoms salėje sėdinčioms mergaitėms ir mojavimą vėzdu vyrams virš galvų, idant būtų atstatyta harmonija), veiksmo scenoje nutraukimą ir išėjimą atsigerti, teksto ir veiksmų kartojimus, gausime ypač retą reiškinį Lietuvos scenoje – politinį žaidybinį teatrą.
Politinį, nes remiamasi Lietuvos aktualijomis, betarpiškai bendraujama su žiūrovais, ne kuriama nauja iliuzinė tikrovė, o egzistuojama čia ir dabar. Žaidybinį – dėl savo improvizacinės dvasios, dėl to, kad spektaklis gimė režisieriaus ir aktorių galvose, be dramaturgijos pagrindo, dėl to, kad aktoriai žaidžia nuotaikomis, emocijomis, tai tapdami vienu ar kitu personažu, tipažu, tai vėl būdami savimi.
Cezario grupės darbas nėra pirmasis bandymas sukurti politinį teatrą. Čia reikia prisiminti panašiais principais Kauno dramos teatro scenoje sukurtą Gintaro Varno ir jo studentų spektaklį „Žvaigždžių kruša“, kuris taip pat nesirėmė jokia dramaturgija, o tyrinėjo aktualų visuomeninį reiškinį – realybės šou.
Tiesa, abu spektakliai ryškiai skiriasi ne tik problematika, bet ir aktorine raiška, scenos apipavidalinimu. Tikslas jų toks pat – gvildenti aktualias problemas, parodyti savo santykį su jomis ir tiesiogiai veikti publiką, įtraukiant ją į veiksmą ne per emocijas, o per mąstymą ir diskusiją.
Taigi teatras nulipa nuo savitikslių meninių aukštumų pjedestalo ir ateina pas žiūrovus. Parodo, kad jam rūpi žiūrovai ir ta šalis, kurioje gyvena kartu, kad jam įdomi žiūrovų nuomonė ir reakcija. Teatras tampa politika plačiąja prasme. Ne bet kaip, o taip, kaip moka tik jis – žaismingai.
