Edgaras Klivis
Premjerinis Kauno Mažojo teatro spektaklis „Septyniolika“ pagal poeto Mindaugo Valiuko pjesę prasidėjo (ir baigėsi!) pilna žiūrovų sale. Nesnobiškų, pilnų geros valios žiūrovų, atradusių savyje ryžto tamsų ir šlapią lapkričio savaitgalį pasidomėti kažkuo, kas netransliuojama per TV. Žiūrovų, kurie buvo pasiryžę sulaužyti savo skonio normas, suvalgyti „neskanią“ Valiuko dramą ir pasijuokti iš groteskiškų dialogų, net kai nelabai juokinga. Ir jei tai buvo ištikimi Kauno Mažojo teatro gerbėjai, jie, matyt, nenusivylė, net turint omenyje, kad pjesės autorius ir spektaklio režisierė yra ne etatiniai šio teatro darbuotojai, o svečiai iš uostamiesčio.
Becketto parafrazė
Žmogysta – Lijana Bakevičiūtė, Džoelis – Evaldas Laskauskas, Etanas – Arūnas Žemaitaitis. Nuotrauka iš www.durys.daily.lt |
Sprendžiant iš kitų šio teatro spektaklių, Kauno Mažąjį apibūdina maišytas, nenusakomas kūrinių stilius (pavyzdžiui, Ibseno „Lėlių namai“) ir provokuojančios interpretacijos (kurios rizikuoja virsti neaiškiomis intelektualinėmis pretenzijomis – pavyzdžiui, „Katytė P“). Yra viso to ir naujajame pastatyme.
Antai vos spektakliui prasidėjus galėjai lažintis iš ko tik nori, kad tai, ką matai, yra tradiciškai (ir beveik stereotipiškai) interpretuoto Becketto parafrazė: tamsūs dviejų vyriškų personažų švarkeliai ir anemiški veidai, beprasmiai pokalbiai, ištrintos laiko ir erdvės ribos, tas pats literatūrinis sadomazochizmas. Vladimiras ir Estragonas, čia virtę Džoeliu ir Etanu, aiškinasi, kuris iš jų yra tikrasis atpirkimo ožys, o kuris – budelis. Keisdamiesi vaidmenimis juodašvarkiai pamažu supina sadistinį katalogą: „suomiškas peliukas, on že finka, laužtuvėlis laikraštyje, ledo kirtiklis nugaroje, kojos betone ir nuo tiltelio, beladonos nuodai, ledinės kulkos, bekvapės bespalvės dujos“.
Bet čia pat Airijos klasiko interpretacija pasuka kiek labiau provokuojančia linkme, kai pro padėvėtą frykišką beketizmą ima kaltis pieniniai psichoanalizės dantys. Prie Becketto dar sugrįžtama, lyg pabrėžiant, kad jis čia ne šiaip sau, kai jau spektakliui artėjant prie pabaigos iš šiukšlių konteinerio išlenda trečias – moteriškasis – personažas, lindėjęs ten kaip „Endšpylio“ šeimynėlė – Nagas ir Nel. Tačiau toliau spektaklio dialogai krypsta į perversiškus planus nužudyti vieno iš personažų motiną, o tai, žinoma, iškrypusio Edipo komplekso aidas. Argi ne froidiškas pasakojimas apie vaikystėje patirtą traumą, kai arklys (sic!), prabėgdamas pro virtuvę, kanopa skelia į pomidorų sulčių stiklinę, o motina nenori tuo patikėti? (Nors vaikas vis vemia krauju.) Čia ir medinis arkliukas, pastatytas scenos gilumoje.
Už devynių užraktų
Ir – spektakliui jau artėjant į pabaigą – dar vienas netikėtas posūkis, šįkart psichosocialinės dramos link. Iš šiukšlių konteinerio išlindusi „motinos figūra“ nušviečia pinklų siužetą savo pasakojimu apie baisų praeities nusikaltimą (kažką tarp (nepavykusio?) aborto ir buitinio sadizmo akto). Šioje vietoje abu beketiški personažai susilieja į vieną. Pro toliau palaikomą cinišką toną sušmėžuoja tamsus pirmykštės vaikystės traumos sapnas. Suskamba dramatiškos gaidelės.
Tačiau trauminis įvykis Valiuko dramoje vis dar slepiamas už devynių užraktų. Dramos tekstas rangosi taip ir neišdrįsdamas atviromis akimis pažvelgti jam (tam įvykiui) į akis ir iškelti į dienos šviesą. Tad užuomina į Joelį ir Ethaną Coenus, ko gero, liudija tik autoriaus kinematografinį skonį, bet ne realią įtaką. Coenų filmai apnuogina idiotišką nusikaltimo banalybę, savo „paprastose istorijose“ jie pasakoja, kaip vis dėlto sunku pribaigti ir paslėpti auką ir kaip nusikaltimo vietoje visada pamirštamas žiebtuvėlis – kitaip tariant, jų filmuose nėra jokios paslėptos prasmės, vien kino akies fiksuojamas provincialios kasdienybės siaubas. Valiukui dar akivaizdžiai norisi, kad jo tekstas turėtų slaptą gelmę.
Poetika nepasuka mašinerijos
Kino kontekste spektaklio pavadinimas primena greičiau Davido Fincherio „Septynis“ (būdus nudaigoti nuodėmingą žmogų). Arba, aišku, „Septynioliką pavasario akimirkų“, tik jų nėra kaip prilipdyti prie obscesiškų Valiuko dialogų – nebent per pilku dažu padengtus sovietmetį menančius buitinius daiktus, tokius kaip šaldytuvas arba šiukšlių konteineris su didžiuliu herbu ant šono. Tačiau ar šios referencijos į sovietmetį ką nors prideda prie spektaklio visumos – sunku pasakyti, nebent mintį, kad čia kažkokiu būdu yra kalbama apie Valiuko, režisierės Editos Prakuliauskaitės-Milinienės ir aktorių Arūno Žemaitaičio ir Evaldo Laskausko generacijos patirtį.
Valiuko dramos tekstas (publikuotas jo knygoje „Kreatyvo mirtis“) primena, kad autorius yra first and foremost – poetas. Todėl labiau už viską jam rūpi kalbos materija ir įvaizdžių srautas, o ne dramaturginė struktūra. Pjesėje, kaip ir poezijos tekstuose, Valiukui maga redukuoti dramatizmą iki šukės ar peilio ašmenų paliekamo rando. Autoriaus vaizduotė atvira dviprasmiškam kraujo lašo grožiui. Ją maitina skausmingi vaikystės nemalonumai, o vilioja slapti sadistiniai džiaugsmai. Nieko nuostabaus, kad pjesėje, kaip ir poezijoje, stiklas, ledas, spygliuotos vielos ritinys ir peiliukas autoriui visuomet po ranka. Iš jų jis čia pat sukurs mums trumputį pasakojimą arba bent jau žybtelės grakščiai eufemistiška fraze: kaip eilėraštyje apie žiemą, kuri sprogsta „raudonom vaikų gerklytėm“.
Ir vis dėlto ši graži buitinių traumų poetika tokia gyva, kai skaitai poezijos fragmentą, nepajudina fizinio spektaklio sunkio. Dar daugiau – nepasuka ji ir archaiškos dramaturginės mašinerijos. Todėl pavargę žiūrovų kūnai vis giliau smunka į krėslus. Aktoriai vaikštinėja po sceną, neturėdami kuo užsiimti. Scenografija dūla padengta pilkomis dulkėmis ir nusibosta po pirmųjų dešimties minučių.
Turiniui pritrūko formos
Galbūt gera režisūra, pirmiausia efektyvi paties teksto adaptacija ir galėtų kaip nors išjudinti efemeriškus, lengvus kaip popierius vaizdinius ir neištesėtą kaip pažadas turinį, kad jis taptų erdviškas, emociškas, ritmingas. Tačiau spektaklio režisūrai taip pat pristinga ryžto vesti veiksmą nuo pradžios iki galo, todėl vienas kitas atradimas čia pat susigeria į tuštoką laiko slinkimą.
Aktoriai lyg ir norėtų „pasivėžinti“ smagiais teksto fragmentais, bet juos čia pat užgriūva pareiga susakyti viską iki galo. Todėl kartais žiūrint į A.Žemaitaičio ir E.Leskausko personažus kyla klausimas, ar jie vaidina, ar šiaip „buvoja“ scenoje? Jei jau aktoriai vaidina du tos pačios personos veidus, norėtųsi, kad tie veidai kažkuo vienas nuo kito skirtųsi. Žinoma, abiejų aktorių vaidyba skiriasi, bet dėl to kaltas ne šizofreniškas skilimas, o greičiau skirtingas teksto supratimas. Pavyzdžiui, Žemaitaitis šiek tiek dramatizuoja, o Leskauskas viską suvaidina vienui viena nata. Aktorė Lijana Bakevičiūtė vaidina taip, kaip galima vaidinti tik jei turi aiškų tikslą mirtinai įbauginti būrį nepilnamečių.
Šiaip ar taip, jei spektaklio režisūra ir aktorių vaidyba turi suteikti dramos tekstui kažkokią fizinę formą, transkribuoti jį į kūnų ir erdvės kalbą, tai šiame spektaklyje tos formos akivaizdžiai pritrūkta.
O dar keisčiau į Kauno Mažąjį teatrą lapkričio vakarą susirinkusiems žiūrovams, matyt, buvo štai kas – net pirmuosius žingsnius žengiantys dramaturgai Lietuvoje (tokie, kaip Valiukas) trūks plyš bando surasti kažkokią naują formą, pažaisti intelektualinį žaidimą, bakstelėti tradicijoms ir stereotipams. O kai prieinama iki režisūros ir vaidybos – nieko panašaus, o greičiau atvirkščiai – tradiciški, nusibodę, išbandyti modeliai. Kur, sakykite, šios disproporcijos šaknys?