 |
| Įnirtis - Jonas Verseckas, Margarita – Inga Mikutavičiūtė. Mariaus Maceviciaus nuotrauka |
Menų spaustuvėje praeitą savaitę įvyko Olgos Generalovos režisuoto spektaklio „Arbūzų cukruje“ premjera. Po Artūro Areimos „Kelionės į kambario vidų“, tai yra jau antrasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros bei aktorystės studentų debiutas Menų spaustuvėje. Deja, reikia pasakyti, kad prastas. Ir jei pirmasis (turiu omenyje A. Areimos kūrinį) maloniai nustebino įspūdingu reginiu, pastarasis, pusantros valandos tetrunkantis „Arbūzų cukruje“, yra „ypatingas“ išbandymas žiūrovams.
Šiame spektaklyje tenka klaidžioti tokiais teatriniais tyrais, kuriuose ne tik nematyti reginio prasmės, bet beveik nėra ir elementariausios sceninės įtaigos, kitaip tariant – teatro, kuris neleistų žiovauti iš nuobodumo. O kai žiovulys ima viršų, apskritai jokio teatro nebesinori, juo labiau kad už jį tenka mokėti pinigus.
Spektaklis „Arbūzų cukruje“ sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Richardo Brautigano to paties pavadinimo romaną. Knygoje pasakojama utopinės bendruomenės utopinėje gyvenimo erdvėje istorija. Tačiau šiame kūrinyje svarbūs ne tiek konkretūs fabulos įvykiai (vienareikšmį suvokimą skaitytojui komplikuoja fragmentiška kompozicija bei poetinė kalba), kiek vizijas ar sapnus primenančios bei kasdienio gyvenimo džiaugsmus išreiškiančios detalės. Kone meditacinė, hipių kartos mąstymo manifestu tapusi R. Brautigano knyga gal ir nepasižymi tokiu filosofiškumu bei alegoriškumu kaip, tarkim, garsieji Paulo Coelho romanai, užtat „Arbūzų cukruje“ žavi infantilumu bei teigiama antikonfliktiškumo vertybe. O tokie romano ypatumai tikrai nepalengvina jo inscenizacijos. Turbūt čia ir slypi pirmoji spektaklio nesėkmę atnešusi klaida – netinkamai pasirinkta medžiaga. Tačiau puikiai žinome, kad režisūrai iš esmės literatūrinė medžiaga nėra svarbi, juk ir iš telefonų knygos galima sukurti teatro spektaklį.
„Arbūzų cukruje“ kūrėjai nusprendė remtis menų sintezės įdėjomis ir kaip vieną iš svarbiausių sudedamųjų reginio komponentų pasirinko kinematografiją (videorežisūra – O. Generalova ir Bartas Polonskis, filmavimas – Rugilė Barzdžiūnaitė). Tai – įdomus ir dėmesio vertas dalykas. Tik čia neužtenka vien pasirinkti, svarbu mokėti tinkamai sujungti. Būtent prasminių jungčių tarp filmuotų vaizdų ir sceninio veiksmo spektaklyje labai trūksta. Nesunku pasimesti sumontuotų animacinių, dokumentinių ir vaidybinių videokadrų karuselėje. Tie vaizdai neturi aiškios vietos spektaklio erdvinėje struktūroje, todėl komplikuoja savo prasminius kodus: čia susipina personažų vizijos, pasakojimai, veiksmai, net režisūriniai akcentai. Visą tai stebi spektaklio veikėjai ir ekrano iliustracijas gyvai įgarsina balsais. Kartais toks sprendimas atrodo vykęs, paveikus, ypač tada, kai vaizdo turinys neadekvatus jį įgarsinančio balso savybėms.
Spektaklio scenografija asketiška: scenoje sustatyti keli odiniai minkštakrėsliai, ant kurių lyg ant miniatiūrinių salų ilsisi veikėjai. Niekas nepasikeistų, jei tų minkštakrėslių ir nebūtų, nebent tik tai, kad veikėjai ilsėtųsi ant scenos grindų.
Režisierė Olga Generalova yra minėjusi, kad jai svarbu teatre „atrasti žmogų“, gyvą, kalbantį, šiuolaikišką. Deja, spektaklyje būtent tokių „gyvų žmonių“ labiausiai ir trūksta. Nėra vaidmenų ir personažų santykių peripetijų, yra tik jauni aktoriai, sakantys tekstą. Nuo tokio literatūrinio teatro spektaklio vaidybos garbę gelbsti viena kita konfliktinė scena, ypač kovinės dviejų priešiškų veikėjų Įnirčio ir Čarlio pantomimos.
Beje, vienintelis Jono Versecko Įnirtis turi savyje kažką žmogiškai gyva, dramatiška ir skausminga, o jo debesų stebėjimas yra kone šviesiausia vaidybinė spektaklio akimirka. Kiti veikėjai – Ričas (Renius Juodzevičius), Margareta (Inga Mikutavičiūtė), Polina (Milda Štakėnaitė), Fredas (Tadas Gryn) ir Čarlis (Artūras Areima) – visiškai nekonkretizuoti, neaiškūs, ir lyg abstrakcijos, nuspalvintos viena kokios nors būsenos spalva.
Atpasakoti spektaklio siužetą – bergždžias reikalas. Richardo Brautigano romane kalbama apie meilės trikampio tarp Ričo, Margaretos ir Polinos dramą bei konfliktą tarp „idMyrio“ kaimelio gyventojų ir Įnirčio gaujos. O štai spektaklyje šių įvykių kolizija ir peripetijos komplikuotai suveliami tarp videomedžiagos ir vaidybinių sceninių fragmentų.
Nepaprastai nuliūdino šių jaunų aktorių „vaidyba“: R. Juodzevičius neišsivadavo iš „Uždangos“ (personažo, kurto A. Areimos spektaklyje) kalbėjimo manieros, I. Mikutavičiūtė kiekvieną sakinį baigdavo pabrėždama paskutinįjį žodį, A. Areima demonstravo visiškai bespalves vaidybos emocijas.
Kažkas apie arbūzus, o kažkas apie upėtakius – štai taip yra šiame spektaklyje. Nėra vienos krypties, kuria galima būtų sekti žiūrovui. Nėra erdvės ir interpretacijai, nes teatras čia nežadina vaizduotės, greičiau – klampina nuobodžių pauzių liūne. Paradoksalu, bet tokio skanaus pavadinimo spektaklyje „Arbūzų cukruje“ karaliauja beskonis ir negyvas teatras.
