Asta Andrikonytė
Dali personažas geriausiai atrodo ant vaikiško arkliuko. „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka |
Išradingi lietuviai pasapnavo scenoje kartu su ekscentriškuoju ispanų dailininku Salvadoru Dali. Ar siurrealistas S.Dali pats tikėjo esąs genijus, ar kūrėjui tai įkalė į galvą jo gyvenimo vedlė ir mūza Gala? Atrodė, šios ekscentriškos poros ilgaamžės sąjungos paslaptį ir peripetijas užsimojo atskleisti nauja lietuviška opera (sarsuela) „DaliGala“.
Viliojo egzotiška idėja
Suviliota egzotiškos temos publika – ypač daug jaunimo – plūdo į premjerinius operos spektaklius sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje.
„DaliGala“ specialiai chorui „Jauna muzika“ sukūrė kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir dramaturgas Herkus Kunčius. Operą kartu su dainininkais Jonu Sakalausku (Dali) ir Ieva Prudnikovaite (Gala) šis kolektyvas ir atliko diriguojamas Vaclovo Augustino. Veikalo sceninę versiją sukūrė režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Agnija Šeiko, videomenininkas Simonas Glinskis ir šviesų dailininkas Tadas Valeika.
Vaizduotės lankos
H.Kunčius nebūtų H.Kunčius, jei nepaleistų savo vaizduotės pasiganyti į „mielas“ kiekvienam lietuviui lankas. Į „DaliGala“ bohemišką bruzdesį jis leido įsiveržti sovietinių turistų delegacijai su rusiškomis dainomis ir „pliaskomis“, pasidabinusiai kazokiškomis kepurėmis. Kartu su turistais operoje apžiūrėti Dali ir Galos pilies Ispanijoje atvyksta ir Lionginas Šepetys. Pilies šeimininkas – J.Sakalauskas suskelia svečiams Aramo Chačiaturiano „Šokį su kardais“ švaistydamasis po visą bažnyčią.
Operoje skamba ir sovietinis himnas, rusiška lopšinė (aliuzija į Galos rusišką kilmę?), sovietinių kantatų intonacijos, šoka modernistai ir Baryšnikovas. Tokią sarsuelą (ispaniškas scenos meno žanras, kuriame dialogai kaitaliojasi su dainavimu ir šokiu, yra gausiai naudojamos ispanų liaudies melodijos) nuaudė „DaliGala“ kūrėjai.
Nereikšmingas sapnas
Ir visa tai turėjo įsikomponuoti į S.Dali sapną. Mat opera sumanyta kaip merdinčio menininko vizijos: S.Dali mirties patale išgyvena, pasak H.Kunčiaus, „nereikšmingiausius“ savo biografijos epizodus. Gal dėl to nužengusi iš stilingos videoinstaliacijos, lyg nuo altoriaus, Gala – I.Prudnikovaitė taip ir lieka spektaklyje kukli statistė? O juk ryškus šios dainininkės tipažas – tikras lobis operos temai!
S.Dali librete nuolat traukiamas per dantį dėl didybės manijos, tuo tarpu J.Sakalauskui ironija nė motais. Genijaus monologai solisto lūpose skamba drungnai, o jo personažas turbūt geriausiai atrodo ant vaikiško arkliuko. Sapno stichija skaniai pakvimpa nebent per poetišką herojų pažinties šokį. O kad daugiau tokių „nereikšmingų“ epizodų! Juolab kad operos dailininkams nei vaizduotės, nei skonio nestinga.