Šposas

Bublytės Žmona-deivė – tarsi nužengusi iš MTV celebracijos

Dar niekada Jūsų nuolankiam tarnui neteko susidurti su tokiu ryškiu savęs, kaipo recenzento, paslaugų nereikalingumo jausmu, kaip po OKT teatro surengto „Uždaro vakaro” (anot rengėjų, tai ne žanras, o pavadinimas). Bet tai, kas šio įspūdžio pasekmėje vis tik gena maigyti rašybos klavišus, nėra vien tik pareigos jausmo rudimentai. Kažkas iš to, kas patirta minėtame reginyje, keistu būdu rezonuoja su slypinčiu giliai sieloje draminio poreikio instinktu ir šaukte šaukiasi formulavimo.

Išties, įsivaizduokite kokį nors elitinį uždarą gurmanų vakarėlį, kuriame svečiams pasiūloma, pavyzdžiui, paragauti įvairių skanėstų, išdėstytų ant nuogos gražuolės, įsitaisiusios viduryje serviravimo stalo ar padėklo, geidulingo kūno dalių ir kertelių (tokių degustacijų, kaip žinome, istorijoje būta). Ką apie tai turėtų parašyti tūlas kulinarijos kritikas? Galima būtų teigti, kad panašūs šedevrai net nereikalauja jokio profesionalaus vertinimo. Bet tikram profesionalui ambicija neleistų išvengti pareigos, ir jis susidurtų su ta pačia problema: žanro apibrėžimo.

Minėtuoju atveju reginio sumanytojai lyg ir būtų tam užbėgę už akių, ir pavadinimas „Uždaras vakaras” turėtų problemą likviduoti iš anksto. Bet – anaiptol. Toks pavadinimas tėra tik žaidimo taisyklių deklaravimas, o įrėmintas į kabutes – nė kiek nesumažina išankstinių abejonių. Bet, dėkui dangui, mūsų tautinės sceninių žanrų įvairovės skrynelėje greta tokių brangenybių, kaip „vaizdelis” (kai scenoje visą amžinybę ničnieko nevyksta) ar „juokas” (kai moteriškes vaizduoja persirengę ir išsidažę vyrai) esti dar panašios vertės unikumas vardu „šposas”...

Antai sukviečia kas nors solidžią publiką ir netikėtai apipila ją vandeniu ir dažais; arba sušeria pyragaičiais su garstyčiomis ir prigirdo degtine vietoje vandens; arba uždaro į netikrą kalėjimą, ir iškolioja, šunimis aplodo ir dar mokesčio už pažeminimą pareikalauja... Šio žanro plotmėje mūsų sceninės vaizduotės horizontai – neaprėpiami. Bet jeigu kažkam ir kiltų noras pareikalauti kompensacijos už sugadintus drabužius, apnuodytą skrandį ar sugadintą nuotaiką, tas būtų visų iškvailintas ir išjuoktas: juk tai – „šposas”!

Ir minėtame scenografės Jūratės Paulėkaitės, Dainiaus Gavenonio bei dainuojančios aktorės ir kompozitorės Brigitos Bublytės drauge su žvaigždžių (aktorių, muzikų, šviesų ir videomeno specialistų) komanda „Uždarame vakare“ viskas vyksta taip, lyg tai būtų „šposas“. Avanscenoje tiksi senoviškas žadintuvas, šalia jo paruoštas plaktukas. Aikštelės apšvietimas ir stalas viduje – kaip prozektoriume. Į aikštelę išslenka penkios žmogystos su guminiais gaubtais ant galvos, panašios gal į spermatozoidus, gal į falus (čia ir toliau autorius sau leis įvardinti savo įspūdžius tikraisiais vardais). Keturios jų tyčiojasi iš vienos. Priverčia kaip kalėjime iškraustyti kišenių turinį ant rankšluosčio. Atlieka keistą biomasažą. Paguldo ant stalo. Pririša prie rankos juostą su špižiniu „kontrasvoriu” (atseit žmogysta „išmetė inkarą”?). Liepia pūsti balionėlį. Balionėlį uždaro į stiklainį. Stiklainį užkasa į dėžę su žemėmis. Nusimauna kaukes ir rėkia. Tamsa...

Visa tai, gerbiamas skaitytojau, tėra tik reginio preambulė, taip sakant, viso to muzikinio sceninio videoreginio uvertiūra, ir pasakojime derėtų padaryti pauzę vardan šiokio tokio paaiškinimo. Mat kiekvienas žmogus, kuriam buvo suteikta garbė būti pakviestam į šį „Uždarą vakarą”, pasirodo, privalėjo iš anksto susipažinti (tikriausia iš žiniasklaidos) su jo priešistorija. T.y. žinoti, kad iš pradžių tai buvo muzikinis radijo spektaklis pagal senovinę lietuvių pasaką „Žmona deivė”, kurio atlikėja ir kompozitorė yra dainuojanti ir muzikuojanti aktorė, Jono Vaitkaus mokinė Brigita Bublytė. Kad dar vėliau per pastarąją Vilniaus knygų mugę šis projektas jau buvo pristatytas kaipo kompaktinė plokštelė, ir per jos prezentaciją buvo atliktas gyvai, bet dar be sceninio-vizualinio sprendimo.

Nepaisant visų žiūrovo teisių ir galių (kurios vis tik yra net ir tokiame griežtame renginyje kaip „uždaras vakaras“) viską kvestionuoti, nepulsim čia abejoti, ar tas kūrinys tikrai nusipelnė tokios trigubos reinkarnacijos. Geriau prisiminkime, kas ten vyko toliau. Visiškoje tamsoje šviečiančio ekrano fone vaikšto žmogus su videokamera. Ekrane pasirodo tiek plokščiuoju (per TV) tiek erdviniu (teatre) pavidalu žiūrovams pažįstami ir pamėgti artistiniai veidai – Dainiaus Gavenonio, Remigijaus Vilkaičio, Alekso Kazanavičiaus, Dariaus Gumausko, Povilo Budrio. Protas sunkiai priima tą faktą, kad visas šis žvaigždynas ir buvo tos žmogystos su guminėmis galvomis, ir kad juos čia pat gyvai į ekraną transliuoja videokamera su naktinio matymo įranga. Aikštelės šonuose siautulingai muzikuoja kontrabosas ir smuikas (Vytis Nivinskas ir Ana Čekasina). Ir tuomet recenzento sieloje pirmąsyk per tą vakarą gimsta nesuvaldomas, gailus ir čaižus kaip šuns viauktelėjimas jam užmynus uodegą sielos klyksmas – kam!?

Gavenonio „akmens amžiaus miegas” ir besiblaškantis žvaigždynas

Stop! Štai ties tuo momentu, ties tuo tašku dera ypatingai susistoti, kad būtų konstatuota: nuo šiol panašūs klausimai – „kam?“, „kodėl?“, „vardan ko?“ ir t.t. – neturi teisės nė gimti, nė nuskambėti. Gana to socialistinio (o gal socrealistinio?) pseudoliberalizmo ir tų nelemtų ir pasenusių pseudouniversalių kriterijų! Nuo šiol scenoje galioja totalinė kūrėjo saviraiškos ir įgeidžių laisvė, nereikalaujanti jokios kitos motyvacijos išskyrus „aš taip matau!“, „aš taip susapnavau!“, „o aš taip noriu!“.

Bet vyksmo šėlsmas vystosi toliau. Pasigirsta Balsas. Tai yra Jos (t.y. aktorės, dainininkės, kompozitorės, atlikėjos, Žmonos-Deivės Brigitos Bublytės) čaižus, moderniai sintezuotas balsas. Aikštelėje pasirodo ir ji pati – gigantiška (nes prie jos kojų pritaisyti mechaniniai spyruokliuojantys kojokai), spindinti fantastišku baltuoju nuotakos rūbu ir šydu, dengiančiu veidą. Kaip Gavenonio personažo, tarsi miegančio ant prozektoriumo stalo, vizija, košmariškas sapnas, Fata Morgana. Ir toji nedelsdama pradeda vykdyti savo grėsmingus fatamorganiškus veiksmus, tai apžergdama gulintį ant stalo Gavenonio kūną, tai šokdama makabrišką valsą su visais po sceną besiblaškančiais ir greitai suglembančiais vyriškais personažais...

Dera atkreipti dėmesį į tai, kad svarbiausias prasmės nešėjas, t.y. sakmės „Žmona deivė” autentiškas tekstas čia nustumtas į foninį reginio planą, yra sunkiai suvokiamas ir užgožtas sceninio šėlsmo. Taigi dera su juo arba susipažinti iš anksto (kas irgi komplikuota, nes yra atspausdintas programėlėje skruzdės pėdsakų didumo šriftu juodame fone) – arba post factum. Skaitant tekstą iškart įvertini tą didžiulę distanciją, kurią sugebėjo nužengti mūsų folklorinis teatras nuo Dalios ir Povilo Mataičių Klojimo teatro Rumšiškėse iki Paulėkaitės, Gavenonio ir Bublytės sceninių realijų.

O realijos, kaip žinoma, yra gyvybingos tik tuomet, kai siejasi su gyvenimiškomis. Ir štai mes matome, kaip priešistorinių laikų matriarchato simboliais persmelktas tekstas „Žmona deivė“ šiame reginyje randa puikią interpretaciją per mūsų naujausios kartos feminizmo sceninius simbolius, idėjas ir apraiškas. Ir tai jau ne Aušrinės Marijos Pavilioninės antrosios kartos feminizmas, kovojantis už moterų privilegijas vyrų pasaulyje, ir netgi ne ketvirtosios bangos amerikiečių feminizmas, deklaruojantis moterų ir vyrų skirtingų pasaulių lygybę. Tai – laikinosios sostinės kovingųjų blondinių atakuojantis naujausias tautinis feminizmas, pagimdytas beviltiškai sparčiai nykstančios tautos populiacijos, degraduojančios sąmonės ir dūlančios savimonės realijų.

Pažiūrėkite: gulintis ant stalo Gavenonio personažas yra pasinėręs į transinį miegą. Jo užsimerkęs veidas, transliuojamas į blyškų ekraną, neša prasmę, visiškai priešingą Rodino bundančio „bronzinio amžiaus“ žmogaus vidinei būsenai. Gavenonio „miegantis žmogus“ – tai „akmens amžius“; tai – šių laikų žmogus, sparčiai neriantis į hipnozinį transą, link akmens amžiaus matriarchato klodų, pačių giliausių gyvastingumo šaknų.

Vyriškajam pradui (kurį, kaip minėta, įkūnija ištisas mūsų scenos ir plokščiojo ekrano žvaigždynas) Gavenonio-Paulėkaitės-Bublytės vizijų suteiktas infantiliškumas tiek hiperbolizuotas, kad galų gale yra suprimityvinamas iki spermatozoidų lygmens. Jie kaip kūdikiai šėlsta, uždaryti į stiklainį (video triukas) ir spurda po sceną beviltiškose konvulsijose, maskatuodami nuogomis kojytėmis, kai stiklainis yra sudaužomas.

O Bublytės Žmona-deivė yra visa aprėpiantis simbolis, stabas, nesudeginamoji Morė, pirmapradė Motina, amžinoji Nuotaka, kosmogoninė Diva, savo nenuginčijama galia ir instinktu paverčianti niekais bet kokias vyriškumo apraiškas, išskyrus tas, kurios telpa po jos sijonu ir spiečiasi ten kaip švytintys laumžirgiai (šio spektaklio įvaizdis).

Bublytės kosmogoninė nuotaka tuo pačiu yra erotiška ir nuodėminga. Ne be pagrindo ji turi panašumų su nuodėmingosiomis „nuotakomis“ iš pagarsėjusio Madonnos ir Britney Spears pasirodymo per MTV celebraciją, kuris buvo vienareikšmiškai traktuotas kaip „rožinio emancipacinio feminizmo“ manifestas.

Pabudimas. Bet iki aukso amžiaus dar labai toli... Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Žmonos-deivės personažas taip pat yra manifestinis. Jos balso fioritūros ir moduliacijos, lydimos kontraboso ir smuiko labai įspūdingo akompanimento, skelbia pasauliui, kad į sceną ateina naujoji karingojo moteriškumo banga, kuri nušluos lig šiol varguoliškai besikankinusį (dažniausiai toje pačioje LNDT Mažojoje scenoje) kompleksuotą nevisavertį sceninį feminizmą. Svarus to argumentas – ir nepriekaištingi Žmonos-deivės personažo atlikėjos kūno bruožai, kuriuos ji irgi pademonstruoja (kaip ir derėjo tikėtis, ties kraštutine dorovingo kompromiso riba), galų gale nusimetusi atsibodusį hiperfeministės rūbą.

Jaunos artistės bauginančiai nepriekaištingi veido bruožai pažįstami dar ir nuo tų laikų, kai ji ryškiai suspindėjo Jono Vaitkaus 2001 m. Kauno dramos teatre statytoje Čechovo „Žuvėdroje“. Ten Bublytė įkūnijo Niną Zarečnają, o jos atliktas „spektaklis spektaklyje“ pagal pjesės Treplevo simbolistinę pjesę (kiek mena recenzento netobula atmintis) irgi, regis, buvo pateiktas „transinės melodeklamacijos“ maniera. Labai panašiai, kaip ir jau pačios Bublytės sukomponuota „Žmona deivė“. Dera pripažinti, kad tai lig šiol vienintelis matytas toks organiškas šio Čechovo pjesės epizodo sprendimas – ir tikrai vienintelis toks maštabiškas epizodo metodinis išplėtojimas vieno artisto patirties kontekste.

Bet visa tai – tik apie vieną atlikėją ir centrinį personažą, labai svarbų ir ryškų. Bet spektaklis tuo anaiptol neapsiriboja. Čia vertėtų prisiminti Hermanną Hessę ir stebuklingąjį teatrą iš jo „Stepių vilko“ su užrašu: „Tik išrinktiesiems“. Kažkas panašaus ir įvyko per šį „Uždarą vakarą“. Kaip vaikystėje mes imdavome už rankos draugą ar draugę ir vesdavomės į tik mums žinomą vietą, kad parodytume jam „sekretą“ – po žeme užraustą blizgučių ir spalvotų popieriukų bei skudurėlių kompoziciją, uždengtą stiklo šuke, kuri stebuklingai suspindėdavo, prakrapščius paviršutinį žemės sluoksnį.

Panašus buvo ir šio reginio finalas, atliktas realiu triuku ir tiesiogiai nutransliuotas į ekraną. Tik čia „sekretas“ buvo žmogaus (Gavenonio), įsiraususio dantimis į žemę ir tarsi mėginančio prisiknisti iki giliai užkastos gyvybingumo šaknies, žemėmis užpilta galva. Žemės išpurtomos iš plaukų, akių, nosies ir ausų. Nubundama. Nors iki aukso amžiaus (ir iki sidabro, ir net iki bronzos) dar labai toli, bet akmens amžius jau praėjo...

... ir dar šis tas apie „šposą“. Nors apie tai lyg ir nederėtų rašyti, bet vis tik išskirtinės ir itin liberalios „Uždaro vakaro“ žaidimo taisyklės leidžia paminėti vieną svarbią aplinkybę, nes ji yra betarpiškai susijusi su reginio esme. Tai darsyk įrodo, kad teatras, kokį jį mes bedarytume ir kaip bemėgintume juo manipuliuoti ir apgauti jo prigimtį, vis dėlto kaskart įrodo, kad yra stipresnis nei mes galvojame. Turiu galvoje tą aplinkybę, kad tuo pačiu metu tame pačiame teatre vienu aukštu žemiau didžiojoje scenoje panašioje mizanscenoje (bet realioje, o ne suvaidintoje) gulėjo Anapilin iškeliavusi viena Nacionalinio dramos teatro žvaigždžių.

Jeigu tikėti teatriniais prietarais, jo dvasia klaidžiojo po užkulisius, koridorius ir grimo kambarius, buvo užsukusi ir į „Uždarą vakarą“ (nors ir nebuvo kviesta), pamatė ten daug pažįstamų veidų ir kai kuriuos kolegas. Ir ką gi ji galėjo pagalvoti, kaip galėtų įvertinti tai, ką pamatė?

Netenka daug spėlioti. Ji pamatė tai, ką pamatytų ir bet kuris gyvas pašalietis. Kad šis teatras, kuriame jau taisykle tapo vienoje salėje šarvoti, o kitoje tuo pat metu vaidinti, yra seniai pavirtęs į „ritualinių paslaugų įstaigą“. Ir kad bet kuris spektaklis, „uždaras vakaras“, „elitinė komedija“ ar „protokolinė drama“, po šiuo stogu nuo tam tikrų laikų a priori tėra tik „ritualinės apeigos“, ir visi, kas tame dalyvauja, – ir aktoriai, ir žiūrovai, nepaisant žanro, yra to paties viso, kas gražu ir gyva, laidojimo ritualo dalyviai. Deja.

Ir čia jau ne šposai. Ir net egzorcistai čia jau niekuo nebepadės.