„Katinas Temzėje“ – debiutų spektaklis. Anetos Anros debiutinį romaną scenai pateikė dailininkas Gintaras Makarevičius, seniai įsitvirtinęs kaip scenografas ir neseniai – kaip kino režisierius. VšĮ „Panoptikumas“, rengiantis žinomą „Tinklų“ festivalį, nusprendė prodiusuoti spektaklį, o pati romano autorė ėmėsi aktorės vaidmens.
„Ėmėsi vaidmens“ – nes iš tiesų čia tik prodiuseriai nedaro to, ko gyvenime dar nebandė. Kiti – kaip smėlio dėžėje, kur mažieji žaidžia tėvus, gydytojus ar indėnus. T.y. nusižiūrėjimas jiems leidžia „persikūnyti“ visiškai nekreipiant dėmesio į esmines „objektų“ savybes, pasitenkinant tik paviršiniu atkartojimu. Bet jei vaikai žaidžia sau, meno žaidėjams toks principas tapo kasdienybe, kurioje spektaklis (kitur – dailės kūrinys vietoj namudinės akvarelės, proza vietoj atsiminimų sąsiuvinio) išsiveržia į platesnę – žiūrovų reakcijos ar net tos meno srities evoliucijos erdvę. Galima kalbėti apie sintezes ir naujus požiūrius, bet – kol tai grįsta profesionalumu. Visuotinės tolerancijos ir atlaidžių šypsenų fone daugiau matome profesionalumo ir mėgėjiškumo jungčių. Negalima atmesti, jog tokie „išsišokimai“, konvencijų darkymai bando ir naujus kelius, plečia ne vien suvokimą, bet ir meno ribas. Vienus konkreti meno sritis „įvaikina“, kiti lieka už tvoros, marginalijų getuose.
Tam tik reikia naivaus vaikiško klausimo „o kodėl negalima?“ Gintaras Makarevičius jį uždavė, nusprendęs, kad sėkmingiausia būtų visus romano dialogus nufilmuoti iš anksto ir kad juos scenoje komentuotų gyvas teatro „taperis“ (t. y. pianistas, grojantis per nebyliojo kino seansus). Perkelti sceną į ekraną – nelengva, ir dažniausiai tokie bandymai lieka eksperimentų lentynoje. Artimiausias ir įdomiausias, deja (mano nuomone), ne itin pavykęs, buvo Larso von Triero „Dogvilis“. Bet teatro ir kino seanso lydinys, ne naujiena kitur (kultiniai „Rocky Horror Picture Show“ seansai su „gyvais“ ir ekraniniais herojais), čia virto iš tiesų įdomiu bandymu plėsti ribas.
Dvigubas blefas
Režisierius nesuklydo tam pasirinkdamas ne pirmarūšę literatūrą, po kurios svoriu galėtų pasilaidoti. „Katinas Temzėje“ yra lietuvaitės klajonių po jai šlykštų Londoną ieškant gero šeimininko, o iš esmės – savęs pačios, romanas. Dar vienas emigrantinės literatūros pavyzdys, kurių tie šimtai tūkstančių Londono imigrantų gali pateikti ne vieną. Bet jei romanas greitai įveikiamas jį pagražinant skaitytojo vaizduotės inkliuzais, teatro scenai lengva ranka išvedžiotos situacijos turi vieną ir didžiausią minusą – jose nėra dramos. Mergina pakeliavo ir, kažką supratusi ne itin įžvalgiomis akimis, sugrįžo. Makarevičiaus nufilmuotos scenos kondensuoja veiksmą ir išduoda tiksliausią romano ir ekrano analogą – lietuvišką „Sekso ir miesto“ variantą. Nes iš tiesų tai ne scenos junginys su kino menu, o su TV serialu, kurio namudinį artumą „Nekviestai meilei“ dar labiau pabrėžia šalia profesionalų mėgėjiškai bandanti vaidinti romano autorė (abejoju, kad toks sumanymas buvo tyčinis). Tyčia nebent yra sukurta „užspektaklinė“ identiteto mįslė – Aneta Anra, t.y. Aneta Raževaitė spaudoje prisipažino niekad nebuvusi Londone, o tik užrašiusi savo pažįstamos pasakojimą, tad rašydama romaną pirmuoju asmeniu, o dar ir vaidindama „save“, sukuria neabejotinai autentiškos patirties įspūdį, t.y. sėkmingai blefuoja dvigubai.
Vis dėlto nemenka scenografo patirtis, kurią Makarevičius pernelyg aktyviai dalija keliems pastatymas vienu metu, leidžia Menų spaustuvės sceną taip pertvarkyti, kad ekranas tampa vienu iš dalyvių – šalia avanscenoje pasirodančio Andriaus Bialobžeskio ir dar vieno „taperio“, išraiškingos ir aktyvios Martyno Bialobžeskio muzikos.
Būtent Bialobžeskių duetas pakelia rašytinį ir ekrano siužetą iki draminio teatro rango, ne tik pateisindamas „priešybių vienovę“, bet drąsiai ir įdomiai mesdamasis į naujus raiškos būdus.
Sąlygiškumas nuo pirmojo sakinio, kuriuo barzdotas aktorius prisistato esąs ji (dukslių spalvų Sandros Straukaitės kostiumai irgi painioja lyties kortas). Vėliau seka asociacijų grandinės – paminėtas Baskervilių šuo ar Džekas Skerdikas, lydimi intensyvios muzikos, kilsteli siužeto žanrą iki gotikinio romano, tada paverčia jį nuotykių puslapiais, drąsiai neria į miuziklo butaforines erdves ir baigia beveik modernia jausmų ugdymo išpažintim. Aktyviai vaidindamas teatre Andrius Bialobžeskis ilgą laiką neturėjo iš tiesų rimto, jo paties ribas plečiančio vaidmens (įspūdingiausias man prisimena „The Making of B.-Movie“, po to – tik juvelyriškai ramus nuotaikų audimas filme „Aš esi tu“). Čia vėl galima gėrėtis aktoriaus talentu: lyg Šerlokas Holmsas komentuojantis veikėjus, milimetrinėmis užuominomis paženklinantis Jeaną Genet ar Oscarą Wilde´ą, neperspaudžiantis moteriškosios pusės ir nepametantis ironijos siūlo (bet kartais sumaniai slepiantis jį). Amplitudė – nuo ramaus pasakotojo iki estrados konferansjė plius miuziklo arija ir finalinis – beveik nuoširdžiai dramatiškas – dvasios pasimetimo fortissimo (kartais – su net per dideliu forte). Tiesiog naujasis barokas.
Todėl tik teatrui įžengiant į sceną atgyja kinas: gaila, kad turėdamas solidžios „kino scenoje“ patirties („Patriotai“!) videomenininkas Makarevičius tik finale prisiminė atgaivinti kadrą montažu. Matyt, tenka grįžti prie pradžios: nors prifilmuota galybė iškilių scenos žvaigždžių ir žavių epizodų (nuostabus Dainiaus Svobono „bohemščikas“ ar Ramūno Cicėno airis), kinas ekrane turi būti įdomus, kad jam nereikėtų mėtyti teatro gelbėjimosi ratų. O dabar gyvenimas ekrane plūduriuoja kaip katinas Temzėje. Bet drąsiai žengus į šią upę režisieriui tenka pačiam mokytis plaukti ir rinktis stilių. Žanrų senvagė sėkmingai pagilinta, tad žiūrovai taip pat norėtų išplaukti.