Rusų dramos teatre nutūpė vienas iš poetiškiausių paukščių - „Juodasis strazdas“. Tai dar viena Davido Harrowerio pjesės interpretacija Lietuvoje. 2007 metų rudenį „Juodvarnis“ (taip šios pjesės pavadinimą išvertė bene geriausia šiuolaikinių dramų vertėja iš anglų kalbos Aušra Simanavičiūtė) buvo parodytas Meno forte. Audronis Liuga, teoretikas ir vadybininkas, perpratęs pjesės subtilybes, nusprendė, kad ji galėtų puikiai suskambėti kamerinėje aplinkoje. Čia niekam nebuvo patogu - nei aktoriams, nei žiūrovams. Režisierius Jonas Vaitkus „išmetė“ aktorius Aldoną Vilutytę, Vladą Bagdoną ir Iriną Lavrinovič į avansceną ir jie vos ne alkūnėmis kliudė žiūrovus. Tokios ekstremalios sąlygos sukurtos ne vien dėl režisūrinės koncepcijos, bet ir tam, kad aktoriai taptų savo vaidmenų režisieriais.
Beveik benefisinis Vlado Bagdono vaidmuo pastūmėjo netikėtam žingsniui - šįkart į žiūrovus jis prabilo rusų kalba. Tęsti šį projektą pasiūlė Sankt Peterburgo festivalis „Baltijskij dom“. Tai stiprina istoriškai susiklosčiusius dviejų kultūrų ryšius - šiame mieste dar iki profesionalaus lietuvių teatro susikūrimo brendo pirmieji lietuvių režisieriai, mokėsi nemažai teatralų. Sankt Peterburgas ir šiandien kaip joks kitas Rusijos miestas yra atviras lietuvių teatrui, ypač festivalio „Baltijskij dom“ direktoriaus Sergejaus Šubo pastangomis.
Režisieriaus Jono Vaitkaus dabartinė situacija norom nenorom primena 1990-uosius, kai Kultūros ministerija ryžosi pradėti Akademinio dramos teatro reformą, pavedė tai daryti Vaitkui, bet paskui ėmė ir sustabdė jį pusiaukelėje. Rezultatas apgailėtinas - teatras buvo „pusiau reformuotas“, o režisierius liko be teatro. Kai Rusų dramos teatras atsidūrė kultūros užribyje, kai net Rusijos teatrologai jo egzistavimą ėmė atvirai vadinti visišku nesusipratimu, Kultūros ministerija, kuri ilgą laiką tik formaliai, matyt, politinio korektiškumo dėlei palaikė jo gyvybę, nesiryždama kaip nors strategiškai įsikišti, „gelbėtojo“ vaidmenį ir vėl pasiūlė ne kam kitam, o Vaitkui. Aišku, režisieriui svarbu turėti savo teatrą, nes „laisvų“ režisierių patirtis byloja, kad be nuolatinės savo aikštelės ne kažin ką gali sukurti (Auksiniais scenos kryžiais apdovanoti Vaitkaus spektakliai, sukurti Jaunimo teatre, irgi nebuvo išbaigti, nėra tinkamai prižiūrimi). Tačiau ryžtis dirbti Rusų dramos teatre, atrodytų, jau visiškai praradusiame kūrybos galias, labai rizikingas žingsnis ir didelis iššūkis, juo labiau kad buvusi jo vadovė Tatjana Rinkevičienė skelbiasi kurianti naują rusų teatrą.
Tokioje įtampos pritvinkusioje atmosferoje Rusų dramos teatro trupė Vladui Bagdonui turėtų įteikti taikos premiją - jis įrodė, kad įkvepianti kūryba yra santarvės ir susitelkimo pagrindas. Rėjaus vaidmeniu „Juodajame strazde“ Bagdonas atvertė naują šio teatro puslapį, panašiai kaip kadaise Monika Mironaitė, kai ji, apkaltinta dėl jauno aktoriaus Virgilijaus Ignatonio savižudybės, buvo „ištremta“ į Rusų dramos teatrą. Daugelis žiūrovų tik todėl šį teatrą ir atrado, kad ėjo pasižiūrėti jos vaidybos.
Vladas Bagdonas nėra „ištremtas“, tačiau sakyti, kad laikas kūrybai jam dabar labai palankus, taip pat negalėtume. Kur pasidėti geriems aktoriams, jei sutarčių sistema taikoma tik ypatingiausiais atvejais? Repertuarinių teatrų etatinė sistema jau tapo parodija, bet panašu, kad šioje srityje nieko keisti vis tiek neketinama.
„Juodojo strazdo“ atsiradimas Rusų dramos teatre savaip lemtingas. Ši Harrowerio pjesė tarytum tyrinėja, kaip teatras veikia publiką. Meno vadovas Vaitkus, po ranka turėdamas tokią medžiagą, galės diagnozuoti, kokie žiūrovai pasirengę užkopti į tvankią Mažąją salę ir dalyvauti visai nežiūroviškame spektaklyje. Tai tikras išbandymas.
2007 metų gegužę, po pirmųjų pjesės skaitymų Meno forte, režisierius paklausė: „Ar manot, kad tokia medžiaga yra kam nors įdomi?“ Prisipažinsiu, tikėjausi neigiamo atsakymo, nes maniakaliniai, patologiniai proveržiai šios medžiagos nepaverčia unikalia. Vis dėlto pjesė buvo palankiai priimta. Be psichoanalitinio pjesės fono labai svarbią vietą čia užima fabula: kuo baigsis dviejų žmonių (dvylikametės Unos ir keturiasdešimtmečio Rėjaus) antrasis susitikimas po dvidešimties metų? Ar santykiai, prasidėję nuo sekso, gali išaugti į meilę?
„Juodvarnis“ buvo parodytas vos kelis kartus, nors spektaklį gerai priėmė žiūrovai. Dabar jis atgimė kaip „Juodasis strazdas“.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo foto |
Vaitkus jau ne pirmą kartą suteikia Bagdonui galimybę būti ne herojumi, o tiesiog žmogumi, net liepia jam atsisėsti tarp žiūrovų. Bagdonui tai priimtina, nes žmogiškumas jam yra ne baigtinė kategorija ar tuščia teorija, o nepaliaujamas praktinis ieškojimas. Aktorius dosniai dalijasi savo atradimais.
„Juodajame strazde“ Bagdono Rėjus yra daugiažodis personažas, tačiau aktorius tuos žodžius tarytum nuryja, vengia įprastų intonacijų, plačių gestų ir viską sugeria į save. Personažui suteikiama tiek kontrastingų spalvų, kad kartais jį atsargiai teisini, o kartais negailestingai teisi, bandydamas suvokti jo gyvenimo tamsiąsias ir šviesiąsias puses. Bagdono Rėjus - tai šiuolaikinis vyras, kurio apsisprendimo laisvę vis labiau varžo išsigimstanti aplinka. Žiūrovams paliekama teisė patiems nuteisti jį arba išteisinti.
Po paslaptingai nenuspėjamos Aldonos Vilutytės Unos matyti kitą ir visai kitokią Uną buvo keistoka. Liuda Gnatenko traktuoja ją kaip aktyvią šiuolaikinę moterį, pasirengusią atremti netikėtus iššūkius, išbandyti visas ir visokias galimybes. Jos azartas stebina ne tik partnerį, bet ir žiūrovus, pavyzdžiui, kai ji bando aistringai atakuoti Rėjų. Kartais aktorė pernelyg uždara, nugrimzdusi į Unos gyvenimą, nors dramaturgas siūlo neįtikėtinai intensyvų dialogą.
Irinos Lavrinovič Mergaitė - skaistybės įsikūnijimas. Aktorės šypsena, minkšta plastika teikia jai daug žavesio, bet tarytum atima galimybę suvokti Mergaitės dramą.
Nedideliems spektakliams režisierius Jonas Vaitkus mėgsta kviesti jaunus dailininkus. Simona Biekšaitė „Juodajam strazdui“ sukūrė unifikuotą aplinką be jokių nuorodų į konkrečią vietą. Langus juosia žaliuzės, už jų dunkso šiukšlių krūvos (to „reikalauja“ pati pjesė). Kostiumai irgi necharakterizuoja personažų.
Spektaklyje „Juodvarnis“ muzikinį foną sudarė paskiri garsai, o „Juodajame strazde“ muzikos apskritai nėra. Visa garsinė ir „muzikinė“ išraiška patikėta aktoriams. Kaip Vaitkus dirba su jais, kaip režisuoja jų emocinius bangavimus, audras ir atoslūgius, „Juodasis strazdas“ atskleidžia ypač gerai.
Į šio spektaklio peržiūrą susirinko daug teatro darbuotojų, tikiuosi, tai nebuvo privaloma. Nustebino ypatingas įsiklausymas į kūrinį - jie atėjo ne vertinti, o būtent įsiklausyti. Jeigu žmonėms įdomu, kas vyksta jų teatre, tai teikia vilčių, kad vidiniai kūrybiniai resursai dar neišsekę. Taigi „Juodasis strazdas“ - naujos šio teatro „jausenos“ pradžia.
