Goda Rupeikaitė
Kaip gimsta kūriniai? Kaip atsiranda vaizduojamojo meno darbai, muzikos kompozicijos, pjesės? Tikriausiai įvairiai. Kūrinį galima sukurti vienu atsikvėpimu, arba dirbti prie jo ištisus metus. Viskas priklauso nuo įkvėpimo ir galimybių. Štai spektaklio gimimo akimirkomis panorę pasidalinti menininkai balandžio 25 d. pakvietė žiūrovus į „Menų spaustuvę“, kur smalsuoliams pristatė naujo režisierės Reginos Garuolytės spektaklio „Pijoko chrestomatija“, pagal Herkaus Kunčiaus pjesę, ištraukas - eskizą. Vienintelė spektaklio aktorė Adrija Čepaitė atliko pagrindinio personažo - pijoko - vaidmenį. Šis monospektaklio eskizas, rodytas mažojoje, Kišeninėje Menų spaustuvės salėje, vos sutalpinusioje visus norinčius sudalyvauti išankstinėje premjeroje, nebuvo panašus vien į spektaklį. Savo atmosfera bei scenos nebuvimu tai veikiau priminė paskaitą, ar tiesiog atvirą diskusijoms erdvę.
Buvo žavu stebėti, kaip aktorė A. Čepaitė energingai pasitikusi žiūrovus ir bandydama visus susodinti mažutėje salytėje, staiga, bet kartu labai natūraliai, persikūnijo į personažą ir pradėjo vaidinti. Kadangi veiksmas prasidėjo savotiška išpažintimi, o šviesos visą laiką salėje taip ir neužgeso, atmosfera priminė grupinės terapijos seansą, suteikiant spektakliui ypatingą spalvą ir keistos realybės jausmą, išlikusį iki pat spektaklio - eskizo pabaigos.
Itin paprasta, kasdieniška scenografija - stalas su magnetofonu ir užkandžiais bei stovas su popieriaus lapais - dar labiau priartino veiksmą prie tikrovės, tuo tarpu nuoširdūs ir ironiški tekstai kontrasto principu išreiškė pagrindinę kūrinio mintį. O pjesė kalba apie išties rimtus dalykus. Net jeigu pažvelgtume į pačią temą tiesiogiai, be gilių filosofinių išvedžiojimų, alkoholis, deja, žmonių gyvenime užima kur kas daugiau vietos nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Puikūs ironiški H. Kunčiaus tekstai išraiškingai atskleidžia tai, kas paprastai nutylima: tai garsiai ištarti kartais absurdiški argumentai ir pasiteisinimai, įvardijantys alkoholio svarbą ir reikšmę gyvenime. Neretai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai prajuokino ne vieną žiūrovą, bet tuo pačiu buvo rimti ir netgi skausmingi. Šio rašytojo savitas, maištingas, kartais netgi šiek tiek drastiškas stilius tarsi išmušė iš įprastų normų ir nuostatų kelio - tų, rodos, savaime suprantamų dalykų, supančių kas dieną - tačiau leido pažvelgti į vaizduojamą temą ir į save kur kas giliau. Jo reiškiamos idėjos svyruoja nuo itin artimų ir suprantamų iki visiškai nepriimtinų ir netgi smerktinų, tokiu būdu provokuodamos žiūrovą pažvelgti į pasaulį iš netikėto taško. O tai sukelia tam tikro atotrūkio ir laisvės jausmą, nes abejonės ir vidiniai prieštaravimai ir yra tikrasis pagrindas bet kokiam augimui ir atradimams.
„Jau iš pirmo žvilgsnio alkoholyje mirkstančius profesionalius pijokus nesunku atskirti nuo priešokiais nardančiųjų - pilkų mėgėjų, bespalvių saviveiklininkų. Mirkstančiųjų organizmas ištvermingesnis, atkakliau treniruotas, akys guvios, blizga, veidas doras, prinokęs... (...) Mūsuose mirkstantieji yra itin ryškių spalvų: raudonos, violetinės, mėlynos. Pagal šiuos požymius, kai blaškosi ar nutupia kur pamirkti, jie atskiria savus nuo kitų...“ H. Kunčius kalba apie girtuokliaujančius ir su meile, ir su ironija, kartais šias dvi sąvokas suliedamas į vieną.
Ir apskritai, sunku patikėti kiek daug gali būti pasakyta apie alkoholį. Iš tiesų neįmanoma vien prisiminti ir išvardinti visų alkoholio rūšių, išrastų ir vartojamų šioje žemėje! Kartais tam tikras gėrimas netgi laikomas vienos ar kitos kultūros dalimi, tačiau visų jų paskirtis ir prasmė vienoda: atitolinti nuo realybės. Iš to, kiek yra pasaulyje yra geriančių žmonių, galima daryti išvadas, kad milijonai žmonių šioje žemėje nenori priimti savo realybės, ieškodami jos kitur - apgaulingiausioje iš visų apgaulingų iliuzijų...
