Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vis stengiasi nudžiuginti žiūrovus kokiais nors netikėtais spektakliais, tarsi norėdamas įrodyti, kad įdomus ir intensyvus kultūrinis gyvenimas vyksta ne tik sostinėje, bet ir mažesniuose miestuose. Paskutinioji teatro premjera - Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas“, apie kurią gerokai prieš mėnesį pranešė Vilniaus centre iškabintos afišos, intrigavo pačiais įvairiausiais aspektais.
Nerijaus Jankausko nuotrauka, kurioje susirūpinęs vyriškis (šokėjas Aurelijus Liškauskas), pasidabinęs epoletais, žvelgia į miniatiūrinę balerinos figūrėlę, stovinčią ant riešuto, panaudota afišoje, pranašavo originalų „atvirkštinį“ požiūrį ir galimą netikėtą interpretaciją. Spaudos konferencijoje Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovė Audronė Žigaitytė vis akcentavo sunkumus, su kuriais teko susidurti dviem spektaklio kūrėjom Simonom - choreografei Marijai Simonai Šimulynaitei ir dailininkei Simonai Biekšaitei, - o, kaip sakoma, „per aspera ad astra“. Pati choreografė, gan kategoriškai pareiškusi, kad šiuolaikiniai vaikai stebuklais netiki, pažadėjo šiuolaikinę Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno pasakos traktuotę, kurios idėja jai kilo perskaičius literatūrologinius pasakos komentarus. Pastarąją žinią buvo itin smagu išgirsti, nes ne tiek jau choreografų, imdamiesi siužetinio baleto, pasidomi gilesniais literatūrinio kūrinio klodais.
Klaipėdoje „Spragtuko“ premjera įvyko 2009 m. gruodžio 4 d., Vilniuje Šokio teatre spektaklį išvydome 2010 m. vasario 18 d. Taigi, buvo laiko spektakliui „susigulėti“ ir subręsti. Tiesa, tai pirmas tokios apimties ir dar siužetinis baletas jaunos choreografės kūrybinėje biografijoje, bet Šimulynaitė - ne naujokė šokio scenoje. Ji pati yra baigusi Vilniaus nacionalinės menų mokyklos Baleto skyrių, šoko Tartu (Estija) „Vanemuinės“ teatre, kūrė choreografiją Naujosios operos akcijos spektakliams, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo režisūrą pas Rimą Tuminą ir kaip režisierė debiutavo Estijoje dramos ir šokio spektakliu „Fizikai“ (pagal Friedricho Dürenmatto pjesę).
Romantizmo epochos vokiečių rašytojo E.T.A.Hoffmanno pasaka „Spragtukas ir pelių karalius“ laikoma viena pirmųjų literatūrinių pasakų vaikams su siaubo elementais. Tačiau Čaikovskio baletas „Spragtukas“ yra pagrįstas Alexandre´o Dumas adaptacija, pagal kurią Ivanas Vsevoložskis parašė saldoką scenarijų, o Marijus Petipa sukūrė dar „saldesnę“ choreografiją. Visu šiuo junginiu kompozitorius buvo nepatenkintas, nes norėjo maksimaliai priartėti prie Hoffmanno originalo, o mes šią baleto atsiradimo pradžią galėtume ir pamiršti, nes Šimulynaitė ketino savo choreografiją kurti remdamasi originalia pasaka ir dar priartinti ją prie nūdienos.
Ir iš tiesų, spektaklis prasidėjo nebyliu epizodu, kurio metu „XXI a. mokslininkas bei žymus magas“ Droselmajeris „vargsta, bandydamas atgaivinti užkeiktą savo sūnėną Spragtuką, kurį prie keliasdešimt metų tamsiosios jėgos pavertė mediniu žaislu“ (cit. pagal spektaklio programėlę). (Susitaikykime su tuo, jog sūnėno vardas - Spragtukas, nes šiaip jau šis žodis reiškia riešutų traiškiklį). Suvokęs, kad tik meilė nuims prakeiksmą, Droselmajeris padovanoja medinuką verslininko dukrai Marijai, kuri Spragtukui padeda laimėti kovą su pelėmis. Nugalėjęs pelių karalių Droselmajerio sūnėnas vėl tampa žmogumi ir stebuklingo gaublio pagalba su Marija keliauja po įvairias pasaulio šalis (taip, taip, tas pačias - iš baleto: Ispaniją, Rusiją, Kiniją, Prancūziją, Indiją/Arabiją). Taigi, nuo klasikinio baleto scenarijaus beveik nenutolta, o pabaigoje dukros pasigedusio verslininko namuose pasirodžiusi policija su plastikinėmis „stop“ juostomis ir spektaklio pradžioje avanscenoje stovintis televizorius - vienintelės užuominos į „šiuos laikus“.
(Jei jau kalbame apie „stebuklais netikinčius vaikus“, kaip turėjo reaguoti Marija, kai Droselmajeris, dovanodamas jai medinę lėlę, pristato ją kaip savo sūnėną?)
Visą spektaklį negalėjau suprasti, ar Šimulynaitė kūrė klasikinio „Spragtuko“ parodiją, ar vis tik bandė lipdyti rimtą spektaklį, tik žaismingai žongliruodama klasikinėmis klišėmis. Atrodė, kad choreografė, bėgdama nuo baletinio „Spragtuko“ scenarijaus, prie savo kojos pajuto iš vietos neleidžiantį pajudėti tradicijų akmenį ir nelabai išdrįso kitaip pažvelgti į šį siužetą - ne formaliai, kostiumų, butaforijos ir scenografinių detalių pagalba, bet permąstydama idėją, jos giluminius sluoksnius. Todėl ir personažai scenoje liko be individualesnio charakterio, gal nebent Spragtukas, savo kvailiojimais labiausiai primenantis infantilų paauglį. Iš klasikinio baleto į spektaklį persikėlė ir tradicinė baleto pantomima, ir personažų pasirodymai, ir net dūmai. Vaiko vienišumo, nutolimo nuo tėvų, stebuklų žūties, „televizinės“ vaikystės idėja nebuvo tolygiai vystoma, taip ir liko tik užuomina spektaklio pradžioje.
„Spragtuko“ choreografija buvo eklektiška. Marija Simona Šimulynaitė, pati paragavusi šiuolaikinio šokio, mačiusi įvairių šiuolaikinių choreografų darbus (spaudos konferencijos metu ji nurodė kelis savo autoritetus - Matsą Eką, Jiřį Kylianą, Matthew Bourne´ą, Lorą Juodkaitę), ne itin smarkiai nutolo nuo klasikinio baleto stiliaus, bet vis tik jo galutinai neatsisakė. Kai kuriose vietose šie du stiliai visai neblogai derėjo, ir duetai ar masiniai šokiai nuskambėdavo ganėtinai žaismingai. Tačiau jau pirmajam veiksmui įpusėjus pasirodė, kad choreografės (o gal trupės?) valdomas judesių rinkinys yra pernelyg mažas, jei ne skurdus. Kas kelis taktus vis buvo aukštyn švystelima dešinė koja (kuo aukščiau, tuo geriau, net jei technika to neleidžia padaryti taisyklingai), vyrai savo partneres pakeldavo arba žemyn galva išskėstomis kojomis į viršų, arba attitude poza. Kiek primityvokai atrodė „sceniniais“ paversti šiuolaikinio šokio pamokų elementai, skirti vienų ar kitų raumenų grupėms apšilti.
 |
| Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Muzikinio teatro baleto trupė nėra stipri, šokėjų pasirengimas ir galimybės - labai nevienodi. Galima tik pagirti choreografę, kad ji stengėsi pasiekti maksimaliai suderinto šokio ir pamėtėjo šokėjams gerą iššūkį. Tačiau naudojant šiuolaikinio šokio judesius, būtinas ir atitinkamas šokėjų pasirengimas, nuolatinis šiuolaikinio šokio trenažas, kurio klasikinio baleto pamokos nepakeis.
Žiūrėdama spektaklį mąsčiau, kad geriau nuo pat pradžių choreografė būtų ėmusis baleto-parodijos. Jai sekasi sukurti komiškus epizodus, su ironija pažvelgti į kai kurias nūdienos ir klasikinio baleto detales. Tačiau tikrai neleistinas toks atviras ir ciniškas kitų choreografų darbų citatų naudojimas. Dabar jau tikrai žinau, kad Šimulynaitė yra neblogai išstudijavusi švedo Eko „Gulbių ežerą“ ir „Dūmus“, Olandijoje dirbančio čeko Kyliano „Symphony in D“ - šių spektaklių choreografinių citatų gausa badė akis.
Spektaklis skiriamas visai šeimai. O gal tik suaugusiems? Jame gana nemažai vulgarių detalių, judesių, ištisų epizodų. Klasikinėje „Kopelijoje“ meistro Kopelijaus atvykimas į vestuvių puotą su mergina-lėle buvo pateisinamas viso siužeto, tačiau Droselmajerio pasirodymas su žavia moterimi-lėle verslininko vakarėlyje pasirodė dviprasmiškai, o dviprasmybę stiprino kai kurių svečių elgesys su ja. Nemažiau keistas atrodė ir verslininko žmonos kabinėjimasis ir griuvinėjimas savo vyrui po kojomis, siekiant atkreipti jo dėmesį į save. Erotizuotas „piemenaičių“ šokis su botagėliais atrodė lyg perkeltas iš sadomazochistų vakarėlio, panašus dvelksmas pasklido ir iš ispanų šokio. Nemaloniai nuteikė ir kniauksintis šokėjų „kalbėjimas kiniškai“, neva sukuriant atitinkamą atmosferą kinų šokiui.
Spektaklyje skambėjo Čaikovskio „Spragtuko“ fonograma. „Skambėjo“ - nelabai tinkamas žodis, nes Šokio teatro naudota garso atgaminimo aparatūra ją smarkiai prislopino ir apvėlė pašaliniais garsais. Programėlėje nenurodyta, tačiau spaudos konferencijos metu Audronė Žigaitytė užsiminė, jog pasirinktas geriausias įrašas - orkestrui dirigavo maestro Jevgenijus Svetlanovas. Choreografė neblogai suvaldė muziką (to nepasakyčiau apie trupę), kai kuriuose epizoduose kiekvienam taktui priskirdama po judesį, o kartais labiau pasiduodama melodijos tėkmei ir nuotaikai. Tiesa, kai kurie muzikiniai epizodai „nenuskambėjo“, priskyrus jiems kitų, nei programoje nurodytų, veikėjų šokius. Tačiau klausydama angelų bliūvavimo, kitų veikėjų švilpimo, šūkčiojimų, kalbėjimo, trepsėjimo, rusiškų dainuškų, ištęstų pauzių suabejojau, ar vertėjo rinktis ištisinį ir dar patį geriausią įrašą.
Daugelis lūkesčių buvo nuvilti, pamačiau dar vieną pramoginį kūrinį, kurio chaotiškas humoras, neabejotinai, pritrauks pramogos teatre ieškančiųjų dėmesį. Tačiau du dalykai vis tik paliko itin gerą įspūdį. Vienas iš jų - baleto trupės entuziazmas. Retokai valstybinio teatro baleto trupėje pamatysi šokėjus, atliekančius savo vaidmenis su tokiu įsijautimu, džiugesiu, pasiryžimu įveikti net sudėtingiausius šokio elementus. Ir jokių perlenkimų ar šokio „puse kojos“. Nors trupei dar reikėtų daugiau laiko skirti šokio technikai tobulinti, tačiau būtent jų „negrynas“ baletiškumas suteikė šokiui daugiau gyvybės ir šilumos.
Antras nudžiuginęs dalykas buvo spektaklio scenografija. Simona Biekšaitė scenoje patalpino didžiulę lėkštę, kuri atskiruose spektaklio epizoduose „atliko“ skirtingus vaidmenis, virsdama puotos stalu, kompasu, šokių aikštele, scena ir kelionės priemone. Ir būtent ji padėjo sukurti stebuklą - sumažinti Mariją ir Spragtuką iki lėlių dydžio. Gaila tik, kad jos dugne nupiešta vėjų rožė buvo matyti tik iš balkono, o tik žemiau sėdintys parterio žiūrovai pamatė, kad lėkštė gali virsti ir kompasu jai pasvirus pačioje spektaklio pabaigoje.
Vilniuje Marijos vaidmenį atliko Aušra Krasauskaitė, sukūrusi romantiškos, švelnios, žaismingos ir įsimylėjusios merginos paveikslą. Aurelijaus Liškausko Spragtukas panėšėjo ne į pasakų princą, bet į kiek pasimetusį jaunuolį, kuris, norėdamas paslėpti jaudulį prisidengia gruboka bravada. Sužavėjo Fėjos-lėlės atlikėja Kristina Tarasevičiūtė, beveik tobulai imitavusi lėlę; tačiau jai dar reikėtų paieškoti savo paletėje Fėjos spalvų. Valdemaro Marcinkaus, atlikusio Droselmajerio vaidmenį, kiek pagailo - jei choreografė nebūtų jo vertusi atlikti jo pasirengimo visai neatitinkančius šokio judesius, jam būtų pavykę išsaugoti nuo pat pradžių kurtos rimtos ir paslaptingos asmenybės įvaizdį.
Manau, kad choreografė M.S.Šimulynaitė dar labai jauna ir ambicinga. Kupina įdomių idėjų, nestokojanti kūrybinės potencijos, atkakli, apdovanota įvairiais talentais (rašo prozą ir poeziją, piešia, vaidina), ji gali pasiekti daug. Svarbu, kad ambicijos „pasiekti nepaisant nieko“ neužgožtų noro dirbti ir mokytis, ieškoti originalumo savyje.
