Turiu prisipažinti - „sergu“ už Agnių Jankevičių nuo tada, kai kartu baigėme Muzikos ir teatro akademiją. Pamenu, širdis spurdėjo iš džiaugsmo, žiūrint diplominį Agniaus spektaklį. Ir nors daug kas tada liko neaišku, viską nustelbė maloni nuojauta, kad mūsų kartos atstovui pranašaujama naujosios režisūros bangos pradininko šlovė.
Nuo debiutinio Agniaus Jankevičiaus „Užribio“ pagal Peleviną prabėgo jau beveik devyneri metai. Per tą laiką režisierius pastatė apie penkiolika (!) spektaklių skirtinguose teatruose, o kur dar aktyvus dalyvavimas įvairiose akcijose, forumuose, skaitymuose... Darbo tempais ir produktyvumu Jankevičius beveik prilygsta savo mokytojui Jonui Vaitkui, iš kurio, ko gero, bus perėmęs polinkį į aštrią, ekspresyvią sceninę formą, sceninį groteską, socialinę satyrą. Jankevičių domina žmonės už „normalios“ visuomenės ribų ir priežastys, kodėl jie ten atsidūrė. Režisieriaus braižą, jo kritišką intonaciją, perteikiamą dažnai deformuotais personažų įvaizdžiais bei populiariosios kultūros parafrazėmis, jau galima atpažinti, tačiau darbas skirtinguose teatruose su vis skirtingais aktoriais galbūt daugiau nei norėtųsi lemia kūrybos rezultatą. Todėl dažnai susidaro įspūdis, kad su kiekviena premjera Jankevičius debiutuoja iš naujo. Iš čia tikriausiai ir kyla vis dažniau pasigirstanti kritikų ironija, esą režisierius užstrigęs „jauno ir perspektyvaus“ debiutanto statuse.
Šįkart Agnius Jankevičius „debiutavo“ šiuolaikinės rusų prozos inscenizacija savo mokytojo vadovaujamame Rusų dramos teatre - spektakliu „Prakeikta meilė“ pagal Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės“. Nevertinant paties spektaklio, pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad jis apskritai šiame teatre atsirado - toks kontroversiškas, neprisitaikėliškas. Kad, paakinti medžiagos, turime dar vieną progą permąstyti laiką ir aplinką, kuri mus suformavo. (Bet mūsų publika, dievaži, kaip užhipnotizuota. Apie tai visai neseniai „Menų faktūroje“ rašė kolega Andrius Jevsejevas. Tokio dirbtinio, nenuoširdaus lojalumo anksčiau netekdavo regėti. Premjeros žiūrovai - dauguma, kaip supratau, „statistiniai“ Rusų dramos lankytojai - beveik nuolat pritariamai kvatojosi - net ten, kur sąžiningas prie visai kitokio repertuaro ir kitokios stilistikos pripratęs žiūrovas galbūt net turėtų pasipiktinęs palikti salę,- o pabaigoje, be abejo, plojo stovėdami. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad šis spektaklis, koks yra, negali turėti gerbėjų. Priešingai - dėl to, turėdama omenyje „ikivaitkinį“ Rusų dramos repertuarą, tik džiaugčiausi. Bet kalbu apie bet kokių publikos kriterijų niveliaciją ir inertiškumą.)
Šito spektaklyje lyg ir siekiama - kuriant maksimalaus atribojimo efektą, suteikti galimybę kritiškai ir racionaliai pažvelgti į vaizduojamus įvykius. Tačiau ar išlošė iš to Sanajevo kūrinys ir spektaklio žiūrovai?
Man atrodo, kad Pavelas Sanajevas, kalbėdamas apie trauminius vaikystės potyrius, labai taikliai perteikė žmogaus, užaugusio anoje santvarkoje, jauseną. Kas, kad mūsų senelės buvo švelnios ir mylinčios, bet ta totalios, visa persmelkiančios ir visur tvyrojusios baimės bei vienišumo atmosfera (prisiminkite sovietinius lopšelius-darželius) įsiskverbė į sąmonę, ko gero, giliau, nei galima manyti. Sanajevo apysaka žadina ir asmeniškas, ir universalias asociacijas ir budina atmintį.
Jai būdingas keistas grotesko ir lyrikos mišinys. „Apysakoje senelę vaizduodamas monstru, aš iš visų jėgų stengiausi ją suprasti, pateisinti ir atleisti jai“, - teigia autorius, kūrinyje rėmęsis autentiška savo paties patirtimi. Perdėtas, sutirštintas senelės Ninos Antonovnos despotizmo vaizdavimas balansuoja tarp farso, siaubo ir empatijos. Suderinti šiuos sunkiai derančius dalykus, man atrodo, - aktorės Ingos Maškarinos jėgoms. Jei tik... režisierius būtų jai padėjęs. Pasirinkęs įvykių ir jausmų eksponavimo, arba vartojant Brechto terminą - demonstravimo, principą (galima jį apibūdinti ir modernesne dekonstruktyvizmo sąvoka), Jankevičius iš karto užgniaužė spektaklio gyvastį - žmonių santykius. Susodinti veidais į publiką, nei aktoriai, nei jų vaidinami personažai pabrėžtinai nebendrauja. Tai sukelia keistą įspūdį, nes vaidybos maniera tokiam režisūriniam sprendimui neadekvati: aktoriai (išskyrus Valentiną Krulikovskį - pasakotoją) vaidina daugiausia pagal psichologinio teatro taisykles, bandydami įsijausti arba imituodami įsijautimą, be to, tarp personažų vyksta tiesioginis draminis dialogas. Jei režisierius jau suko brechtiškojo teatro keliu, reikėjo būti nuosekliam ir neslėpti individualaus pačių aktorių santykio su personažais bei situacijomis. O jei tai turėjo būti ne epinis ar dialektinis, o vaizduotės teatras, kaip, tarkime, „cezario grupės“ spektakliai, tai tam vėlgi pakišo koją „tradicinė“, į daugiau ar mažiau realistinio charakterio kūrimą nukreipta vaidyba. Žodžiu, režisieriui nepavyko nuosekliai ir iki galo įgyvendinti užmojį dekonstruoti literatūros kūrinį, parašytą vis dėlto, nepaisant chronologinių inversijų ir žanrinio nevienalytiškumo, pagal psichologinio realistinio pasakojimo dėsnius.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Kai praėjusį rudenį savąją „Palaidokite mane už grindjuostės“ versiją parodė Sankt Peterburgo teatras „Baltijskij dom“, tada spektaklis pasirodė ištęstas, perkrautas buities ir iliustratyvus. Jankevičiaus režisūrinė interpretacija iš pirmo žvilgsnio - kur kas modernesnė. Scenoje - nė užuominos į natūralizmą; tuščioje erdvėje - tik ekranas, kuriame retsykiais projektuojami tarybinio daugiabučio interjerai (tapti universaliais laiko ženklais, mano manymu, jiems sutrukdė pažodinis teksto iliustravimas), kitokios senos fotografijos ir keturios kėdės (scenografiją kūrė nuolatinė režisieriaus bendražygė Laura Luišaitytė). Bet, spektakliui įpusėjus, kai paskirų komiškų scenų - numerių montažą keičia siužeto perpasakojimas, režisūrinis sprendimas sceninį bendravimą keisti paskiromis personažų ekspozicijomis pasirodo besąs perdėm formalus, nepagrįstas ir iki galo neapmąstytas. Sugretinus dvi to paties kūrinio scenines versijas, tampa akivaizdu, kad ano, tradicinio, literatūrocentrinio, spektaklio kūrėjai uždavė sau gerokai daugiau klausimų ir į medžiagą pažvelgė asmeniškiau. Dabar ypač sėkmingas regisi Peterburgo režisieriaus Igorio Koniajevo sprendimas antraklasį berniuką patikėti vaidinti penkiasdešimtmečiui artistui Igoriui Skliarui, vaidmenį kūrusiam kaip ano laiko refleksiją. Agnius Jankevičius kartu su inscenizacijos autoriumi savo vaikystę prisimenantį veikėją išskaido į du: vaiką ir „vidutinio amžiaus vyrą“. Abu juos vaidina bendraamžiai Rusų dramos teatro aktoriai, Dalios Tamulevičiūtės mokiniai Valentinas Novopolskis ir Valentinas Krulikovskis. Vienas vaidina vaiką, kitas - veikiau atlieka pasakotojo funkciją ir abiem pristinga ir sceninės, ir gyvenimiškos tiesos.
Įvairialypiškiausia spektaklyje - Ingos Maškarinos Senelė. Grakšti, elegantiška ir pasitempusi aktorė be jokių kitų pagalbinių priemonių, išskyrus kostiumą, scenoje taip susmunka ir, atsiprašau už žodį, „subobėja“, kad galėtų tapti puikiausiu stanislavskiškojo persikūnijimo pavyzdžiu. Iš šios Senelės lūpų vienodai organiškai sklinda ir penkiaaukščiai keiksmažodžiai, ir aimanos dėl sužlugdyto gyvenimo. Jei peterburgiečių spektaklyje Eros Zaganšinos Senelė buvo tikrų tikriausias monstras, kurio nė akimirką netapdavo gaila, tai Senelė, kurią vaidina Inga Maškarina, yra vieniša, alkstanti meilės ir likimo nuskriausta būtybė. Tačiau režisieriaus pasiūlytas vaidybos būdas savaip įkalina aktorę, užkerta kelią draminei personažo raidai. O Vladimiro Dorondovo Senelis ir Julijos Krutko Mama čia apskritai - tik statistai. Norisi priminti, kad darbas su aktoriumi yra kertinė ir daugiausia pastangų bei įgūdžių reikalaujanti režisūrinio darbo sritis. Kol kas tai atrodo problemiškiausia ir pažeidžiamiausia Jankevičiaus režisūros grandis.
Prieš „Prakeiktos meilės“ premjerą Agnius Jankevičius teigė, jog statant spektaklį jį domino „laiko ženklai ir gyvenimiška patirtis“. Bet ir laikas, ir patirtis šiame spektaklyje atrodo kaip simuliakrai. Kaip toji legendinė Vicino, Morgunovo ir Nikulino trijulė, pasirodžiusi ekrane vietoje trijų paauglių, kokių tuomet buvo pilnos statybų aikštelės - išsvajotos laisvės teritorijos.
