Gitana Gugevičiūtė.
Režisierius Povilas Gaidys populiarų prancūzų rašytoją, dramaturgą Éricą Emmanuelį Schmittą į Klaipėdos dramos teatro scenos bažnyčią veda jau trečią kartą - iš šios kūrybingos sąjungos gimė spektakliai „Paleistuvis“ (2006) bei „Oskaras ir ponia Rožė“ (2008), ką tik pasaulį išvydo jausmingas É. E. Schmitto vaidinimas „Jausmų tektonika“ (2010). Tektonika - tai ne naujas šokis, bet geologijos mokslo skyrius, nagrinėjantis Žemės kietąjį apvalkalą - žemės plutą, jos sandarą ir požeminius judesius, keičiančius šią struktūrą. Tačiau savo naujojoje pjesėje É. E. Schmittas studijuoja ne žemės drebėjimus ar Žemės plutos deformacijas, o meilės ryšio degradaciją, apnuogina slepiamas charakterio savybes, demaskuoja tuštybę ir išdidumą - galingas jėgas, galinčias sukelti tikras griūtis ne tik dramos herojų, jų artimųjų, bet ir pašalinių žmonių gyvenimuose. Modeliuodamas meilės apokalipsę, dramaturgas (ačiū dievui) neperžengia sveiko proto ribų ir jo pjesė netampa muilo opera. Viskas, kas vyksta scenoje - logiška, istorijai nestinga nei žavaus komizmo, nei draminės įtampos, nors kartais visgi atrodo, kad vaidinantiems aktoriams - tikroms giliavandenėms žuvims - šio spektaklio vandenys visgi sekloki. Žinia, É. E. Schmittas - ne Henrikas Ibsenas, ne Antonas Pavlovičius Čechovas ir ne Williamas Shakespeareas. Jo konfliktai aiškūs ir „paviršiniai“, tačiau patrauklia savybe laikytini šmaikštūs, lengvi dialogai, neįkyriai skambanti filosofinė (gyvenimiškoji, akademinė) ar religinė gaida. Jo sukurta dramaturginė partitūra reikalauja iš aktorių atvirumo, nuoširdumo, maksimalaus „nevaidinimo“ (vaidybos perteklius čia grasintų sukurti parodijos efektą).
Aktorei Nelei Savičenko teko sunkus darbas: jos personažė neturi „pajaco gyslos“, ji neigia tai, kam ezoterikos pozityvistai giedotų giesmes ir kurtų ditirambus, todėl yra pasmerkta būti neigiama. N. Savičenko Diana - tikra „geležinė ledi“. Graži, emancipuota, sėkminga moteris, rodos, gali džiaugtis ne tik sėkmingu profesiniu, bet ir asmeniniu gyvenimu, kuriame sukasi jautrus, mylintis, dėmesingas, žaismingas, turtingas vyras Rišaras (aktorius Darius Meškauskas). Bet Diana nemoka mylėti paprastai, nuolankiai - juo labiau. Ji baiminasi, kad viskas netruks amžinai, kad galbūt jau rytoj meilė nebebus tokia aistringa, o gal jau šiandien Rišaras jai abejingesnis ir jos įtaka bei galia mylimojo jausmams silpnesnė. Diana nemėgsta pralaimėti, nenori išgirsti nieko nepatogaus, todėl pasilieka teisę sakyti nemalonius dalykus pirmoji: ji „prisipažįsta“, kad jos jausmai vėsta ir jų santykiai nebėra tokie nepakartojami kaip anksčiau (ji žiovauja šalia jo skaitydama laikraščius, ji lengvai išleidžia jį į keliones ir dažnai skųsdamasi nuovargiu prašo miegoti atskirai). Dianos siaubui Rišaras atsako tuo pačiu - paliudija jai savo blėstančius jausmus ir siūlo likti geriausiais draugais (!). Nekaltai prasidėjęs „žaidimas“ su kiekvienu ėjimu įgauna vis didesnį naikinimo (savinaikos) pagreitį - Diana meilės energiją paverčia aistringu kerštu. Ji be skrupulų nuo savęs nusiplėšia padorumo kaukę ir apsiginkluoja melu, šantažu, netgi fizine jėga. Moteris iš žurnalo viršelio tampa (o gal visada buvo?) menkysta, griaunančia ne tik tariamai ją atstūmusio mylimojo gyvenimą. Leisdama tarpti neapykantai ir kerštui ji žudo savyje orumą - tą mes ir regime aktorės kuriamame vaidmenyje: šalta, vieniša moteris su skaudama širdimi viduje. Bijanti tai pripažinti net pačiai sau. Išdidumas, nepasitikėjimas, neapykanta, keršto troškimas nugirdo protą ir šis pasaulį mato tik kaip šešėlių ir vaiduoklių buveinę. Kol vėl pasirodo meilė, deja, Dianą aplenkianti.
Aktoriaus D. Meškausko Rišaras vizualinės raiškos prasme kur kas spalvingesnis, jo jausminė spalvų paletė kur kas platesnė nei Dianos. Jis toks pats ir vis kitoks su kiekviena iš keturių scenos moterų: šalia Rišaro iš laimės tirpsta Dianos motina, ponia Pomerė (aktorė Regina Arbačiauskaitė), švelnėja visko mačiusi Daniela (aktorė Regina Šaltenytė), įsimylėjusios vaidinti atėjusi Anka (aktorė Toma Gailiutė) jį iš tikrųjų įsimyli ir nebegali be jo... Rišaras ir dalykiškas, atkaklus, rimtas, atsakingas, ir valiūkiškas, kvailokas, paviršutiniškas - D. Meškauskas scenoje labai aktyvus, neschematiškas (ypač duetuose su R. Arbačiauskaite ar R. Šaltenyte), bet ir „nepersistengiantis“ - vaidina tiek, kiek reikalauja spektaklis (spektaklio visumoje aktorius, žinoma, atrodo patraukliai, bet toji visuma, deja, gana blanki).
Šio spektaklio vertė - vaidmenų gyvybė, gimstanti iš personažų charakterių dvilypumo, judesio organikos ir gebėjimo neforsuoti giedant aukščiausią emocinės įtampos natą. Ypač vykę atrodo R. Arbačiauskaitės ir R. Šaltenytės vaidmenys - jų portretai, užfiksavę subtilius kasdienybės defektus ir privalumus, - autentiški ir spalvingi.
 |
| Darius Meškauskas spektaklyje „Jausmų tektonika”. Nuotraukos iš kulturpolis.lt |
Ponia Pomerė (aktorė R. Arbačiauskaitė) - suknelės šilkais plevenanti pagyvenusio amžiaus moteris-„drugelis“ su kryžiažodžių žurnalu rankoje. Žiūrovui ji prisistato kaip žaisminga koketė, kuriai amžius netrukdo, o suteikia tik dar daugiau laisvės kalbėti (elegantiškai blevyzgoti). Ji - dukters draugė ir jos „konkurentė“ (Rišaras poniai Pomerė - paskutinė meilė, stimulas gyventi ir puoštis). Ji paukštelis, besikedenantis plunksneles ir retkarčiais mėgstantis pasmalsauti, kaip sekasi gretimo lizdo paukščiams. Sužinojusi, kad duktė štai ir vėl sugriovė savo (o šį kartą ir jos) gyvenimą, R. Arbačiauskaitės vaidinama ponia Pomerė rezignuoja: ji nusitraukia nuo galvos spalvingą peruką, nusiplėšia priklijuojamas blakstienas ir jautriu monologu įtikina, kad visas šitas maskaradas - su perukais, dailiom suknelėm, dirbtinėm blakstienom, kryžiažodžiais - tebuvo priemonė vienatvei ir senatvės baimei nuginti. Tampa aišku, kad jai gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo (po šio monologo žiūrovas daugiau nesusitinka su ponia Pomerė, tik „apsilanko“ jos laidotuvėse).
Vaidindama seniausios profesijos atstovę Danielą, aktorė R. Šaltenytė visų pirma meistriškai manipuoliuoja „privalomu“ arsenalu (neskoninga apranga, chuliganiškas, vulgarus bendravimas, cigaretė...). Ji kieta, užgrūdinta savojo gyvenimo, įtari, bet linkusi pasiduoti pinigų argumentams: už padorų atlyginimą Daniela sutinka atsisakyti „karjeros“ savo gyvenime ir vaidinti griežtą ir dorą Ankos motiną, neleidžiančią merginai susitikinėti su Rišaru (tai, kaip R. Šaltenytė vaidina Danielą, „vaidinančią“ dorą moterį, - vienas žaismingiausių spektaklio momentų. Apskritai, aktorės kūno plastika nepriekaištinga). Daniela - skoningas, subtilus R. Šaltenytės vaidmuo.
„Senieji“ aktoriai yra jautrūs ir dosnūs vienas kitam: jie gali pradėti žaisti žaidimą anksčiau, nei kuris nors iš jų sugalvos pakeisti taisykles. Jie puikūs partneriai ir jaunajai Ankos vaidmenį atliekančiai Tomai Gailiutei, tačiau ši jiems neatsako tokio pat jautrumo dažniais: jos vaidmuo pernelyg greitai „atskleistas“, todėl stokoja intrigos. Jos tariamam žodžiui - ypač poetiniam (Anka skaito Charleso Baudelaireo ir Alfredo de Musset eiles) - stinga įtaigos ir individualumo. Rašytinis žodis ir retorika ne jungiasi, o kertasi: poeto užfiksuota jausena, jo sukurta poetinė struktūra ir jos kaip Ankos patirtis (kuri ne mažiau dramatiška ir prieštaringa nei skaitomi eilėraščiai) lieka popieriuje, o į orą skrieja plokšti, neįprasminti žodžiai... Vaidmuo dar be vertikalės, nors aktorė apdovanoja Anką tyrumu bei savotišku naivumu.
Režisierius P. Gaidys šiuo spektakliu kūrybiškai neatsinaujina. Jis neeksperimentuoja; nepanašu, kad veržtųsi nustebinti netikėtu režisūriniu sprendimu. Taigi, režisūrinis spektaklio landšaftas lygus, monotoniškas, monohromiškas, neryškus ir ramus, - akių seismografas dažniausiai fiksuoja nulį. Spektaklio visumos vaizdas ne gimsta, o tiesiog yra ir būna: stabilus, statiškas, tvirtas - kaip priešingybė veikėjų vidiniuose pasauliuose vykstantiems kataklizmams.
Scenovaizdis šiame spektaklyje neatrodo tikęs įdomesniems mizansceniniams sprendimams. Metalinė konstrukcija nepaslanki, neįdomi ekspoatuoti (kaip skulptūra ji kur kas vertingesnė, nors jos metaforika gana tiesmukiška). Apskritai, skulptoriaus Danieliaus Sodeikos scenografija čia labiau atsitiktinė nei išbaigta: ji nesijungia į stilistinę (stilingą) visumą; neturi ritmo; spraudžiasi tarp dekoratyvumo ir realizmo (?).
Atrodo, kad laukiantiems meninio įvykio, dar teks palūkėti.
