Liuda Jonušienė
Dauguma naują kūrybinį sezoną pradėjusių Lietuvos teatrų džiugina žiūrovus ryškiomis premjerų vilionėmis ir įvairiausių festivalių pažadais. Ne išimtis ir Panevėžys. Tik jis tai daro tyliau ir daug kukliau nei visi kiti. O be reikalo.
Nieko stebėtino: Juozo Miltinio dramos teatras išgyvena sunkų savo administracinės valdžios virsmo, kolektyvo persigrupavimo, tam tikro kultūrinių meninių vertybių bei asmenybių perkainavimo ir akivaizdžios, deja, jau ilgokai trunkančios kūrybinės krizės metą.
Nežiūrint to, sezonui vos prasidėjus, puikią pergalę visgi laimėjo jo didenybė Teatras. Net tris dienas iš eilės panevėžiečiai buvo kviečiami į seniai lauktos pakankamai aukštos meninės prabos Sauliaus Varno režisuoto spektaklio pagal Henriko Ibseno dramą „Kai mes mirę nubusim“ premjerą. Atrodo, kad žiūrovai šito net nelabai tikėjosi. Vieną vakarą salė buvo artipilnė, kitus du - pustuštė.
Bet ne apie prastą ir vis dar smunkantį nekomercinių spektaklių lankomumą, žiūrovų praradimą ir naujalietuvių išpaikinimą vienadieniais pramoginių inscenizacijų šou šį kartą norisi kalbėti. Įvykis kur kas malonesnis.
Prieš 15 metų Juozo Miltinio dramos teatrą palikęs tuometinis, tiesa, trumpalaikis ir nevienareikšmiškai vertintas jo vadovas režisierius Saulius Varnas, pernai sugrįžo sunkiosios meninės „artilerijos“ sviediniu, carinės Rusijos vyriškosios pusės filosofine dvasia persunkta Levo Tolstojaus „Kreicerio sonata“. Tą spektaklį nuvežęs į Juodosios jūros šalių teatrų festivalį, „miltinukus“ privertė žengti dar sunkesnį, tačiau kūrybiškai prasmingą ir pasiteisinusį žingsnį.
Nutarta statyti lietuvių, ypač maestro J.Miltinio kūrybos gerbėjų neblogai pažįstamo ir mėgstamo norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę (iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, dailininkas - Marius Nekrošius, kompozitorius - Faustas Latėnas), ir su ja keliauti į gana intriguojančiai skambantį žymiojo skandinavo vardu pavadintą festivalį ...Indijoje. Pastarasis tikslas, beje, pasiektas dar pavasarį: pažiūrėję repeticiją, gruodį vyksiančio festivalio rengėjai J.Miltinio dramos teatrą jau tuomet įrašė į dalyvių sąrašą.
Užsieniečiams Sauliaus Varno darbas patiko. Ir jiems tikriausiai būtų nesuvokiami mūsų pasvarstymai. Kad ir tokie: kiek ilgai naujasis spektaklis išsilaikys teatro repertuare; kiek apsimokės titaniškos režisieriaus, aktorių, sudėtingos scenografijos atlikėjų ir visų kitų pastangos nedidelio Lietuvos provincijos miesto žiūrovams pateikti solidų, ištaigingą, subtilų, daugiaprasmį dramatinį scenos kūrinį. Panašių kūrinių jie yra matę ir gerokai išsiilgę.
Mes gi puikiai žinome: po šį ir anapusinį pasaulius išsiblaškęs, todėl sumenkęs ir abejingais prašalaičiais „atsiskiedęs“ Panevėžys savo teatro nebemyli.
Į aplinkinius miestelius tokio spektaklio nevežiosi, bendruomenių kultūros centrų scenose nerodysi. Ir techniškai sudėtinga, ir psichologiškai, juo labiau finansiškai nepasiteisins.
Ne tokia meninė simbolika šiandien traukia publiką. Dvasingumo ir lyrinių metaforų persunkta vaidyba, teatrinių formų „ekstrimas“ įdomūs, intriguojantys ir nuoširdžiai vertinami tėra lietuvių inteligentinės mažumos. O ji salių neužpildys. Ir joks kultūrai neva taikomas prioritetas čia nepadės. Juk prioritetų Lietuvoje - kaip šieno gerą vasarą.
Laimei, meninė kūryba ir vos rusenantis bent dalies mūsų poreikis pasidžiaugti dalykais, prasmingesniais už visaėdžių prekybos ir pramogų centrų siūlomus surogatus - dar gyvi.
Beje, surogatų klausimu senukas H.Ibsenas beprotiškai aktualus. Kai Skulptorius, profesorius Arnoldas Rubekas (Albinas Kėleris) po bene penkerių vedybinio gyvenimo metų jaunutei, mielai, bet infantiliškai žmonelei Majai (Toma Razmislavičiūtė) pasako „sudie“, šioji arba nelabai suvokia šio žingsnio esmės, arba nenori suvokti, arba nuoširdžiai tiki, kad tai - tik nereikšminga smulkmena jos kelyje. Bus tų vyrų, be to, kur kas smagesnių šeimyninio gyvenimo palydovų. Štai meškamušis Ulfheimas (Evaldas Stokė) iškart į juos pasisiūlė. Jis įdomus, ekstravagantiškas, nenuspėjamas, o ilgainiui atsiskleidžiantis kaip normalus gyvo kraujo žmogus, kuriam smagu ledynų šalyje medžioti žvėris ir moteris. Na bent jau iki tol, kol kuri nors jų sutramdys jo laukinį būdą. Vargu, ar su paauglyste taip ir neatsisveikinusiai Majai tai pavyks, bet tai jau kita istorija.
Dviejų dar neseniai vienas kitą mylėjusių žmonių skyrybų tragizmo nei apčiuopti, nei mums parodyti aktoriams nepavyko. O gal nė nebuvo tokios užduoties? Neretai kur kas tragiškesni būna ne išsiskyrimai, o sugrįžimai. Praeities arba į praeitį. Tą netrukus ir patvirtins spektaklio siužetas. Tikroji išties tragiška ir keista istorija mus veda klaidžiais, režisieriaus racionaliai dėliojamais psichologinio-filosofinio lego kaladėlių keliais.
Nenorėčiau sutikti su Sauliumi Varnu, kad tie keliai veda į vienintelę visų kovų ir visų aukų vertą svajonę - meilę. Man pasirodė, kad meilė šioje pjesėje, o ir spektaklyje tarnauja kitam, ne mažiau aukštam ir ne mažiau humaniškam paties dramaturgo puikiai apibūdinamam tikslui - atrakinti žmoguje stebuklingą talentingos meninės kūrybos skrynelę.
Argi ne tikėdamasis atgauti kažkada prarastą raktą nuo tokios skrynelės profesorius Rubekas išeina Anapus pas savo buvusią meilę - pozuotoją, mūzą, gal jo negimusių, o gal nužudytų vaikų motiną Irenę? Juo labiau, kad Anapus Skulptoriui visai nereiškia nebūties. Jis yra tikras būtent ten prisikelsiantis kaip Kūrėjas.
Apie Albino Kėlerio sukurtą Skulptoriaus vaidmenį šiame spektaklyje galima būtų parašyti ištisą traktatą, patvirtinantį, kad tikrai ne veltui jis yra laimėjęs Auksinį scenos kryžių ir ne veltui yra nuoširdžiai mėgstamas žiūrovų. Bent jau keletą pastarųjų metų į J.Miltinio dramos teatrą dažniausiai einama žiūrėti būtent šio aktoriaus atliekamų vaidmenų.
Režisierius Saulius Varnas tą puikiai žino ir tuo naudojasi. Maža to, tiek „Kreicerio sonatoje“, tiek „Kai mes mirę nubusim“ pagrindinio vaidmens atlikėjui tarsi specialiai sukuriamas padidinto psichologinio ir fizinio išbandymo laukas. Ne paslaptis, žiūrovą kartais tai kiek trikdo ir erzina, slopina kitus aktorius ir kitas scenines situacijas. Na, bet tokios žaidimo taisyklės, tokia yra šioji dramos milžino kūrinio interpretacija: XX amžiaus dvasios revoliucingumas „apvelkamas“ XXI amžiaus įtakotais individualistiniais vaizdiniais ir simboliais.
Žinoma, gyvenant neišpasakytos meninės ir techninės eklektikos laikais, neįmanoma išvengti anachronizmų ir citatų. Kita vertus, nuostabu, kad šis bei tas mums primenama. Kad ir - „kaip gyvo“ fantastiško baltojo Lokio bei nemažiau „gyvos“ jo išnaros pavidalais. Nors imk, ir pilna žiūrovų sale urmu į ją įsikniaubk. Bent kurį laiką garantuotai bus šilta, švelnu, jauku ir jokio aplinkinio pasaulio siaubo...
Naujajame panevėžiečių spektaklyje yra ir šiokių tokių atradimų. Albinui Kėleriui visai neprastai antrina jauna Irenės vaidmens atlikėja, iki šiol tik gražių vilčių teikusi aktorė Inga Talušytė. Tiesa, pirmojoje dalyje žiūrovus palikusi, galima sakyti, be amo (fatališkas balsas, subtilus kalbėjimo ritmo ir pauzių pajautimą, arogantiškos kūno plastikos ir trapios elegancijos dermė), antrojoje dalyje aktorė kiek išblėso ir nuslopo, tačiau darbas tikrai nenuėjo perniek. Praskriejus kometai, visada lieka pėdsakas.
Pjesę „Kai mes mirę nubusim“ Henrikas Ibsenas parašė savo gyvenimo pabaigoje, beje, net po 27 metų iš saulėtosios Italijos sugrįžęs į vis tokią pat minorinę Šiaurę, todėl svarstyti galima visaip. Gal ji išties biografinė, o gal visiškai atsietai impresionistinė ir filosofinė, o gal sumanyta kaip dar vienas kūrybinis eksperimentas ir bandymas nepasiduoti.
O jeigu menininkas ir žinojo dedąs paskutinį savo kūrybinės egzistencijos tašką, vargu, ar norėjo, kad tokį tašką dėtų būsimieji šios pjesės statytojai. Garbė Sauliui Varnui ir visai trupei, kad jie nei patys tą darė, nei mus, žiūrovus verčia tai daryti. Visi be išimties turime, kas tą negailestingą ir neatšaukiamą darbą - dėti tašką - padaro už mus...
