Stanislovo Rubinovo spektakliai „Be galo švelni žmogžudystė“ ir „Hitleris ir Hitleris“
Ar jums yra tekę per spektaklį pagalvoti - ką aš čia veikiu? Ar aš atėjau į teatrą? Ar scenoje vaidina profesionalūs aktoriai? Kažką panašaus teko patirti apsilankius Kauno kamerinio teatro premjeroje „Be galo švelni žmogžudystė“ bei spektaklyje „Hitleris ir Hitleris“.
Ray´aus Bradbury´io kūryba paremta Daivos Čepauskaitės pjesė „Be galo švelni žmogžudystė“ pasakoja seną kaip pasaulis istoriją apie laikui bėgant kintančius vyrų ir moterų santykius. Jos centre - senukų porelė, jau tiek nebegalinti kęsti vienas kito, kad pasiryžtanti pradėti žaidimą - kas kurį pirmas nužudys. Į jų vienas kitam spendžiamas pinkles įkliūna visi, apsilankę Enderbių namuose. Šis grotesku dvelkiantis siužetas tiesiog prašyte prašosi itin apgalvotos ir taiklios formos, o režisierius Stanislovas Rubinovas pasirenka jį papasakoti vien tik aktorių lūpomis. Tik kartkartėmis statiškas dialogines scenas prablaško šokio intarpai, tačiau jie visai nedera prie paties spektaklio estetikos ir veikiau glumina, nei sėkmingai įsilieja į veiksmą.
Be vyriausių personažų, spektaklyje veikia dar dvi poros. Skirtingas sutuoktinių porų amžius pabrėžtinai perteikiamas per stilizuotus atskirų epochų drabužius - Džošua (Aleksandras Rubinovas) ir Mergytė (Goda Piktytė) aprengti klasiciszmo laikų dvariškių kostiumais, perukais „papuošti“ jų visiškai baltai išpudruoti veidai, Misteris Gouris (Egidijus Tamošiūnas) ir Misis Gouri (Daiva Škelevaitė) vilki XX a. pradžios drabužius, Daglas (Gintautas Bejeris) ir Megė (Asta Steponavičiūtė) - neskoninga šiandieninio jaunimo aprangos imitacija. Spektaklį žiūrint paaiškėja tai, kas nuspėjama nuo pat spektaklio pradžios: kitos poros atstovauja tiems patiems Džošua ir Mergytei skirtingais jų santuokos laikotarpiais.
Veikėjų paveikslai labai šabloniški ir vienpusiai, tai veikiau idėjos ar simboliai nei gyvi žmonės: Misteris ir Misis Gouriai - tiesiog senstančių ir nuolat garsiai besiriejančių sutuoktinių porelė, Daglas ir Megė - apakę iš meilės idealistai jaunavedžiai, kurie tiki, kad kol yra kartu - visas pasaulis jiems po kojų. Tikri „įsimylėję kvailiai“, kurie juokiasi net Megei prisipažinus, kad ištekėjo už rašytojo, kuris nusitemps ją į bedugnę. Gal tik Piktytės Mergytėje buvo galima įžvelgti kažko individualesnio, gilesnio, bet tai buvo tik kelios ilgainiui pasimetusios detalės.
Beveik visą sceninį veiksmą Džošua ir Mergytė sėdi puošniuose krėsluose - invalido vežimėliuose, o juda tik kankinamai lėtai, deklaratyviai vaizduodami senatvę. Rubinovas balsą transformuoja į pabrėžtiną senio veblenimą, jau po pirmų penkių minučių imantį erzinti. Toks režisieriaus pasirinkimas dar labiau kenkia ir taip statiškam spektakliui.
Daugiausia dėmesio S. Rubinovas sutelkia į darbą su aktoriumi, o apie visa kita, regis, nė nepagalvota. Režisierius naudojasi primityviomis detalėmis, jo sprendimai labai tiesmuki, tekstas perskaitytas pernelyg tiesiogiai, spektaklis atrodo kone mėgėjiškas.
Antras matytas spektaklis „Hitleris ir Hitleris“ - pagal to paties pavadinimo Konstantino Kostenkos pjesę - nustebino stipresniais ir įdomesniais aktorių vaidmenimis, nors ir jame nemažai kabliukų. Šiame pastatyme diktatoriaus Adolfo Hitlerio (Aleksandras Rubinovas) kulto ir nestabilios psichikos asmenybės paveikslas kuriamas pasitelkus jo santykį su įvairių profesijų atstovais - nuo kirpėjo iki gydytojo.
Palyginti su prieš tai nagrinėtu spektakliu, matyti pasikartojantis S. Rubinovo braižas - vengiama ryškesnių režisūrinių sprendimų, dėmesio centre - aktoriai, tiesą sakant, veikiau aktorius ir jo ilgi monologai. Šie ilgi, varginantys, atrodo, beprasmiški Kostenkos išrašyti Hitlerio monologai siekia demaskuoti diktatūros absurdą, baimę, kurią jautė žmonės prieš šią personą. Galima buvo pasijausti tarsi klausantis tikrojo Hitlerio, skeliančio savo gyvenimo tiesas nuo pakylos. Tačiau jau su tam tikru išankstiniu nusiteikimu, žiūrint iš mūsų laiko perspektyvos. Tik ar šiandien Hitlerio istorija gali labai sudominti, jeigu pateikiama neieškant sąsajų ar paralelių su dabarties problematika?
Spektaklyje „Be galo švelni žmogžudystė“ erzino kone migdantis Džošua pasyvumas, o čia jaučiama nepaprasta įtampa, su kuria vaidina A. Rubinovas, jis kartu su personažu išgyvena kiekvieną jausmą, kone susitapatina su Hitleriu. Tam emocionalumui visiškai priešingas Kirpėjo, Virėjo, Fotografo, Siuvėjo ir Gydytojo vaidmenų atlikėjas - Gintautas Bejeras. Iš jo sklinda savotiškas abejingumas, jis veikiau tiesiog išsako tekstą. Šio aktoriaus kuriamų veikėjų susidūrimas su Hitleriu ir jų monologai atskleidžia veidą, iškreiptą žiaurios baimės, o ne pagarbos Hitlerio idėjoms, nacionalsocialistų kultūrai ar, veikiau, antikultūrai.
A. Rubinovo Hitleris iš pradžių nepalenkiamas, žiaurus, pripažįstantis vien tik savo tiesą, bet ilgainiui šis personažas keičiasi, atsiskleidžia jo silpnybės, baimės. Galiausiai jį sutriuškina susidūrimas su Moterimi-Motina (Simona Bladženauskaitė) spektaklio pabaigoje. Čia Hitleris pats save demaskuoja: „Tu nori išgirsti mano kliedesius?.. Nori, kad aš tave pripūsčiau? Pūsčiau miglą tau į akis? Kaip pučiu visiems ir visada...“. Bet vis dėlto tai plaukia daugiau iš paties teksto, o ne spektaklio.
Bladženauskaitė, beje, kaip ir Bejeris, scenose su Rubinovu atlieka veikiau klausytojo, nei jam lygaus dialogo dalyvio funkciją. Keistas pasirodė režisieriaus pasirinkimas įsprausti aktorę į korsetą, per aprangą pabrėžti jos moteriškumą, kai labiau akcentuojamas jos motiniškumas su Hitleriu.
Spektaklio muzikinis fonas - vokiečių kompozitorių muzika. Viena įdomesnių spektaklio scenų - Hitleris su baltomis pirštinėmis buroku ant medžio „nutapo“ savo portretą - tarsi savo rankomis, kurios suteptos viso pasaulio žmonių krauju, palieka žymę pasaulio istorijoje. Tačiau tai tik pavienė detalė, spektaklis pats prašosi daugiau režisūrinių sprendimų, kurie prablaškytų varginančius veikėjų monologus.
Valdžios ir diktatūros simbolis čia yra chrestomatiniai Hitlerio ūsiukai, kuriuos spektaklio pabaigoje užsideda naują ateinantį diktatą įkūnijantis Bejerio personažas, sujungiantis Kirpėjo, Virėjo, Fotografo, Siuvėjo ir Gydytojo profesijas ar tiesiog atstovaujantis žmogui iš minios.
Žiūrovus, ko gero, intriguoja „Hitlerio ir Hitlerio“, kaip nekomercinio spektaklio, apibūdinimas ir priskyrimas stiprių nervų žiūrovams. Tačiau nieko šokiruojančio šiame spektaklyje aš neįžvelgiau.
Apskritai mažų formų spektakliuose nedidelėje Kauno kamerinio teatro scenoje neretai dominuoja aktorių vaidyba, režisierius tarsi pasitraukia į šalį. Vis dėlto manau, kad jis turi būti, turi jaustis ta nematoma tvarka, pagal kurią scenoje kuria aktoriai, o kai jos nėra, kai kiekvienas veikia už save, tik su savo vaidmeniu, spektaklyje matai tik netvarką, į kurią ilgainiui nebegali žiūrėti.
