Indrė Kerpytė
Man patinka Klaipėdos dramos teatras. Patinka, kad jame statė O. Koršunovas ir G. Padegimas, kad ne taip seniai lenkėmės J. Vaitkui ir G. Grajauskui, o štai šiandien per petį plekšnojame Gabrielei Tuminaitei – jaunai, ambicingai, drąsiai režisierei, kurios pavardė (skambiai sakant) jau savaime ir koziris, ir prakeikimas. Jos spektaklis „Mirandolina, arba Šiandien vaidiname Goldonį“ pagal klasikinę Karlo Goldonio komediją, dar žalias, bet jo charakteris daugmaž aiškus – tai energingas, vizualus, išraiškingas cholerikas su melancholiko priemaišomis: reakcijos - greitos, emocijos – stiprios, nuotaika– permaininga (ir permainingumo priežastys ne visada suvokiamos), personažai – spalvingi. Tokie spalvingi, jog atrodo, kad Mirandolinos viešbutyje neegzistuoja jokia luominė hierarchija, jokie įsipareigojimai, jokie rimti rūpesčiai ir tai kreipia minties apie šviesų komunizmą link...
Viešbučio šeimininkė Mirandolina (akt. Toma Gailiutė) dėl savo puikių savybių (protinga, paslaugi, skaniai gaminanti, graži ir t.t.) patinka daugeliui vyrų, o ypač - neturtingam markizui Forlipopoliui (akt. Edvardas Brazys) ir turtingam grafui Albafioritai (akt. Česlovas Judeikis). Išdidus, greitai įsižeidžiantis, ambicingas markizas, niekada neatsisakantis vyno ar užkandžių kitų sąskaita, ir pinigingas tuščiagarbis grafas, Mirandolinos palankumą siekiantis pelnyti pinigais ir dovanomis bei mėgstantis erzinti greitai užsiplieskiantį Forlipopolį, – visai patrauklus duetas, kuris spektaklyje jam tekusią erdvę gana protingai išnaudoja. Personažų statusas ir savybės savotiškai padiktuoja ir vaidybos stilių: Forlipopolis aktyvus, pasirengęs gynybai ir puolimui, Albafiorita – ramus, savimi pasitikintis. Tomai Gailiutei, nepaisant klojimo teatro intonacijų balse, taip pat tinka energingos, patrauklios moters vaidmuo. Nedrįsčiau teigti, kad josios vaidmuo yra „suvoktas vidumi“, tačiau duete su užkietėjusiu viengungiu ir moterų priešu dvarininku Ripafrata (akt. Darius Meškauskas) ji „maloniai žiūrisi“. Tas vaidmens paviršutiniškumas, kurį visai galima prikišti aktorei, yra išteisinamas žanro. Tik tais atvejais, kai mėginamas užčiuopti dramatiškasis istorijos nervas (susipančiojusi savo pačios išaustose pinklėse ji išteka už sąlygiškai neutralaus jos atžvilgiu vyro – tarno Fabricijaus), T. Gailiutės vaidmeniui pritrūksta įtikinamumo ir scenoje matome ne ką daugiau kaip tik išmoktų mimikų ir gestų rinkinį.
Spektaklis plepus, tačiau dramaturgo dėka pokalbiai nenuobodūs, o aktorių dar ir šmaikščiai įkūnyti. Čia pavyzdžiu būtų galima pateikti aktorių Nelės Savičenko ir Eglės Barauskaitės vaidinamas viešbutyje apsistojusias ekstravagantiškas aktores, mėginančias prisistatyti kilmingomis aukštuomenės damomis: jų manieros ryškios, siekiamybės – aiškios (stogas virš galvos, maistas, naujas apavas etc.). Užtat neaiškus tarnas Fabricijus (akt. Donatas Švirėnas) – jo stotas, manieros, atsainumas ir kita raiška užduoda daugiau klausimų nei sukuria aiškų charakterį (dėl šios priežasties visa galerija antraeilių personažų tampa vientisa mase, tiesiog fonu veiksmui). Gali būti, kad spektaklio ritmas ir tempas šiek tiek nukentėjo, o siužetinėje linijoje ne viskas argumentuota, nes pjesė buvo trumpinama, užtat spektaklis neprailgsta – valandą teatre išsidėti gali net ir tas, kuriam ši institucija paprastai reiškia kančią.
Ir dar: tiesiog būtinas reveransas kostiumų dailininkės Vilmos Dabkienės ir scenografo Žilvino Landzbergo darbui - šiedu menininkai spektaklį pavertė stilingu ir maloniu akiai vaizdu. Laiko turėdami užmeskite akį...
