Prioritetas – aktoriai!

Ridas Viskauskas 2011-01-10 Literatūra ir menas, 2011 01 07
Darius Meškauskas ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Dugne”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Dugne“ (pagal Maksimo Gorkio pjesę; OKT / Vilniaus miesto teatras) patartina eiti nusiteikus ne tingiai žiūrėti išdailintų „scenos paveiksliukų“, narplioti siužeto vingių, režisieriaus ar scenografo triukų, o intensyviai bendrauti su aktoriais, gėrėtis jų ansambliškumu ir kiekvieno individualia meistryste. Vaidinimui suburta išties talentingų aktorių komanda (su kitokiais O. Koršunovas ir nedirba) iš Vilniaus ir Klaipėdos. Grimu jie nepapuošti. Natūralus dalyvių gyvenimo nuovargis (veidų raukšlės, paakiai, „nereklaminės“ šukuosenos) čia nemaskuojamas ir tarnauja spektakliui kaip papildoma spalva.

Išoriškai kuklus, kostiumais, lakonišku rekvizitu sušiuolaikintas (dailininkė -­ Agnė Kuzmickaitė, scenografija - O. Koršunovo ir Dainiaus Liškevičiaus), bet aktorių itin tikslia sąveika (kaip kiekvienas valdo dėmesį - tikra „žvilgsnių dramaturgija“!), ritmo ir nuotaikų kontrastais pagrįstas spektaklis - it artistų akcija ir sykiu kibirkščiuojantis M. Gorkio pjesės „gyvenimo dugną“ pasiekusios ir jokių perspektyvų nematančios užribio bendruomenės „meilus“ pasikalbėjimas apie „laiką ir žmogų“. Tarp dviejų veikėjų mirčių - Lukos (jo neišvystame) ir Aktoriaus. Girtaujant (spektaklio metu baltas stalas pamažėle apkraunamas buteliais). Vieną akimirką - pakili brolystės nuotaika, kai kiekvienas veikėjas iš širdies plėšia skirtingą dainą, kitą - dėl paniekinto orumo iš įsiūčio paleista sienon lėkštė: sentimentų artimui savo čia nė kvapo. Piktoki, priekabūs, ironiški ir „filosofuojantys“. Nepakenčiantys, kai kiti meluoja save guosdami ar norėdami pasirodyti pranašesni, bet nejučiomis patys gudraujantys. Jaučiantys poreikį išsikalbėti, bet nenorintys klausytis, kaip aimanuoja ir fantazuoja kiti. Užspeisti.

Ar idealizuoja kurį nors veikėją režisierius? Nė vieno. Jo simpatijų, regis, nusipelno tik Aktorius (Darius Gumauskas) -­ sužlugdyto, save sunaikinusio žmogaus tema. Margoje „draugijoje per prievartą“ Aktorius - vienintelis meno profesijos atstovas, bet nuleistas ant žemės, be menkiausios „meninyko“ aureolės. D. Gumauskas traktuoja savo personažą (dvejonė: personažą?) kaip jautrų, kuklų, prikišamai dėmesio nereikalaujantį jauną, bet jau su senatvės žyme žmogų, kurio teatriniai išgyvenimai, profesiniai pasiekimai (ar iš tiesų jų būta?) ir traumos niekam neįdomios. Viskas - praėjusio laiko vėjai... Net kelių poezijos eilučių prisiminti negalintis, alkoholio pagirių purtomas Aktorius viešai apsijuokia, kai nevykusiai pamėgina bendrijai atverti savo sielą, pasidalyti tuo, kas jam asmeniškai svarbu ir intymu... Tad nerealizavusio savo pašaukimo, emociškai sumenkinto žmogaus savižudybė - psichologiškai parengta, įtikinanti, skaudi.

Vis dėlto spektaklis - linksmas, kvatojamės iki ašarų. Ir - nesaugus: ne iš kitų juokiamės - iš savęs. Gali būti, kad būtent Tavęs, garbus žiūrove, Satinas (Dainius Gavenonis) paklaus: „Ar nori išgerti už žmogų?“ Nesutrik, būk pasirengęs atsakyti ir pakelti Veros Muchinos dizaino daugiabriaunę stiklinaitę su tikru produktu... Rimčiau: publikos įtraukimas į „pasiglėbesčiavimą“ su veikėjais rizikingas: kitas žiūrovas, pasijutęs svarbus, dar sugalvos balsiai „pasamprotauti apie gyvenimą“ - replikomis sukels sumaištį, pavers spektaklį „realybės šou“... Regis, vaidinimas - ne festivalinis: itin glaudus ryšys tarp aktyvaus aktorių žodžio ir spontaniškų publikos emocijų. Ausinės ar švieslentės ryšį turbūt suardytų.

Spektaklyje daug atpažįstamo mūsų dienų pasaulio asociacijų, slogių nuotaikų, savęs pašiepimo žmogaus ir vardan ko gyvename klausimais. Vieni aktoriai čia kalbasi su publika tarsi nuo savęs, „iš širdies - į širdį“, nesislėpdami už personažų. Kiti, kurių funkcija - sukurti linksmą atokvėpio pauzę, vaidina ryškius charakteringus vaidmenis. Vis dėlto sėdėdamas priešais aktorius kitoje ilgo stalo pusėje, jautiesi it prieš veidrodį. Tavo baimės, tavo savigyna, tavo nevilties dugnas...

Bet pagarbiai į dramaturgo tekstą žiūrintieji O. Koršunovu gal ir pasipiktins -­ šitaip „permakaluoti“ pjesę! Režisierius kaip pagrindą spektakliui paėmė IV pjesės veiksmą, pašalino svarbų Lukos personažą (ir kitus), kai kuriuos tekstus veikėjams „prilipdė“ iš ankstesnių veiksmų, o finalą savavališkai prikūrė: po savižudybės atgijusi Aktoriaus „dvaselė“, klaidžiodama labirinte tarp taros dėžių, skaito W. Shakespeare´o tekstus apie gyvenimo prasmę...

Gal „Dugne“ - O. Koršunovo kūrybinis atokvėpis, režisūrinė išdaiga tarp didžiųjų darbų kituose užsienio teatruose? Kas nulėmė tokį santykį su pjese? Gal jam pabodo knebinėtis su žodinga pjese, pristigo laiko ir azarto? Nuo eskizo parodymo 2009-ųjų pabaigoje spektaklis papildytas tik vizualiomis smulkmenomis - sprendimas liko toks pat. Bet jei nebūtumei skaitęs pjesės, atrodytų, kad M. Gorkis tiek teksto ir teparašė... Spektaklio autorius čia - režisierius. (Linksmai: matyt, dramaturgams jau nebeverta vargti ir kruopščiai rašyti pastabas režisieriams, kaip turi atrodyti veiksmo vieta, kokios veikėjų charakteristikos...).

Aktoriai „Dugne“ - kaip po didinamuoju stiklu (vaidinama kamerinėje erdvėje, paverstoje į ilgąją salę, teatro administracinėse patalpose Vilniuje, Ašmenos g. 8). Ir sunku įsivaizduoti, kad jie galėtų būti pakeisti kitais kolegomis. Pakeisti, žinoma, galima, bet tada keistųsi ir spektaklio spalvos. Programėlėje nežymima, kuris aktorius kokį vaidmenį kuria - gal tam, kad nenukreiptų žiūrovų minčių sumanymui nereikalinga linkme, neakcentuotų konkretaus istorinio laiko, buitiškumo, socialinio luomo, profesijų, tautybės. Ir apsirengę jie tarsi savo drabužiais (bent jau panaikintas dirbtinis teatrališkumas) taip, kaip rengiasi žmonės kelionėse - ne itin išvaizdžiai, bet funkcionaliai.

Veikėjai tarpusavy bendrauja dažniausiai per žiūrovus, varžosi dėl „emocinės paramos“, karštai gindami savo poziciją kuriuo nors klausimu. Ansambliško spektaklio vadžias, ko gero, laiko D. Gavenonio santūriai valdingas Satinas ir šiam paklūstantis Dariaus Meškausko ironiškas Baronas, kurio pašaipos bendrijos atžvilgiu - kandžios, bet gynybinės: laukiama pritarimo, išduodamas vidinis silpnumas... Kiti veikėjai į bendrą spektaklio audinį turi tiksliai įsilieti savo scena, monologu. Aktoriai per visą spektaklį yra matomi: vieni kaip veikėjai - už stalo, kiti - kaip vaidinančių kolegų stebėtojai. Vaidinimas, kuriame nepailsėsi (priešingas pavyzdys - naujas Rolando Kazlo režisuotas, žiūrovams nepavojingas, „ramaus būdo“ spektaklis „Raštininkas Bartlbis“ Valstybiniame jaunimo teatre, kur suprakaituoti vaidintojams tikrai negresia; beje, antra spektaklio dalis dramaturgiškai netikslinga - tema ir intriga išsemiama pirmoje dalyje, tad antros dalies, perfrazavus Bartlbį, „bevelytume nežiūrėti“).

„Dugne“ nėra neįsimenančių vaidmenų. Padėka ekspresyviajai ir visada gerai vaidmens formą jaučiančiai Rasai Samuolytei (jos Nastia tiesiog akyse bąla ir yra pasirengusi akis iškabinti Baronui, kai šis ją viešai patraukia per dantį dėl pakilių fantazijų „apie meilę“), Ryčiui Saladžiui (už apspangusio nuo gėrimo ir vos liežuvį apverčiančio komiško policininko Medvedevo vaidmenį), Nelei Savičenko (aktorė kantriai visą spektaklį stebi kolegas, kol gauna „pasimaudyti“ Kvašnios, koldūnų pardavėjos „be koldūnų“, vaidmenyje; smagu žiūrėti, kaip valdingoji Kvašnia susidoroja su vyrais girtuokliais, pati stiklinaitę makteli ir įkvėptai „visą teisybę“ apie bobos gyvenimą iškloja...), Giedriui Savickui (jo Alioška - „pačiuožusio“ skomorocho ir smulkaus prisitaikėlio derinys), Juliui Žalakevičiui (šiltas aktorius su humoru vaidina atlapaširdį Bubnovą, fantazuoja apie savo būsimą „nemokamą traktierių“ ir jaukiai „įsiūbuoja“ nedrąsius žiūrovus, tarp kurių - ir šių eilučių autorius, ta proga padaryti gramą...), Tomui Žaibui (jo Totorius - atsiskyręs nuo visų ir į save sulindęs žmogėnas, niurnantis, mykiantis - režisieriui, matyt, reikalingas kaip kontrastinga spalva kitiems veikėjams paryškinti), Jonui Verseckui (už agresiją vos sutramdantį Kleščių; tik neramu, ar neprilipo prie aktoriaus iš spektaklio į spektaklį keliaujantis neurotiko tipažas?).

Taigi O. Koršunovas šiame asketiškame spektaklyje, sutramdęs savo režisūrinę fantaziją, visa galva paniro į darbą su aktoriais, pakvietė juos - sykiu ir žiūrovus -­ kelionėn kitokio nei jam įprasta teatro linkme. Gaila, nėra galimybių pamatyti įvairiose šalyse režisuotų kitų O. Koršunovo spektaklių, tad bendras jo kūrybos kontekstas kiek neaiškus, sunkiau įvertinti ir spektaklį „Dugne“. Lieka laukti, kaip Audronio Liugos buvo žadėta, naujo O. Koršunovo spektaklio šį rudenį pagal Mariaus Ivaškevičiaus rašomą pjesę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.