Be išankstinės nuostatos
Prieš eidamas į premjerą žiūrovas dažnai ieško, už ko užsikabinti. Kartais jam imponuoja pjesės autorius, kartais režisierius, kartais aktorius, kuriantis pagrindinį (nebūtinai) vaidmenį. Kartais viskas arba visai nežinia kas.
Patartina tų išankstinių nuostatų neturėti, nes kartais jos nuvilia. Kur kas geriau eiti į visišką nežinią, nieko nesitikint. Ir surasti. Nors dažname spektaklyje to slėpinio reikia ieškoti kaip adatos šieno vežime ir pastangos būna bevaisės. Laimė, ne visada.
Kokių asociacijų kelia Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pasirodžiusi premjera (greitai ją turės galimybę pamatyti ir sostinės žiūrovai) - Piterio Šeferio „Meilės eliksyras“, režisuota Arvydo Lebeliūno?
Pirmiausia nesuklyskite dėl paties pavadinimo, jis nieko bendro neturi su G.Donizetti opera „Meilės eliksyras“. Tai garsaus anglų dramaturgo Piterio Šeferio pjesė „Leticija ir žolelių trauktinė“, kuri buvo pervardinta.
Gal kam nors akstinas pamatyti šį spektaklį bus P. Šeferio „ Amadeus“ ir „Equus“ autoriaus dramaturgija, gal Arvydo Lebeliūno režisūra, tačiau atrodo, kad „Meilės eliksyras“ mestels ne vieną staigmeną ir bus atrasta ne viena nauja pavardė.
Ingridos Žilėnaitės nuotrauka
Kiekviena diena - spektaklis
Prisipažinsiu, kad man didžiausias spektaklio atradimas buvo aktorė Inga Talušytė, suvaidinusi keistuolę Leticiją. Jau nuo seno įprasta, kad J. Miltinio dramos teatre pirmais smuikais groja vyrai ir reikia labai ypatingos dramaturgijos, kad atsiskleistų moteris (juk už Margaritos vaidmenį M. Zalytės to paties pavadinimo pjesėje Asta Preidytė pelnė pirmą „Auksinį scenos kryžių“ šio teatro istorijoje).
Aktorė Inga Talušytė maloniai nustebino ryškia vaidyba režisieriaus Sauliaus Varno neseniai pastatytame spektaklyje H.Ibseno „Kai mes mirę nubusim“. Spektaklis ir aktorės vaidyba sulaukė gerų įvertinimų Indijoje vykusiame H. Ibseno spektaklių festivalyje, kuriame dalyvavo J.Miltinio dramos teatras.
Režisierius A.Lebeliūnas Ingai Talušytei patikėjo pagrindinį vaidmenį „Meilės eliksyre“ ir tikrai neapsiriko.
Leticijos vaidmuo sudėtingas ir įdomus visomis prasmėmis. Tai moteris - gyvenimo menininkė. Kiekviena jos diena - spektaklis, paveikslas, žaižaruojanti fantazija. Asmenybė net pilkiausią darbą gali paversti įdomų ir sau, ir kitiems.
Leticija dirba ekskursijų vadove ir vedžioja turistų grupes po vieną nuobodžiausių objektų Jungtinėje Karalystėje. Tačiau to niekada nepasakytų šio objekto lankytojai. Kiekvienas Leticijos pasakojimas pribloškia netikėčiausiais įvykiais, tragedijomis, komiškais nuotykiais, mistika. Nenuostabu, kad istorijoje tokių faktų nerasime, nes šios moters išmonė toli nuo realybės. Nors dauguma Leticijos klientų nešykšti jai pagyrų ir arbatpinigių, tačiau muziejų tarnybą pasiekia skundai dėl istorijos iškraipymo.
Leticijos fantazijomis susidomi muziejų inspektorė, tikra keistuolės ekskursijų vadovės priešingybė, Lota (šį vaidmenį kuria aktorės Ligita Kondrotaitė, Asta Preidytė). Kuo baigsis dviejų, tokių skirtingų moterų, dvikova? Moteris-instrukcija prieš Moterį-fantaziją. Nors kaip vėliau paaiškėja, jos turi daug bendro: abi vienišos, abi įskaudintos, tik viena (Lota) viskuo nusivylusi, o antroji (Leticija) gyvybinga lyg koks feniksas, nesudeganti pati ir prikelianti kitus.
Ingridos Žilėnaitės nuotrauka
Apie fantazijos spalvas
„Jausmai - tai sielos spalvos, jie tokie įspūdingi, neįtikėtini. Jeigu nieko nejauti, pasaulis pasidaro nuobodus, bespalvis“, - teigia rašytojas W. P. Youngas.
Leticijai negresia pilkumos monotonija, ji žaižaruoja visomis gyvenimo spalvomis. Ji gali kiekvieną gyvenimo niekniekį kilstelėti iki W. Shakespeare‘o, kurio kūryba jos motinos aktorės dėka nuo vaikystės tapo piliule, gelbstinčia nuo kasdienybės depresijos .
„Mūsų spektaklyje išskirtinė spalva yra Leticija, kuri nesuprasta, neapsaugota visuomenės. Spektaklis - apie kitokias gyvenimo spalvas. Kalbėsime apie pačią silpniausią, pačią mažiausią asmenybę, kuri mūsų gyvenimus daro spalvingesnius, nuostabesnius“, - prieš pat spektaklio premjerą kalbėjo režisierius Arvydas Lebeliūnas.
Sunku būtų įsivaizduoti kitą aktorę, o ne Ingą Talušytę Leticijos vaidmenyje, ne veltui ji net dublerės neturi. Atrodo, kad P. Šeferis specialiai šį vaidmenį parašė jai (žinoma, tai visiškas absurdas, tačiau pasiklausius Leticijos pasakojimų kiekvienas neįtikėtinas dalykas gali tapti visiškai realus).
Jauna aktorė taip meistriškai kuria vaidmenį, kad įtikina persikūnijimo galimybe , nors kai kurie aktoriai iš esmės persikūnijimą į personažą griežčiausiai neigia, tvirtindami, jog tai paistalai.
Apie melsvą relaksą
Bet juk spalvų neneigia niekas, nebent daltonikai. Leticija mirguliuoja spalvomis - -žaismės, fantazijos, išmonės, draugystės, persikūnijimų, žolelių trauktinės, aksominio apsiausto, o spektaklis pirmiausia asocijuojasi su melsva ramybės spalva.
Ta spalva - tarsi koks relaksas. Ribuliuojantis vanduo, tonai, primenantys jūrą, susiliejančią su dangumi, ir visumą užvaldanti ramybė. Beveik neįtikėtina, kai už teatro durų palieki bruzdesį, šurmulį ir jau būni pasiruošus nerti į riksmų kakofoniją (pažįstu ne vieną žmogų, kurie į teatrą neina dėl aktorių klykimo ir jokios motyvacijos tiems riksmams dažniausiai nėra), o neri į kažką mielo, raminamo ir kartu jaudinamo.
Gal čia kalta Artūro Šimonio išgryninta, estetiška scenografija su tam tikromis aliuzijomis į povandeninį pasaulį ar sielą gydančius gyvūnus (didžiulė delfino galva atlieka ir utilitarinę krėslo funkciją). O gal tą relakso įspūdį sustiprina Antano Jasenkos muzika?
Ingridos Žilėnaitės nuotrauka
Apie personažus ir jų bežadžius back‘us
Žiūrint „Meilės eliksyrą“ kažkodėl norisi kalbėti kino terminais. Sakykim, apie kadro grožį. Kiekvienas didis meistras (I. Bergmanas, F. Fellini, M. Antonioni) turi savąjį kadro grožį, kurį lemia režisieriaus ir operatoriaus tandemas. Teatre matai tik Didžiųjų mizanscenos grožį. Kiti tiesiog užpila vaizdais, veiksmais, personažų gausa.
Režisierius Arvydas Lebeliūnas sugeba valdyti sceną. Jis ne iš tų, apie kuriuos juokaujama, kad jie trukdo spektakliui, viską sujaukia arba jų tiesiog nėra.
Įdomus sprendimas, kad pagrindiniams personažams čia talkina tarsi tam tikros pritariančios grupės. Solistai ir jų back‘ai. Bežadės pritariančios grupės, savo misiją atliekančios per veiksmo plastiką. Kiekvienas toks mažas spektakliukas už personažo nugaros sustiprina ir paties personažo, ir visumos įspūdį. Net tuose bežodžiuose vaidmenyse galima surasti ryškią individualią spalvą. Tokią, kaip gracinga, pavojinga, žavi katė (aktorė Vita Šiaučiūnaitė).
Apie laiko reliatyvumą
Dar vienas atradimas šiame spektaklyje - laiko reliatyvumas. Ne kartą girdėjau visokių anekdotinių palyginimų, kad visai kitaip laikas matuojamas, kai sėdi šalia su mylimu žmogumi, ir jis iškart pasikeistų, jei atsisėstum ant įkaitintos keptuvės.
Bet pačiai viskas turi savus matų vienetus. Labiausiai bijau nuobodybės teatre. Jau įsitikinau, jei nori tylomis išsmukti iš salės, kai spektaklis pakyri, tai kažkoks nežinia iš kur atsiradęs skersvėjis ar kokia teatro dvasia tyčiomis trenkia duris taip, kad atsisuka visa salė.
Kai sužinojau, kad „Meilės eliksyras“ tęsiasi ilgiau kaip tris valandas (žinoma, žinoma, būna ir ilgesnių), šiek tiek sunerimau. Pasirodo, be reikalo. Neprailgo. Atvirkščiai. Būčiau ir ilgiau žiūrėjusi, bet baigėsi. Kai išėjau į lauką, viskas atrodė kažkaip melsva. Ir tikrai jaukiau. Kartais užtenka vienos spalvos, kad pasaulis taptų spalvingesnis.
