Beveik visa antroji XX a. pusė buvo nukreipta prieš literatūrinį teatrą arba teksto dominavimą teatre kaip atgyvenusį ir nebegalintį tenkinti šiuolaikinio žiūrovų poreikių. Atmetamos tradicinės teatro formos, siekiama teatro meno savarankiškumo ir autonomijos. Atsisakius logocentrinio teatro modelio, įsigali vaizdų teatras. Literatūrinį dramos tekstą keičia vizualioji dramaturgija, scena tampa peizažu, kuriame skleidžiasi režisierių sukurti įvaizdžiai, metaforos ar kitos simbolinės prasmės. Ne paslaptis, kad lietuvių teatrą šalyje ir pasaulyje išgarsino būtent poetinio-metaforinio teatro kūrėjai: E. Nekrošius, J. Vaitkus, O. Koršunovas, G. Varna
Kiek kitokį - ne vaizdų, o „vaizduotės“, teatro modelį pasirinkęs režisierius Cezaris Graužinis eina nepramintais takais, mesdamas iššūkį nusistovėjusiai Lietuvoje vizualiajai poetinio-metaforinio teatro krypčiai. Pagrindinė raiškos priemonė jo spektakliuose yra žodis, tekstas, naratyvas, balso skambesys, intonacijų dermė. Įdomu, kad aktorių tariamas dramaturginis tekstas tampa vizualiai „regimas“ ne konkrečioje scenos erdvėje, bet žiūrovų vaizduotėje. Kitaip tariant, išoriniai / fiziniai / materialūs vaizdai persikelia į vidinę / dvasinę / metafizinę plotmę. Aktoriai ne tiek veikia, kiek tapo scenos peizažą žodžiu. Tad galima prielaida, kad atsiranda tiek teatrinių realybių, kiek tuo metu salėje sėdi žiūrovų. „Žaidimas su mažesniu ženklų tankiu siekia suaktyvinti žiūrovą, nes menka pradinė medžiaga skatina kūrybingumą. Atsisakymas, redukcija ir tuštuma atsirado ne dėl minimalizmo ideologijos, o kaip aktyvumą skatinančio teatro pagrindinis motyvas“[1]. Taigi Cezario Graužinio spektaklių minimalizmas yra ne ekonominės prigimties, o kaip tikslinga meninė priemonė, siekiant išjudinti žiūrovo mąstymą ir vaizduotę. Sceninio veiksmo protogonistas ir savotiškas režisierius yra pats žiūrovas. Komunikacija vyksta ne per supratimą, o per tam tikrus impulsus, žadinančius žiūrovo kūrybingumą. Ne režisierius stebina žiūrovą, o žiūrovas, pasitelkęs vaizduotę, nustemba atradęs savyje naujas ir netikėtas asociacijų virtines.
Jau pirmuosiuose Cezario grupės spektakliuose „Pasikėsinimai“, „Arabiška naktis“ aktoriai ne veiksmu, o tekstu čia ir dabar sukuria įvykio aplinkybes, laiką, scenovaizdį, personažų išvaizdą, jų charakterio ypatybes ir kt. Jie neįsikūnija į vaidinamus personažus, o tiesiog papasakoja apie juos, nuolat išlaikydami tam tikrą distanciją. Todėl kiekvienas spektaklis kiek efemeriškas, sunkiai apčiuopiamas, daugiau kiekvieno žiūrovo fantazijos vaisius, nes sceniniai įvykiai ir kolizijos ne parodomi, o tiesiog vaizdžiai papasakojami. Pavyzdžiui, spektaklyje „Pasikėsinimai“ žiūrovai yra atvirai provokuojami scenoje pakabintame tuščiame baltame ekrane susikurti savo spalvotą ar juodai baltą kino filmą, įsivaizduojant atskirus epizodus, personažus, dekoracijas ir t. t. Panašiu meniniu principu sukurti ir visi kiti Cezario Graužinio spektakliai greičiau primena intymų knygos skaitymo aktą vienumoje nei kolektyvinį spektaklio žiūrėjimą. Skaitant knygą vyksta aktyvus kūrybinis darbas arba, R. Barthes´o žodžiais tariant, - „skaitymas kaip rašymas“. Spektaklio atveju derėtų pridurti, kad vyksta kūrybinis skaitymo balsu garsiai procesas. Žiūrint buitinį-realistinį ar pramoginį spektaklį ši užduotis gerokai palengvinama, nes mes matome scenoje konkrečius personažus, scenografiją ir t. t. Išimtis poetiniai-metaforiniai žymiausių režisierių spektakliai, kuriuose žiūrovai yra priversti šifruoti tam tikrus meninius kodus, atskleidžiant jų simbolines prasmes. Poetiniuose-metaforiniuose spektakliuose greta literatūrinio teksto atsiranda tam tikras meninių priemonių perteklius / gausa, kai autonomiška režisūrinė partitūra harmoningai dera arba atsiduria atviroje opozicijoje teksto atžvilgiu.
Naujausias Cezario Graužinio trupės spektaklis „Nutolę toliai“ pagal žymaus lietuvių poeto Pauliaus Širvio eiles toliau tęsia ir praplečia „vaizduotės“ teatro meninius principus. Penkių nuolatinių trupės aktorių: Brigitos Arsobaitės, Vytauto Kontrimo, Pauliaus Čižinausko, Vilmos Raubaitės, Juliaus Žalakevičiaus nuoširdžia emocija nuspalvinti gerai žinomi Širvio posmai suskamba netikėtai skaidriai ir jautriai. Poetinis spektaklis primena gerai sustyguotą muzikinį kūrinį, kuriame labai svarbūs segmentai - melodija, ritmas, dermė, muzikalumas, ansamblis. Spektaklyje nėra pagrindinių ir antraeilių vaidmenų, visi, kaip gerame kameriniame orkestre, muzikaliai ir ritmiškai atlieka savo partijas. Minorines spalvas keičia mažorinės, ilgesio kupinas lyrines gaideles - komiškos ir atvirkščiai. Darnaus aktorių ansamblio individualiai ir kolektyviai skaitomos P. Širvio eilės sukuria tam tikrą gyvą, pulsuojantį energetinį lauką, kuris tarsi perregimas šydas užkloja visą žiūrovų salę.
Pasigirsta rimtų priekaištų, esą Cezario grupės spektakliuose sukuriamas tik vienas literatūrinis-garsinis takelis, o vizualusis-teatrinis - iš dalies ar visiškai eliminuojamas. Prisipažinsiu, nesu „radijo“ teatro gerbėja, bet šiuo atveju galime kalbėti ne apie išorinį regimą-vizualųjį, bet apie gyvą, vidinį emocinį-energetinį takelį, harmoningai derantį ir papildantį literatūrinį tekstą.
Spektaklis „Nutolę toliai“ buvo parodytas spalio 9-12 dienomis vykusio tarptautinio Baltijos šalių teatrų festivalio Panevėžyje nekonkursinėje programoje. Buvau mačiusi šį spektaklį anksčiau ir labai nerimavau, ar jį supras festivalio užsienio svečiai, nes spektaklis nebuvo verčiamas į lietuvių kalbą. Kitą dieną teko dalyvauti spektaklio aptarime, ir buvau maloniai nustebinta, kad teatro kritikai iš Latvijos ir Estijos, nesuprasdami kalbos, pajuto nuo scenos sklindančią pozityvią aktorių energiją. Viena latvių delegacijos atstovė prisipažino, kad seniai neturėjo tokio estetinio malonumo ir dvasinio sukrėtimo. Ji net apsidžiaugė, kad nesuprato kalbos, nes turėjo galimybę įsiklausyti į spektaklio melodingumą, ritminę partitūrą, patyrė beveik meditacinę būseną: „Iš pradžių prisiminiau vaikystę, buvau gležnu žolės stiebeliu, augau, stiebiausi į saulę, kol spektaklio pabaigoje, susiliejusi su beržu, pakilau ir nuskridau kažkur tolyn į žvaigždes.“ Latvių dramaturgų gildijos pirmininkas Dainis Grinvaldas nesistebėjo, kad režisierius šiuo metu gyvena ir kuria Vakarų Europos teatro ištakas menančioje Graikijoje. Spektaklio „Nutolę toliai“ aktorių ansamblis jam priminė užmirštą senovės antikinio Graikų teatro chorą, kuris atlikdavo vieną svarbiausių funkcijų tragedijoje ar komedijoje. Apskritai visi festivalio svečiai akcentavo spektaklio muzikalumą ir iš scenos sklindančią aktorių šilumą, nuoširdumą, atvirumą ir pozityvią energiją, teikiančią žmogui vilties ir džiaugsmo. Vadinasi, emocinis-energetinis spektaklio takelis greta verbalinės raiškos transliuojasi ir veikia žiūrovą. Režisierius Cezaris Graužinis ne viename interviu yra prasitaręs, kad jam nebeįdomi kančios apoteozė teatre ir jis mieliau renkasi džiaugsmo filosofiją, kuri šiandien itin aktuali. Iš tiesų, kai kurios spektaklio vietos priminė sakralias bažnytines Velykų apeigas, kai suskambus galingiems vargonams ir užgiedojus chorui džiaugsmingą Aleliuja, siela kyla ir veržiasi kažkur vertikale aukštyn... „nutolusių tolių“ link.
Vyresnieji kolegos aptarime išsakė kritinę pastabą, esą spektaklyje atsargiau reikėtų naudoti tuos P. Širvio posmus, kuriuose atvirai šlovinama tarybinė santvarka, tarybinė visuomenė, tarybinis kareivis ir panašiai, nes sovietų okupacijos padarytos žaizdos nėra užgijusios ir vis dar kraujuoja. Tačiau jaunesnės kartos atstovai, asmeniškai nepergyvenę sovietinio režimo baisumų, nesureikšmino šio fakto, priimdami tai kaip posakį „iš dainos žodžių neišimsi“. Be to, jauni žmonės poeto žodžiais kalbėjo ne apie praeitį, kurios nepažįsta, o apie šiandieną, apie savo ilgesius ir lūkesčius.
Sunku įsivaizduoti, kad tokiomis minimaliomis priemonėmis galima pasiekti tokį stulbinantį ne tiek meninį, kiek emocinį rezultatą. Spektaklyje itin taupiai naudojamos visos fizinės / išorinės (gestai, kūno plastika, butaforija ir kt.) priemonės, tačiau aktorių emocijos atviros, kunkuliuoja, liejasi per kraštus. Suskamba ir ilgesio, ir nerimo, ir vilties, ir pirmosios nakties, ir meilės, ir jaunystės, ir vienatvės, ir artėjančios mirties motyvai, sukurdami tam tikrą vieningą dramaturginę struktūrą. Kai trys vyrukai demonstratyviai tik vienu rankos mostu užsidengia akis, kad paslėptų savo ašaras tardami žodžius: „Aš nevertas, nevertas tavęs...“, spektaklyje suskamba ir stiprus atgailos, atsiprašymo, viešos išpažinties motyvas, kurį ilgesingai atliepia paskutinis spektaklio akordas „Aš beržas, lietuviškas beržas...“
Spektaklis „Nutolę toliai“ pažadina užmirštus atminties klodus, atveria metafizinės realybės erdves, teikdamas vilties ir skaidraus džiaugsmo. Neįsivaizduoju, kaip dar tikriau ir nuoširdžiau galima būtų perteikti amžinai kraujuojančias lietuvių poeto Pauliaus Širvio eiles.
[1] H-T. Lehman. Posdraminis teatras: menų spaustuvė, 2010, p. 136-137.
