Apie Beną Šarką gali žinoti daug arba nieko - vis tiek vieną kartą jį pamatęs prisiminsi ilgam. Paskutinysis jo darbas „Vabi Sabi Vasabi“ - neapibrėžto tikrumo mokykla. Tęsdamas savo teatrinio metodo paieškas, Šarka vis griežčiau atsisako žodžio ir naudoja judesį, peraugantį į šokį, kurio elementai atitinka žodžių prasmes.
Benas Šarka - lengvas ir sunkus. Jo spektaklį „skaitai“ kaip filosofijos vadovėlį arba kaip anatomijos atlasą. Juo „dažai“ smegenų pusrutulius, kol rusvų žemės spalvų gamoje išvysti susiformavusią skulptūrą. Šarka, į sceną įžengęs tik su strėnjuoste ir grimo „kostiumu“, pamažu it molio dirbinį suformuoja save - tvirtą, žemiškų jėgų nepažeidžiamą būtybę. Molio miltų skonio jis nejaučia, bet jaučia žiūrovai. Šarka nesuvokiamo pasaulio elementus ne tik puikiai pažįsta - jis jais manipuliuoja tarytum žiniuonis. Todėl jo spektaklis, nors ir nedega ugnyje, bet yra visiškai arti mirties, arti tos būsenos, kada mes, mirusieji, prisikeliame.
Naudodamas medį ir metalą, molį ir vandenį, Šarka tarytum iš molio dulkių suritina savo filosofiją. Šokis tarp peilių yra būdingas jo estetikos ženklas, kurį brėždamas jis nepateikia jokio emocinio santykio. Apskritai Šarka nelenda į žmogaus jausmus. Jam net neįdomu kalbėti apie žmogų. Nepainiodamas judesio su veiksmu, jis nuo pat spektaklio pradžios žongliruoja prasmių simuliakrais. Jam rūpi surasti tuos taškus, kurie daugiausiai simuliuojamame šiuolaikiniame teatre leistų pajusti tikroviškumo liekanas. Jeanas Baudrillard´as tai, ko gero, pavadintų hipertikrove.
Greitos recenzijos žanras neleidžia pasinerti į Šarkos spektaklio kultūrinių sluoksnių analizę, bet akivaizdu, kad jis seka teatro revoliucionierių pėdomis. Šiame kontekste iškyla ne tik tradicinio japonų teatro opozicionieriai - butoh pasekėjai, bet ir Antonino Artaud figūra - tiek žmogiškasis, tiek filosofinis jo požiūris į teatrą.
Šarkos kūrybai tinkamai įvertinti šiuolaikinio lietuvių teatro kontekstas per skystas. Vadinti jį „keistuoliu“ ar dar kuo nors - neteisinga, nes jis kuria teatro filosofijos pagrindus. Jis prisikelia iš pelenų: sukasi prieš žiūrovą lyg ledynmečio žmogus ir čia pat mūsų akyse vėl pavirsta į dulkę.
Šarkos spektaklio piešinio negali iš anksto numatyti. „Vabi Sabi Vasabi“ forma pirmiausia gimsta dvasiniame turinyje. Spektaklio choreografija taip pat nėra pirminė nuostata: kūno plastika sukuria tam tikrą judėjimo trajektoriją, kuri gali būti pavadinta šokiu. Šarkos kūnas nepripažįsta ramybės: jis taip absorbavęs aplinką, kad regimas jo dvasinis nervas tampa visuotinu. Šarka savo gyvenimą sutapatina su forma, o meninė forma tampa jo gyvenimu. Šių dalykų jis tiesiog negali atskirti. Pasaulio ramybę ir stabilumą Šarka naikina savo kūnu ir kuria istoriją, kuri uždaro pasaulį amžinai judančiame rate.
