Kažką labai jautraus, šilto ir atpažįstamo - būtent tai stengėsi pamatyti spektaklio kūrėjai, rinkdamiesi Brodvėjuje savo kelią pradėjusią Bernardo Slade‘o pjesę „Kitais metais, tuo pačiu laiku“ (VšĮ „Laimingi žmonės“). Tiesa, šie keli epitetai ir buvo bene viskas, ką galėjo pasiūlyti pati pjesė. Visa kita - tik romantiškai paviršutiniškaitiniški dialogai (dažniausiai gvildenantys temą „žemiau juosmens“) ir periodiškai nenatūraliai įterpti pokštai žiūrovo dėmesiui patraukti.9
Spektaklio ašis - du atsitiktinai susitikę ir įsimylėję jauni žmonės (vėliau - jau nebe jauni), dvidešimt penkerius metus periodiškai susitinkantys tuo pačiu laiku tame pačiame viešbučio kambaryje. Abu jie turi šeimas, vaikus, o greta to, kartą per metus - ir vienas kitą. Jiems lyg ir nereikia vienas kito, tačiau be periodiškų susitikimų toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku gyventi taip pat nebegali. Ideali situacija tiek rimtai psichologinei dramai, tiek ir lengvam paviršutiniškam romantiškumui. Pastarąjį variantą parenka pats dramaturgas. Režisierius Arvydas Lebeliūnas jo idėjoms ne itin priešinasi ir tiesiog nuosekliai seka dramaturgo nubrėžtu šablonu.
Vyriškoji spektaklio ašies pusė Džordžas (Aleksas Kazanavičius) - nuolatos nenustygstantis vietoje, nestabilus, netgi paranojiškas. Aktoriui pavyko sukurti svetimoteriaujančio vyro paveikslą, bijantį, rodos, ne tik netikėtų durų ar telefono skambučių, tačiau ir savo paties šešėlio. Dorisę (Aldona Bendoriūtė) mėginama pateikti kaip kardinalią priešingybę: ramią, solidžią, savimi pasitikinčią moterį. Tiesa, aktorė, kurdama ramios moters portretą, dažnai jį „tapo“ pasitelkusi tik vieną spalvą. Dažniausiai - pilką. Kazanavičiaus kuriamas vaidmuo daug žavingesnis, turintis daugiau charakterio spalvų ir atspalvių.
Spektakliui aiškiai trūksta veiksmo dinamikos. Atrodo, režisierius mėgina žiūrovus užliūliuoti romantiškos komedijos žanru, nejučia pasukdamas monotoniškumo link. Tiek siužeto, tiek charakterių psichologijos linija per visą spektaklį iš esmės nekinta. Laikas kalendoriuje bega, metai keičiasi, o veikėjų psichologiniai portretai tokie patys. Keičiasi tik Džordžo ir Dorisės socialinis statusas: jis pradėjo groti restorane, o ji įsigijo keletą parduotuvių. Jie tarsi apsikeitė savo socialiniais vaidmenimis, tačiau esmė liko ta pati: žmonės tie patys ir tokie patys, nepaisant įvykusių netekčių ir nusivylimų.
Laikas, turintis tapti bene svarbiausiu viso spektaklio segmentu, apskritai beveik nejuntamas. Dvidešimt penkeri Džordžo ir Dorisės gyvenimo metai atrodo lyg dvidešimt penkių dienų tarnybinis romanas, kurio kulminacijos taškai - trumpi susitikimai užsakytame viešbučio kambaryje per pietų pertraukas. Prabėgusius metus liudijo tik akivaizdžiau nei akivaizdžiai į žiūrovo sąmonę brukamas kalendorius, keletą kartų per spektaklį sąžiningai suskaičiuojantis neva prabėgusius penkerius metus. Pjesės laikas prasilenkė su veikėjų sąmonės laiku. Į 25-metį bylojantį „traukinį“ suspėjo tik kalendorius ir kostiumai (kostiumų dizainerė Julija Žilėnienė).
Vizualumą derėtų laikyti stipriąja spektaklio puse. Džordžas ir Dorisė gyveno bei mylėjo švarioje, estetiškoje erdvėje, kurioje dominuoja pilki tonai. Kaip ir jų gyvenime - atrodo viskas gražu, tačiau iki visiškos pilnatvės ir šviesos kažko trūksta. Scenografas Arūnas Šimonis originaliai traktavo scenos erdvės centre esančią lovą. Nuožulniame ir besisukančiame meilės guolyje sutilpo viskas: ir iš po kojų slystanti bei svyranti, ir nuolatos besisukanti žemė. Lova pasisukdavo aplink savo ašį, taip žymėdama slenkantį laiką, kol pabaigoje, Džordžui ir Dorisei išsiskyrus paskutinį kartą, grįžo į pradinę padėtį. Jie suko, stūmė lovą kaip savo kaltę, savo naštą, kurią stumti sunku (kartais, dėl techninių nesklandumų - tikrąja to žodžio prasme), tačiau palikti nesinori. Pagal laikrodžio rodyklę besisukanti lova - dar vienas prabėgti turėjusio laiko liudininkas: ji punktualiai sukosi, tačiau visa kita stovėjo vietoje.
„Prabėgo tiek metų...“, - pabaigoje svajingai vis kartojo tiek Džordžas, tiek Dorisė. Nė velnio jie neprabėgo. Viskas taip pat, kaip buvo vakar ar užvakar. Vakare vėl ateis ta pati kambarinė, sutvarkys tą patį kambarį, o rytoj, lygiai per pietų pertrauką, jūs vėl ateisite pabendrauti „žemiau juosmens lygio“. Iš dvidešimt penkerių metų praėjo tik dvidešimt penkios dienos. Ar aš klystu, Džordžai ir Dorise?
