NDA´11: Wojciecho Ziemilskio spektaklio „Mažas pasakojimas“ pagimdytos inspiracijos
Toks įspūdis, kad Audroniui Liugai šių metų „Naujosios dramos akcijos“ festivaliu silpnąsias puses pavyko paversti jo pliusais. Rengėjai akivaizdžiai siekė minimaliomis ir taupiomis biudžetinėmis priemonėmis supažindinti publiką su užsienio publicistinio, socialinio ir politinio teatro naujausias pavyzdžiais ir tai jiems praktiškai pavyko. Už tokį efektą dera dėkoti festivalio užsienio spektaklių triptiko paskutiniajai daliai - lenko Wojciecho Ziemilskio spektakliui „Mažas pasakojimas“ (Mała narracja, Small narration) - kukliai sceninei akcijai, emocine įtaiga ir prasmingumu pralenkiančiai daugelį maštabiškų reginių, anksčiau puošusių festivalius NDA.
Pradėjus nuo komplimentų, čia pat tenka apgailestauti, kad NDA´11 besidubliuojant su NBŠ´11 („Naujojo Baltijos šokio“ festivalis vyko beveik tuo pat metu ir tose pačios erdvėse), paskutiniai du festivalio NDA spektakliai vyko tik puspilnėje (!) Nacionalinio teatro Mažojoje salėje. Taip pat pasirodė keista, kad Vilniuje buvo parodyta angliška (eksportinė?) spektaklio „Mažas pasakojimas“ versija, nes originalas lenkų kalba čia būtų nuskambėjęs, ko gero, organiškiau ir įtaigiau.
Pirmasis ir trečiasis NDA´11 spektakliai - „Aš, kulkosvaidininkas“ iš Maskvos ir „Mažas pasakojimas“ iš Varšuvos - sinchroniškai bloškė publikai koncentruotas (ir labai skirtingas) dozes socialinio teatro iš istorinį bei visuomeninį šoką nūnai patiriančių mūsų kaimyninių šalių, Rusijos ir Lenkijos. Antrasis festivalio spektaklis, belgo rašytojo Peterio de Buyssero ir kanadiečio Jacobo Wreno itin nelinksma ir iliustratyvi „Optimizmo antologija“ buvo tarsi publikos paruošimas trečiajam, supažindinant su medializuoto spektaklio-paskaitos (performance-lecture) forma.
Monospektaklio „Mažas pasakojimas“ centre - palyginti jaunas (g.1977) spektaklio atlikėjas, režisierius, teksto autorius ir jo dėstomos istorijos centrinis personažas Wojciechas Ziemilskis. Smulkaus sudėjimo, nerviško veido inteligentiškas lenkas, sėdintis tuščioje scenoje ant aukštos kėdutės ir monotonišku balsu skaitantis publikai savo surašytą tekstą iš lapų, išdėliotų prieš jį ant piupitro. Už jo nugaros ekrane per visą scenos horizontą - kaip ir pridera medializuotoje paskaitoje - rodomos skaitomo teksto citatos ar akcentuoti žodžiai, taip pat iliustracijos ir vaizdo įrašų intarpai. Jokios iliustruojančios muzikos ar garsinių akcentų negirdėti.
Šis reginys susišaukė su prieš tai rodytu belgo ir kanadiečio „interaktyvios paskaitos spektakliu“: „Optimizmo antologijoje“ buvo apeliuojama į Voltaire´o „Kandidą“, o lenko „Mažasis pasakojimas“ tarsi atkartojo kito didžiojo švietėjo Jeano- Jacques´o Rousseau „Išpažintį“, t.y. socialinį vyksmą, kai asmeninės patirties meniškas paviešinimas tampa visuomenės kultūrinio gyvenimo ir socialinės savimonės formavimo įvykiu.
Siužetas paprastas: jaunas ir ant santvarkų (totalitarinės ir laisvosios) lūžio susiformavęs jaunuolis lenkas išvyksta studijuoti į JAV, vėliau į Portugaliją, ten pasineria į postmodernizmo idėjas ir konceptualaus teatro paieškas. Jį akivaizdžiai domina žmogiškojo kūno, kaip asmenybės kapsulės, hermetiškos taplyklos fenomenas: vaizdo iliustracijos ekrane rodo manipuliacijas su nuogo žmogaus kūno oda kaip su asmenybės apvalkalu, taip pat turinčiu ir perteikiančiu informaciją apie kūrybinį kontaktą su aplinka (šokėja, performansistė iš Portugalijos Cláudia Dias); žmogaus kūno dalių invariantiškumo (kūno viršus tampa antrąja jo apačia) variacijos (prancūzų šokėjas, choreografas Jérôme´as Belis), kūno atspindžio sumaterialėjimas ir prioritetas prieš patį kūną (prancūzų choreografas Xavier Le Roy, 2003 m. viešėjęs ir „Naujajame Baltijos šokyje“)...
Šią laisvą (išlaisvėjusią) sielą ir laisvose filosofinėse temose skrajojančią sąmonę netikėtai ištinka katastrofa, tolygi asmeninei „rugsėjo 11-ajai“: 2006 metais visi Lenkijos laikraščiai savo pirmų puslapių centrinių publikacijų antraštėse staiga paskelbia, kad jo senelis, charizmatiškasis ir populiarusis, žavusis aktorius ir tautos numylėtinis grafas Wojciechas Dzieduszyckis (1912-2008) nuo 1949 m. iki 1972 m. buvo ištikimas ir aistringas slaptųjų tarnybų informatorius.
Jauno žmogaus (kaip ir visos jo giminės) pasaulis akimirksniu sudužo į šipulius. Ir štai jis, kaipo šiuolaikiškai mąstanti ir jaučianti asmenybė, užsiima vieša savo sunaikintos pasaulėjautos nuolaužų archeologija, savojo pasaulio nužudymo dėl dievinto senelio kaltės beveik detektyviniu tyrimu.
Ramiu ir oriu balsu jis dėsto publikai tyrimo eigą, kurioje Holmso dedukcinis metodas siejasi su jo paties kūrybiniu asociatyviniu. „Nuo ko visa prasidėjo?“ - klausia jis savęs. Ir pradeda tyrimą ne nuo senelio demoniško dviveidiškumo fakto, o nuo... savo asmenybės.
Čia galima būtų nuodugniai ir emocingai atpasakoti spektaklyje vykstančią tyrimo eigą - nes ji bemat peržengia autoriaus pasirinktą spektaklio-paskaitos formą, ir užvaldo publikos emocijas bei vaizduotę. Tačiau paminėsim tik keletą nagrinėtų temų.
Pasirodo, charizmatiškasis ir aktorius Wojciechas Dzieduszyckis, publikos pramintas „Tunio“, buvo ne šiaip sau „bildukas“. Jis buvo talentingas, aistringas skundų apie savo artimuosius kurpėjas. Jis slaptosioms tarnyboms skundė ką tik galėjo iš to meto Vroclavo kultūros ir meno pasaulio, skundė be jokio atlygio, kartais rašydamas po kelis skundus per dieną. Remiantis jo skundais buvo surengta keletas garsių to meto teismo procesų ir nemažai žmonių buvo nuteisti įvairioms bausmėms, buvo sulaužyti jų gyvenimai. Kai jis neturėjo ką skųsti, rašė skundus net apie nežinia kieno nugirstus pokalbius viešajame transporte, kas slaptosioms tarnyboms neturėjo jokios vertės. Tarnybos jį labai vertino ir suteikė jam agentūrinę pravardę „Pirmas“. Tačiau 1972 m. jo, kaip informatoriaus, paslaugų buvo atsisakyta, nes jo pranešimai tapo niekiniai. Visa tai iškilo į viešumą 2006 m. Po dviejų metų jis mirė.
Slaptų skundų, kaip kūrybinės ekstazės pagimdyto kūrybos rezultato, temą lig šiol teko matyti tik gruzinų filme „Plaukikas“ (1981 m., rež. Iraklijus Kvirikadzė). Skundimas kaip charizmatiškos ir pelnytai populiarios Tunio asmenybės saviraiškos logiška tąsa pribloškia ir pašalietį žiūrovą, net nesusijusį su juo jokiais saitais. Sukrečia, kaip pakylėtas, aistringo įkvėpimo kupinas įskundimo aktas suteikė jo autoriui su niekuo nepalyginamą potyrį manipuliuojant žmonių gyvenimais ir netgi kažkuria prasme tampant Istorijos mūrininku ir Likimo įrankiu...
Taip į ketvirtą dešimtį metų įžengęs lenkų teatro menininkas Wojciechas Ziemilskis savo unikaliai apmąstytos ir panaudotos asmeninės patirties ir sceninės analizės metodo dėka trumpiausiu keliu prieina prie esminio mūsų išlaisvėjusių teritorijų, jų gyventojų išlaisvėjusios sąmonės, ir tos išlaisvėjusios samonės pagimdyto esminio klausimo: kas yra šiuolaikinė Likimo sąvoka? Kas yra asmenybės, tautos likimas, taip pat istorizmas ir asmenybės vaidmenys šiuolaikinėje istorijoje, pasirinkimas ir apsisprendimas, savęs identifikavimas ir realizavimas?
Nekankinsim skaitytojo išvedžiojimais, kaip šio teksto autorius suprato Ziemilskio teatrines įžvalgas minėtomis filosofinėmis temomis. Galų gale, spektaklis „Mažas pasakojimas“ vertingas ir įspūdingas ne kaip filosofinė paskaita, o kaip aistringas viešos išpažinties aktas. Išpažinties kaip apsivalymo nuo pirmapradės nuodėmės, kurią patyrė Ziemilskis, aktas - nuodėmės, kurią jis prisiėmė, pats to nežinodamas, vaikystėje sėdėdamas seneliui ant kelių ir nesąmoningai spaudinėdamas pirmąsas savo raides ta pačia mašinėle, kuria buvo atspausdinti šimtai įskundimų...
Tik kyla nuodėmingas, grynai logiškai išmąstytas įtarimas: ar kartais ši vaikaičio „kūryba“ nėra iš dalies iš senelio paveldėto genetinio kodo mutacija? Ar ši jo vieša aistringa išpažintis nėra savotiškas savęs „įskundimas amžinybei“, intuityviai siekiant taipogi sudalyvauti Likimo ir Istorijos nežinia kieno rankomis vykdomose manipuliacijose?
Kaip ten bebūtų, bet seka paradoksalus, bet akivaizdus šio spektaklio-paskaitos, ir jo dėka (jeigu NDA´11 triptiką vertinume kaip vientisą įspūdį) viso šių metų „Naujosios dramos akcijos“ įspūdis. Europoje, ypač kaimyninėse šalyse, vyksta teatriniai procesai, kurie drąsiai gilinasi į mūsų bendros išlaisvėjusios teritorijos istorinių prasmių ir asmenybės vaidmenų istoriniuose procesuose paieškas. Nepaisant skeptiškų pranašavimų, kad išlaisvėjusios Europos teatro menui lemta tapti visuomeninės sąmonės marginaliniu reiškiniu, NDA´11 keliais kukliais pavyzdžiais suteikia kitokią viltį.
Toji viltis - kad ir mes sulauksime savų panašaus emocinio lygio ir prasmingumo sceninių reiškinių, be kurių gyventi bus tiesiog neįmanoma!
