Lapkričio 27-ąją Vilniaus mažasis teatras į premjerą kviečia pačius mažiausius žiūrovus. Režisierius Antanas Gluskinas pristatys spektaklį „Kas tas Grufas?" pagal britų rašytojos Julios Donaldson pasaką „Grufas". Premjeros išvakarėse režisierių kalbino Austėja Adomavičiūtė.
Esate linkęs statyti problemas keliančius spektaklius. Kuo Jus sudomino, sakyčiau, lengvesnio žanro Julios Donaldson istorija?
Ir šioje medžiagoje yra problematikos apie tai, kaip vaikai, dažniausiai ir suaugusieji, kovoja dėl įtakos zonų. Tik mes, suaugusieji, kovojame kultūringesniais būdais. O vaikai paprasčiausiai mušasi, stumdosi. Būtent tokia kova už vietą po saule ir vyksta šioje pasakoje, tik ji perteikta žaismingai. Tai pirmas spektaklis, kurį skiriu labai jaunai auditorijai, 2-8 metų vaikams. Vyresniems jau galbūt norėtųsi aštresnių formų, jiems nebūtų įdomu.
Pirmąkart kuriate Vilniaus mažajame teatre. Spektaklyje vaidins Gediminas Girdvainis, Mindaugas Capas, Gintarė Latvėnaitė ir Jokūbas Bareikis. Kaip sekasi dirbti su aktoriais?
Režisierius visada renkasi aktorius pagal tam tikras kiekvieno vaidybos galimybes. Aš esu matęs šiuos aktorius kituose spektakliuose ir pagal tai iš esmės pasirinkau. Ne pagal grožį ar dar kažką, tiesiog pagalvojau, kad jiems bus įdomu - ir jiems iš tiesų įdomu. Repeticijose jie mane nustebino savo pasiūlymais, tai irgi yra kūrybos dalis. Aš asmeniškai manau, kad mūsų darbas yra komandinis, režisierius pasiūlo tam tikras žaidimo taisykles, o kaip tą žaidimą sužaist, jau gali pasiūlyti ir aktoriai. Gimsta produktyvi diskusija, kuri persikelia ir į sceną.
Esate, ko gero, vienintelis režisierius Lietuvoje, kuriantis vien vaikiškus spektaklius. Kuo Jums įdomus būtent šis žanras?
Čia, ko gero, įtaką daro asmeninės savybės. Šis teatras įdomus tuo, kad per labai trumpą laiką turi pasakyti labai aiškią mintį. Vaikams negali pastatyti penkių valandų spektaklio. Jau 45 minutę vaikai pradeda pavargti. Jiems per daug informacijos, jie tiesiog fiziškai nebesugeba sekti veiksmo. Vaikai yra tokie koncentruoti energijos gumuliukai, jie turi dvigubai daugiau energijos negu suaugusieji. Suaugęs gali patogiai atsisėst ir žiūrėt, bet jis praleidžia daug detalių, o vaikas pastebi viską. Mums tik atrodo, kad vaikas - kvailiukas. Nesąmonė.
Kas būtina geram vaikiškam spektakliui? Į ką svarbu atkreipti dėmesį?
Visų pirma labai svarbu turėti istoriją, pagrindinę mintį ir išmonės. Reikia ieškoti, kaip papasakot istoriją, nenueinant į didaktiką. Jeigu spektaklis didaktiškas, man iš karto kyla atmetimo reakcija. Spektaklis vaikams - tai žaidimas, kuriame dalyvauja ir aktoriai, ir žiūrovai. Man labai svarbu kurti spektaklius ne taip, kad būtų juokinga, o kad būti ryški, suprantama mintis.
Vaikų ir suaugusiųjų publikos skirtingos?
Mano spektaklius suaugusieji, tikiuosi, žiūri kaip vaikai. Yra keletas spektaklių - „Mano senelis buvo vyšnia", „Bela, Bosas ir Bulius", „Blusnyno pasakojimai" ir „Kvailos ir trumpos istorijos", kur suaugusieji taip pat viską supranta. Mes užaugame, bet iš esmės niekuo nesikeičiame. O ryškiausias skirtumas galbūt tas, kad jeigu vaikams kas nors nepatinka, jie iš karto tai pasako - gali tiesiog iš salės išgirsti garsių replikų.
Gal galėtumėt trumpai pristatyti spektaklį „Kas tas Grufas"?
Tai spektaklis, kaip minėjau, apie kovą už vietą po saulę, vietą gyvenime. Vaikai iki trejų metų dar gyvena „čia ir dabar" laikotarpyje. O nuo trejų jau pradeda suvokti, kas buvo vakar, kas bus rytoj. Pradeda suvokti, kas yra šeima, aplinka ir pan. Šio spektaklio mintis būtent tokia: vaikai, nebijokite pakovoti už save, ne tokia jau baisi bet kokia nauja aplinka. Peliukas išeina į mišką, o tas miškas yra kaip nauja erdvė. Tai lyg išėjimas iš namų į gatvę, į kiemą. Kas ten laukia? Kokie susitikimai, su kuo? Viliuosi, kad mūsų spektaklis padės vaikams įveikti pasikeitimų baimę.
