Dideli siekiai

Ieva Tumanovičiūtė 2024 01 10 7md.lt, 2023-12-22
Scena iš spektaklio „Neištikimoji“, aktoriai Lukas Malinauskas ir Alvydė Pikturnaitė, režisierius Naubertas Jasinskas (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2023). A. Šimkaus nuotrauka
Scena iš spektaklio „Neištikimoji“, aktoriai Lukas Malinauskas ir Alvydė Pikturnaitė, režisierius Naubertas Jasinskas (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2023). A. Šimkaus nuotrauka

aA

Ankstesniame Vilniaus mažojo teatro (VMT) spektaklyje pagal Ingmarą Bergmaną „Dvasiniai reikalai“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2017) sekama autoriumi. Į jo tekstą įsijaučianti aktorė Gintarė Latvėnaitė teatrališkai perteikia vidinį beprotybės apimtos veikėjos pasaulį. Autoriumi taip pat besąlygiškai pasitikima ir į psichologinę vaidybą susitelkiama Vytauto Rumšo režisuotuose spektakliuose „Intymūs pokalbiai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2016), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (LNDT, 2019) ir „Rudens sonata“ („Meno fortas“, 2021). Naujame VMT spektaklyje pagal Bergmaną „Neištikimoji“ (premjera įvyko gruodžio 8 d., koprodiuseris VšĮ „Darbininkai“) režisierius Naubertas Jasinskas autoriumi suabejoja. Pokalbiai prieš premjerą žadino lūkesčius, kad su Bergmanu ir jo kūriniu bus diskutuojama. Užmojis įdomus, bet ar pavyko? 

Švedų kino ir teatro režisieriaus Bergmano scenarijai vertinami ir kaip literatūros kūriniai. Jo tekstų leidimai Lietuvoje pasirodė dar 10-ajame dešimtmetyje ir yra vis papildomi. Naujausi jo kūrinių rinkiniai išleisti 2019 ir 2021 metais (iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Lietuvos kino festivaliai ir LRT televizija rengia Bergmano filmų retrospektyvas, tad šio autoriaus kūryba Lietuvoje prieinama, pažįstama ir vertinama. Vėlyvame jo kūrinyje „Neištikimoji“ (1997, lietuvių kalba išleista 2003) susipina moters ir vyro santykių, neištikimybės bei kūrybos temos. Pastaroji Jasinskui svarbi: savo spektakliais ir pasisakymais jis siekia permąstyti menininko vietą visuomenėje, režisieriaus galios poziciją ir jo moralinę atsakomybę.

Jasinsko spektaklyje pagal prancūzų rašytojo Édouardo Louis romaną „Edžio pabaiga“ (Jaunimo teatras, 2022) susitelkiama į jauno žmogaus savęs pažinimo kelionę - savo seksualumo ir rašytojo pašaukimo atradimą. „Neištikimoji“ išryškina siekį kritiškai pažvelgti į tokį menininką kaip Bergmanas: jo kūriniai traukia, yra aktualūs, tačiau kai kurios asmeninės savybės ir poelgiai atstumia. Norima atskleisti jo talentingos, bet ir galinčios smurtauti asmenybės prieštaringumą. Spektaklio titruose pateikiami tamsūs Bergmano biografijos faktai - moraliniai nusižengimai dėl meno prieš žmogų. Bet ar kelių eilučių titruose pakanka?

Aišku, kad, spektaklio kūrėjų nuomone, šiuolaikiniame pasaulyje turi nebelikti vietos despotiškiems režisieriams, bendraujantiems su savo bendradarbiais kaip su tarnais, turinčiais įgyvendinti paliepimus ir kęsti pakeltą toną. Kita spektaklyje pabrėžiama su kūryba susijusi tema - tai menininko tikrovės ir iliuzijos sampyna. Klausimus kelia sąlyginis Mirties personažas (Daumantas Ciunis), atkeliavęs iš Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“ (1957). Sėdėdamas salėje kartu su žiūrovais jis suabejoja scenoje išsakyta mintimi, kad menininkams būdinga nejausti ribos tarp tikrovės ir fikcijos. Ši Bergmanui svarbi tema gerai perteikiama jo kūrinyje „Vilko valanda“ (1966, vertimas į lietuvių kalbą 2021): dailininko vaizduotės personažai ima veikti tikrovėje.

Spektaklio autoriai kuria painų dramaturginį koliažą, sujungdami Bergmano „Neištikimąją“ su jo interviu ir autobiografinės knygos „Laterna Magica“ (lietuvių kalba išleista 1994) ištraukomis bei pačių parašytais intarpais. Pagrindiniai spektaklio aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Lukas Malinauskas vaidina po kelis personažus: Marianę ir jos meilužį Davidą iš „Neištikimosios“, Bergmano filmų aktorę Bibi Andersson ir patį švedų režisierių. Iš vieno veikėjo į kitą pereinama be aiškių nuorodų. Spektaklis neperteikia veikėjų jausmų, jų poelgių motyvų, neleidžia pajusti, kaip ir koks tarp jų mezgasi ryšys. Visi keturi spektaklio aktoriai vaidina skirtinga maniera, nesusiliejančia į stilistinį vienį. Galima numanyti, kad kūrėjai siekia kritiško žiūrovų žvilgsnio į veiksmą bei personažus ir stengiasi riboti susitapatinimo galimybę.

Stilingas ir vientisas rožinis spektaklio „Edžio pabaiga“ pasaulis įtraukė kitokiu besijaučiančio žmogaus vienatve ir melancholija. „Neištikimojoje“ nuo pradžių iki pabaigos vyrauja nejaukumo ir nesusipratimo būsena. Galiausiai ji tampa neartikuliuotu, blogu jausmu, taip ir neįgyjančiu aiškesnės prasmės. Su juo žiūrovas paliekamas vienas. Kyla abejonė, ar kūrėjams kol kas nepavyko įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, ar būtent tokio poveikio ir siekiama. Kad po spektaklio apimtų negeras jausmas...

Bergmano „Neištikimoji“ taip pat slegia, bet emocija nėra abstrakti ar beprasmė: kūrinys parodo, į ką gali išvirsti žmonių santykiai. Kaip baisiai kadaise meilę moteriai deklaravę vyrai gali su ja pasielgti. Marianė pasakoja apie smurtą, gimusį išsilavinusių, kultūringų žmonių - dirigento ir aktorės - šeimoje, besitęsiantį moters romane su teatro režisieriumi. Tačiau spektaklyje Marianės istorija pabyra į fragmentus, neleisdama jos nei išjausti, nei iš naujo permąstyti. Kyla klausimas, į ką spektaklio kūrėjai vis dėlto susitelkia: į Marianę, į Bergmaną, į kūrėjo ar į neištikimybės temą? Pastaroji spektaklyje pasiklysta, nėra išnagrinėjama taip, kad leistų ją pamatyti ar pajusti naujai. Trumpo komentaro iš homoseksualios perspektyvos nepakanka, kad visapusiškai atskleistų šią sudėtingą ir skausmingą temą, iškeltų naujus klausimus.

Sigitos Šimkūnaitės scenografijos koncepcija logiška, joje vyrauja pilkos uolos ir balkšvos užuolaidos, nurodančios į Bergmano kūrybos vietas - jo pamėgtą Forio (Fårö) salą ir teatrą. Tačiau scena atrodo perkrauta, o uolos pernelyg primena spektaklio „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT, 2022) scenografiją. „Neištikimosios“ scenovaizdį papildo nespalvotos Ričardo Žigio videoprojekcijos. Jose vyrauja aktorės Pikturnaitės veidas, tarsi pabrėžiantis Bergmano svajonę pastatyti filmą, sudarytą iš vieno stambaus plano, ir salos pakrantės vaizdas. Visa tai turėtų sukurti bergmanišką nuotaiką ir stilių, bet padaryti, kad tai veiktų scenoje, nėra paprasta.

Spektaklyje įdomiausia - kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės sumodeliuotu pilkšvu elegantišku kelnių kostiumu ar puošnia varine suknia vilkinti aktorė Pikturnaitė, kurianti žymios Aktorės vaidmenį. Iš pradžių ji nustebina netikėtomis intonacijomis ir pauzėmis tarp žodžių. Vaidina patrauklią ir paslaptingą veikėją, tačiau galiausiai dėl dramaturgijos ir režisūros jai taip ir nebūna progos atsiskleisti. Bergmano „Neištikimojoje“, pavadintoje partitūra įsivaizduotam mediumui, veikia pats Bergmanas, o Marianė iš pradžių jam pasirodo kaip Balsas. Kūrinys vaizduoja personažo gimimą, autoriaus ir veikėjo pokalbį. Tekste Marianė virsta savarankiška ir ima vesti Bergmaną, o spektaklyje jos vidiniai išgyvenimai taip ir lieka nepasiekiami, nepažinti, įkalinti jos išoriškai įspūdingame įvaizdyje.

Galima suprasti, jog spektaklis sumanytas taip, kad veiktų nuotaikomis, atmosfera, būsenų poezija, tačiau bent gruodžio 8-osios vakarą magija neįvyksta. Jame tvyro neartikuliuotas, grėsmingas jausmas, stiprinamas Gintaro Sodeikos muzikos. Jei toks kūrėjų sumanymas - parodyti tarp veikėjų tvyrančią emocinę tuštumą, jis turėtų įtikinti labiau. Spektaklis dar nėra atradęs savo ritmo, jame susidaro prasme neužpildytų pauzių ir tylos akimirkų. Aktorių bendravimui, jų judėjimui tarp sceną užpildančių objektų bei lėtam ridenimuisi nuo uolų (choreografė Ieva Navickaitė) būdingas tam tikras nerangumas, susikaustymas ir neužtikrintumas. Vienas labiausiai trikdančių spektaklio elementų - į žiūrovų salę pakartotinai nukreipiamas apšvietimas (šviesų dailininkas Dainius Urbonis). Į tamsą panardintas žiūrovas atsipalaiduoja, o apšviestas įsitempia, nuolatinė kaita, iki galo nesuprantant reikšmės, ima varginti.

Įvairiuose interviu prieš „Neištikimosios“ premjerą kūrėjai išsakė daug įdomių ir vertingų minčių.  Imponuoja jų siekis keisti teatro pasaulį, dirbti kitaip, nei tai darė valdingi režisieriai. Žavi jų noras kovoti su patriarchaline sistema, išnaudojimu, analizuoti disfunkcinius santykius, smurtą, kurti naujus žmonių bendravimo modelius. Taip pat vertintinos pastangos permąstyti autoritetus, pagarbiai diskutuoti su praeities menininkais ir jų kūriniais. Tačiau kol kas užmojai didesni už rezultatus. Kūrėjų diskusija su Bergmanu tarsi ištirpsta, teatro scenoje manipuliuoti jo filmų stiliumi nėra paprasta, o dekonstruoti autorių ir jo kūrinius - dar sunkiau. Kol kas šiame susitikime jėgos atrodo nelygios, Bergmanas stipresnis. Jis tarsi praryja kūrėjų balsą. Pasimato, kad savo kūriniuose Bergmanas panyra į temą, stengdamasis išnagrinėti menkiausią savo veikėjų vidinės tikrovės virpesį, o jaunieji teatro menininkai, atvirkščiai, kuria horizontalų audinį, besiplečiantį į plotį; siekdami iškelti kuo daugiau probleminių temų, nė vienos neišplėtodami. Tokiu atveju spektaklio išraiškos priemonės turėtų būti tokios nepriekaištingos ir suteikti tokį estetinį pasitenkinimą, kad apie nieką kitą negalima būtų galvoti.

7md.lt

Recenzijos