Žmonės, kurie turėjo nuomonę

Skaitomiausi
Dovilė Zavedskaitė 2022 01 11 menufaktura.lt
Akimirka iš muzikinių paveikslėlių „Radvila Darius, Vytauto“ („Operomanija“, 2020). Martyno Aleksos nuotrauka
Akimirka iš muzikinių paveikslėlių „Radvila Darius, Vytauto“ („Operomanija“, 2020). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Kalbėsiu apie Karolio Kaupinio muzikinius paveikslėlius „Radvila Darius, Vytauto“. Pradėsiu iš toli.

Mėgstu žiūrėti senosios Lietuvos fotografijas. Ypač maždaug 1987-1989-ųjų Kauno (akimirkos prieš gimstant), buvusios Automobilistų gatvės, „Vitebsko“ prekybos centro, naujai ten atidaryto fontano (juokinga tai, kad „Radvilą“ žiūrėjau Vitebsko gatvėje). Labiausiai dairausi žmonių, kurie vaikšto su to laiko veido išraiškomis ir to laiko drabužiais to laiko Kaune. Kyla beprotiškas smalsumas, kaip jautėsi, ką išgyveno, ką valgė ir kaip vaikais rūpinosi žmonės iš fotografijų. Ką reiškė tada eiti pirkti pieno ir jausti, kad tos plytelės, kurios šiandien jau yra senos, buvo ką tik suklotos, žadėjo naują gyvenimą.

Žiūrintieji Karolio Kaupinio „Radvila Darius, Vytauto“ irgi patiria to paties laikotarpio stebėtojų iš atstumo malonumą: čia yra to laikmečio žmonių, jų veido išraiškų, jų rūbų klosčių kritimo, jų minčių, kūno motorikos, miestų jausmo. Ištisas, vienalytis, švarus ir tikslus laikotarpio, kai televizija išsilaisvino iš cenzūros ir žmonės ėmė kalbėti, ką mėgsta kalbėti žmonės, kadras.

Kultūros komplekse SODAS 2123 stebėdama „Radvila Darius, Vytauto“, visų pirma galvojau apie žanrą: norėjau užčiuopti šitos realybės savybes. Supratau, kad žiūrovą čia veikia trys tikrovės: gyvos muzikos - kaip dabarties būsenos, archyvinių vaizdų - kaip istorinio turinio, erdvės - kaip emocinio krūvio. Visą laiką kūnas priešinosi minčiai, kad tai - kažkas iš teatro srities. Ne iš teatro, - išėjusi sau pasakiau. Galbūt labiau iš prisiminimų prisigėrusių sienų žanro. Ir aš neironizuoju: erdvė čia tikslinga, sunku įsivaizduoti šį darbą šių laikų architektūroje. Jam tinka kultūros namų su savais vedėjais ir parketais jausmas. Jam būtinai reikia parketo. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu omeny.

Atsimenu, kokį įspūdį man padarė pora knygos „Dingęs Vilnius“ įžangos pastraipų. Vienoje didelėje pastraipoje buvo išrašyta Vilniaus nelaimių grandinė - metai (skaičiukais), kada Vilnių siaubė karai, badas, maras, gaisrai. Daug daug skaičiukų: eilučių eilutės, pilnos metų. Kiek tolėliau buvo citata: „Vilnius per šiuos gaisrus visais atžvilgiais daug ir labai daug ko neteko. Senajame mieste liko vos keli pastatai, turintys senovės bruožų. Nauju stiliumi atstatyti namai šiandien mums nieko nebesako, nieko nebeprimena. Veltui akis ieškotų formų, kurios nukeltų mus į praeitį.“

Kaip tik apie šį jausmą ir kalbu - kad „Radvilai Dariui, Vytauto“ reikia tų formų, kurios kažką sakytų, nes įspaustas jose jis sužėri. Architektūra prisideda prie šio darbo turinio. Pavyzdžiui, kai vaizdo įrašuose matome vaikų būrius, kažkaip ypatingai kvėpteli SODO 2123 grindys, lubos: juk anksčiau čia buvo mokykla-internatas. Erdvė supranta, apie ką kalba kūrinys.

Galvoju apie šio režisieriaus santykį su erdve: jo filme „Nova Lituania“ ypatingą pavidalą įgyja Kaunas. Šį miestą pažįstu puikiai, o filme jis vis tiek mane pribloškia. Atrodo, kad Karolis Kaupinis ypač jautriai suvokia sienų, slenksčių, palangių gyvenimą, nujaučia juose tvyrant istorinį gumulą. Tokį, kuris užstringa jį suvokiant. Erdvės, prie kurių prisiliečia šis kūrėjas, tarsi ima matyti ir mąstyti save.

Nustojusi čiuopti erdvę, ėmiau galvoti apie balansą. Mane erzina, kai muzika aptarnauja kūrinius ir dirba aiškinimo, emocijų stiprinimo ar kurstymo darbą. Šiame kūrinyje jutau visai ką kita: tai buvo balansas tarp muzikos kaip kažko, kas minta šiuolaikybe, ir vizualinės dramaturgijos kaip kažko, kas virškina istoriją. Labai įdomus dviejų žanrų susikirtimas. Muzika čia nėra fonas - ji turi aiškų balsą, kuris vis dėlto nesiima apšokinėti kūrinio (garsinę kompoziciją kūrė Arnas Mikalkėnas, Kristupas Gikas, Kazimieras Jušinskas, Simonas Kaupinis). Jis kalba nuo savęs, net šiek tiek trikdo, įsiterpia į archyvinius kadrus kaip stuburas galvai palaikyti. Galva - tie archyviniai televizijos įrašų fragmentai. Ir būtent tai, kad jie turi tokį emociškai neutralų stuburą, leidžia jiems gyvuoti ne sentimentaliai, ne nostalgiškai.

Dramaturginis šaršalas (dramaturgė Birutė Kapustinskaitė), kurio ir šiandien pilna savo nuomonę turinčių mūsų žmonių retorika, nuskamba įžvalgiai, vietoje ir laiku. Nors evoliuciškai dramaturgijoje tarsi nieko neįvyksta, tik kažkas kažką drąsiai, iškelta galva pakomentuoja, ir paskui pakomentuoja dar tūkstantį kartų; kūrėjų komanda puikiai užčiuopia nuostabiai žavingą faktą, kad visais laisvos Lietuvos laikais mums rūpi tik keletas dalykų - Lukiškių aikštė, Nacionalinis stadionas, kertami medžiai ir šalies įvaizdžio konceptas. Dar, žinoma, kylančios kainos, niūri moters padėtis, visuomenės dorovinių pagrindų svyravimas, raugėjimas nitratais, kiekvieno lietuvio širdy nuo gimimo su prigimtine nuodėme kartu glūdintis apmaudas dėl Čiurliono nepripažinimo pasauliniu mastu. Tiesa, dar naivi viltis, kad kas nors kada nors gal įvertins mūsų pasodintus 7200 ąžuolų...

Kulminaciniu tašku tampa duobės kasimas ir žibalo atradimas: mes, lietuviai, visais laikais laukiame stebuklo! Kokios nors neįtikimybės - kad rasime naftos, kad išsirinksime gerą valdžią, kad, kitaip tariant, balionas pakils. Esame šventų tikėtojų, kurie gimsta iš dainuojančių kentėtojų, karta. Šioje vietoje gražiai tinka prisiminti Alfonso Nykos-Niliūno spjūvį į veidą: „Lūkestis, kad dar kas nors atsitiks, ir baimė, kad gal jau nieko neatsitiks, - štai kas verčia mus tęsti vaidinimą.“ Kažkuria prasme šios minties apimta visa „Radvila Darius, Vytauto“ infrastruktūra: visi archyviniai žmonės tarsi pilni jausmo, kad kažkas bus, tarsi pilni savo nuomonės, tarsi ji liejasi kaip niekada laisvai; ir drauge justi per kojas kertanti tolima perspektyva  - nors ir kaip laisvai tąsyk ta nuomonė pasiliejo, mes ir šiandien tebepilni to paties lūkesčio. Ir, rodos, viršų jau ima realybė, kurioje „neatsitinka nieko“, tik keičiasi burnos, išsakančios visais laikais tą pačią nuomonę apie mūsų, lietuvių tautos, likimą.

Ypač ironiškai kūrinyje nuskamba faktas, kad Lietuvoje kaip geografinėje zonoje nėra likusių didžiųjų giminių palikuonių: nei Radvilų, nei Tiškevičių, nei Sapiegų - nė kvapo. Visi jie išsibarstę po pasaulį, net Pietų Afrikoje yra! O Lietuvoje kas likę? Tik radvilos dariai, vytautų. Tokie paprasti, kurie pakelia telefonų ragelius, kai skambina iš televizijos, ir pasako, kad yra kilę iš Biržų. Tokie paprasti, kurie ką tik užsitepė sviesto ant batono, užsidėjo šlapiankos. Kurie gal net gyvena geriau ir dėl to dar užsidėjo riekelę sūrio - prabangai pajusti, didikų atmosferai sukelti.

Šlapiankiškai didingas atrodo ir visas kūrinys - didingas mažų žmonių didingumu. Toks didingas, kokie didingi Lukiškių aikštės likimą sprendžiantys veidai, kokie didingi vaikų prie tvoros, aiškinančių apie tris Lietuvos pardavimo sutartis, žvilgsniai. Man šita didybė labai graži - juk ji rodo fantastišką mūsų mentaliteto mažumą, dėl kurio labai reikia pasistiebti, kad bent kas už tos tvoros pamatytų viršugalvius.

Bet kai suvoki, kad mūsų mažumą nulėmėme ne mes patys, kad buvome mažinami ir slepiami už tos tvoros, vis dėlto apima nekuklus pasididžiavimas: tais žmonėmis, kurie nukėlė Leniną, kurie nulaužė jam pirštą. Jiems priklauso turėti didingus veidus ir didingas išraiškas, didikišką kūnų plastiką.

Tokie kūriniai, kaip „Radvila Darius, Vytauto“, man regis, skirti ne įspūdžiui daryti ar meninėms ambicijoms eksponuoti (kitaip nei „Nova Lituania“, kuriame už sąlytį su (nors ir apžaista) istorine tikrove vis dėlto svarbesnis kiekvieno nespalvoto kadro grožis, vizualinė ritmika, stambus planas kaip būsena ir kaip ironija, meninė tikrovė kaip laikas, į kurį norisi užeiti). „Radvilos Dariai, Vytauto“ skirti mums, kad nueitume nuo dabarties ir susigrąžintume tas akimirkas prieš mums gimstant, suvoktume kontekstus, kuriuose gyvavo Automobilistų gatvės ir  „Vitebskai“, fontanai ir naujagimių skyriai, kuriuose gulėjo vaikus pagimdžiusios moterys, kurių vyrai taip ir nepastatė stadiono. Tai - tarsi labai paprasta paskirtis, sakyčiau, net beveik utilitarinė, apčiuopiama. Bet - turiu pripažinti - svarbi: išeini iš tokių Vitebsko gatvių labiau Darius, labiau Vytauto, labiau iš Biržų. Ir, žinoma, labiau tikįs, kad stebuklas jau įvyko: mes galime kalbėti, ką norime. Ir mes kalbame, ką mėgsta kalbėti žmonės.

P. S. Sąžininga būtų pasakyti, kad eidama į šį darbą keliems žmonėms tyliai skundžiausi: „Dabar mada visiems turėti po savo atgimimą. Šiandien einu į Kaupinio atgimimą“. O pamačiau ir pagalvojau: gerai, tiek to, tegul būna ta mada. Gera mada. Kaip ir mada visiems turėti savo Holokaustą (ypač gerai, kai savo Holokaustą turi Sebaldai, Lupos ir panašūs).

Recenzijos