Nyderlandų miestas Roterdamas, nors yra antras didžiausias šalyje ir skaitlingesnis gyventojų nei Lietuvos sostinė Vilnius, tačiau neturi įprasto didmiesčių atributo – tradicinio operos teatro. Per Antrąjį pasaulinį karą subombarduotas miestas atgimė kaip šiuolaikinės architektūros, kultūros ir gyvenimo būdo „bastionas“. Roterdame daug viešųjų erdvių, kuriose vietiniai įprato leisti laisvalaikį, didesnių ir mažesnių aikščių, pėsčiųjų pasažų – palankių susibūrimams, tad ir renginiams. Todėl nieko keista, kad šis miestas ilgainiui sulaukė savo operos, kai 2005-aisiais savivaldybės iniciatyva buvo įsteigtas kasmet vykstantis tarptautinis šiuolaikinio muzikos teatro, naujosios operos festivalis – Roterdamo operos dienos (Operadagen Rotterdam). Per gegužės pabaigos dekadą Roterdame pastaraisiais metais parodoma daugiau kaip 50-ies pavadinimų šio žanro kūrinių, o po pandeminės pauzės, 2022-aisiais jų buvo pristatyta kone šimtas. Dalis renginių, ypač tų, kurie vyksta po atviru dangumi, yra nemokami; kiti pasklinda po visame mieste išsibarsčiusias dideles ir kamerines sales bei kūrybines laboratorijas, garso ir scenos meno eksperimentams tinkamas urbanistines erdves. Po pandemijos festivalis sugrįžo nauju moto „Išgirsk tai, ko niekada nematei“ (Hear something you‘ve never seen) ir pavadinimu „O. – Festival for Opera. Music. Theatre.“, arba tiesiog „O.“.
Šiame festivalyje galima sutikti ir mūsų šalies atstovų. Viena jų – Vilniaus šiuolaikinio muzikos teatro kompanijos „Operomanija“ vadovė, prodiuserė Ana Ablamonova – „O. Festival“ nuosekliai lankosi jau daugiau kaip dešimtmetį, jo programoje pristatė tris naujosios operos žanro kūrinius iš Lietuvos[1], o dar du, pamatytus Roterdamo festivalio scenoje ir gatvėse, atvežė susipažinti ir Vilniaus publikai[2]. Aktyviai dalyvaudama naujosios operos žanro tarptautinėje sklaidoje, įsiliejusi į šio lauko „žaidėjų“ bendruomenę, kasmet stebėdama naujausią šiuolaikinio muzikos teatro produkciją, Ana Ablamonova pokalbyje dalijasi įžvalgomis apie „O.“ veiklos strategijas gana siaurame ir specifiniame naujosios operos žanro lauke, festivalio „programavimo“ ypatumus, jo reikšmę Roterdamo miestui ir vietą šiuolaikinio muzikos teatro rinkoje.
-----
Daug metų lankaisi įvairiuose šiuolaikinio muzikos teatro festivaliuose ir kitose šiam žanrui skirtose platformose, forumuose, tad kaip, žvelgdama į tarptautinį kontekstą, apibūdintum „O. Festival“ programą – ne tik meninę, bet ir ją lydinčius profesionalams skirtus renginius? Kokio masto ir pobūdžio, stiliaus yra šis festivalis?
Apibūdinimas priklausytų nuo to, iš kokios pozicijos vertinčiau. Jeigu būčiau profesinių interesų nesukaustyta žiūrovė, kurią domintų šis žanras, ir važinėčiau po pasaulį bei tyrinėčiau, kas ir kur vyksta įdomaus – tai būtų, matyt, vienoks požiūris. Kadangi matau šią „virtuvę“ šiek tiek kitu žvilgsniu, suprantu festivalio vadovo veiksmus ir jų logiką: jis bando sukurti festivalį kaip ryškiausią įvykį labai nišinėje – šiuolaikinio muzikos teatro – srityje; ko gero, jo vienas tikslų – sukurti šio žanro platformą, žinomą pasauliniu mastu, į kurią susiburtų visi, kuriuos naujoji opera domina iš profesinės pusės, o ne kaip žiūrovus. Nemanau, kad Roterdamo festivalis tapo žiūroviniu kultūrinių patirčių piligrimystės tašku, bet jis tapo muge, kuri pritraukia šiuolaikinio muzikos teatro profesionalus dalytis patirtimi, pirkti-parduoti, – sakyčiau, tokiu gana sėkmingu „turgaus“, gerąja šio žodžio prasme, modeliu.
Manai, kad festivalis nėra žiūroviškas?
O kas yra žiūroviškas festivalis?
Tas, kuris stengiasi pritraukti publikos, tapti teatro lankytojų bendruomenei reikšmingu įvykiu ir siekia potencialių žiūrovų dėmesio komunikacijos ir reklamos priemonėmis. Pavyzdžiui, Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, manau, kad yra gana žiūroviškas.
„Sirenos“ aiškiai skaido programą į nacionalinę ir tarptautinę, taip pat plėtoja vitrinos perku-parduodu modelį, bet labiau siekia parduoti vietinę, Lietuvos produkciją, o Roterdamo festivalis – tai tarptautinis „turgus“, erdvė tarpvalstybiniams mainams, dėl to jis tampa svarus tarptautinėje rinkoje. Ar jis yra žiūroviškas? Aš jo nematau kaip žiūroviško. Žinoma, jeigu nebūtų žiūrovų, jis neturėtų prasmės. Čia labiausiai orientuojamasi būtent į Roterdamo, Nyderlandų žiūrovus, bet nemanau, kad į tarptautinį žiūroviškumą. Juolab kad visa festivalio komunikacija, net naujienlaiškis platinamas tik olandų kalba. Vadinasi, jie orientuojasi į vietinę auditoriją, siekia parduoti bilietus ir užpildyti žiūrovų sales, bet tai nėra Avinjono ar Edinburgo festivaliai, kurių link driekiasi takai iš viso pasaulio, praminti tarptautinių auditorijų.
Žvelgiant į gana siaurą šiuolaikinio muzikos teatro kryptį, kuo Roterdamo „O.“ žanriškai giminingų festivalių kontekste yra išskirtinis ir apskritai kokių bendrumų turi šiuolaikinio muzikos teatro festivaliai?
„O. Festival“ išsiskiria savo pločiu, jame galbūt nėra poreikio griežtai orientuotis į kokybę, tad tikriausiai išvystyta ir tam tikra žiūrovų tolerancija ar nuolaidumas. Bet taip tikriausiai yra dėl to, kad festivalio programoje figūruoja kartais net šimtas skirtingų kūrinių pavadinimų, – ne rodymų, o būtent pavadinimų. Kasmet sukuruoti tiek darbų yra be galo sudėtinga, todėl festivalio siekis pirmiausia yra „užkurti“ bendruomenę ir sukurti mieste tam tikrą šurmulį, nes festivalis Roterdame buvo inicijuotas dėl to, kad jame nėra operos teatro – taigi, išskirtinės architektūros miestas užpildomas išskirtinėmis kūrybos formomis. Festivalis miestui tampa švente, jo programa ypač plati, bet tai nėra vien tik aukščiausios meninės kokybės darbai. Žinoma, pristatoma ir labai gerų kūrinių, bet vykstant į šį festivalį reikia nusiteikti, kad gali pamatyti daug įvairių darbų, ir toje įvairovėje taip pat yra žavesio – galbūt dėl to, kad susiburia bendraminčių – kūrėjų, tyrėjų, naujosios operos žanro puoselėtų – bendruomenė, pristatoma daugybė įvairių žanro interpretacijų. Turbūt festivalį matau šitaip, nes nuo pat pradžių su juo susipažinau būtent taip ir neturiu galimybės jį patirti kaip tiesiog žiūrovė.
Tokio pobūdžio festivaliuose apskritai yra bendra pristatomo turinio žanrinis neapibrėžtumas, nors savo formatu festivaliai būna labai skirtingi. Vieni programą formuoja daugiausiai iš to, ką atsiveža, nes turi tam sąlygas ir biudžetus; o, pavyzdžiui, Niujorko „Prototype“, kaip ir Vilniaus NOA, labiau remiasi ta produkcija, kurią prodiusuoja festivalį rengianti organizacija ir programoje figūruoja tik vienas kitas darbas iš užsienio.
Kiek ir kaip būtų galima kalbėti apie tarptautinio festivalio „veidą“, kurio programoje matome ženklią dalį Nyderlandų kūrėjų darbų? O gal kartu turėtume kalbėti ir apie nuo festivalio neatsiejamą belgiškąjį kontekstą, nes „O.“ meno vadovas Guy Coolenas taip pat yra šiuolaikinio muzikos teatro kompanijos „Muziektheater Transparant“ Antverpene generalinis ir meno vadovas, tad reikšminga dalis darbų iš Belgijos teatro atvyksta į „O.“ programą?
Organizatoriai festivalio nepozicionuoja kaip Nyderlandų ir Belgijos vitrinos arba jos neišskiria iš bendro renginių srauto (kaip tai daro festivalis „Sirenos“ su Lietuvos teatro vitrina), tačiau „O. Festival“ kontekste veikia gana akivaizdus verslo modelis: įtrauki į programą savo kolegų darbus, o kolegos įtraukia tavo prodiusuojamus kūrinius į savo organizacijų repertuarus ar festivalių programas, taip mainų būdu užtikrinama platesnė sklaida. Manau, kad šis festivalis veikia ir kaip Roterdamo savivaldybės iškeltos užduoties vykdytojas – kuria festivalį miestui, bet tuo pačiu ir sustiprina regione kuriamos produkcijos sklaidą.
Pastebiu, kad dažnai šiuolaikinio muzikos teatro darbai tarsi verda savo sultyse, rodomi daugiausia šiam žanrui skirtuose renginiuose. Roterdame kalbėjomės su kolege iš JAV, ji teiravosi, kokiais gastrolių maršrutais „Operomanijos“ prodiusuojami darbai keliaus šiemet. Kai papasakojau, kad kūriniai bus pristatomi labai skirtinguose festivaliuose ir bienalėse, ji stebėjosi tokia plačia sklaida ir kontekstų įvairove. Į naujosios operos žanrą nežiūriu kaip į uždarą, hermetišką šiuolaikinio muzikos teatro terpę. Čia svarbu būti truputį „chameleonais“: vienais kūriniais galima prisišlieti prie scenos menų, dramos teatro, kitais – prie šiuolaikinės muzikos, garso meno programų. Taip prasiplečia žaidimų aikštelė, laikantis tokios strategijos galima užtikrinti platesnę tarptautinę kūrinių sklaidą.
Šiemet į Roterdamą vykome kartu su šokio menininku Andriumi Katinu, kuris pripratęs prie kiek kitokių – šiuolaikinio šokio festivalių – kontekstų. Jis minėjo, kad „O.“ yra įdomus, kitoks „burbulas“, kuris, jo manymu, gal net labiau susijęs su klasikinės operos pasauliu. Net ir šioje Roterdamo platformoje, kai diskutuojama apie darbus, vis dėlto dar labai dažnai kalbama apie tai, kad reikia užsakyti naujus kūrinius kompozitoriams. Tai – it lakmuso popierėlis, atskleidžiantis kūrybos kryptį ir mąstymą.
Grįžkime prie festivalio pločio, šiemet priskaičiavau apie 60 pavadinimų kūrinių. „O.“ programa tokia plati ir intensyvi, kad per festivalio dekadą tepavyksta pamatyti mažiau kaip pusę renginių – jie neišvengiamai persidengia laike. Matuojant prodiuserės žvilgsniu, kaip manai, kodėl pasitelktas toks modelis ir kiek jis yra efektyvus? Juk nelieka galimybės suvokti, kokia yra festivalio programos visuma, o gal ji ir nėra aktuali?
Na taip, galiausiai ir pavargsti. Juk žiūrime po 4-5 spektaklius per dieną, o kartais net ir 6 (tarp jų gali būti ir eskizų). Nors paprastai kūriniai būna neilgi, bet net ir juos pažiūrėti yra gana sudėtinga – smegenys neišveža tokio krūvio. Kokybiškai pamatyti ir suvokti pavyksta tik kokius du darbus per dieną. Tad ir nesugebi aprėpti visko, o juolab tai padaryti vienodai kokybiškai, bet vis tiek susiformuoji savo įspūdį apie festivalį tam tikru pjūviu.
Vis dėlto, turint omenyje, kad tai yra mugė orientuota į mainus, ar nėra tame pernelyg daug atsitiktinumų, ką pataikysi pamatyti? Tuo labiau, kad festivalio programoje nėra tiek daug garsių pavardžių, o kaip tik labai daug naujų kūrėjų.
Tikrai taip ir yra. Kita vertus, jeigu festivalyje lankaisi jau kokį trečią kartą, tai nemažai kūrėjų vardų gali atpažinti. Be to, atrandi sau įdomius menininkus, tad gali nuosekliai stebėti jų veiklą, nes gera kūryba nesimėto.
Renginius gausiai lanko ne vien tie, kurie atvyksta į festivalį kaip mugės dalyviai-agentai ir yra suinteresuoti sandoriais. Į kai kuriuos renginius susirenka išties daug publikos, įsigijusios bilietus. Daugiau kaip dešimtmetį kasmet lankaisi Roterdame, tad kokią matai „O.“ publiką, ar apskritai festivalis turi savo publiką?
Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kokia yra šio festivalio publika. Man atrodo, kad žiūrovai gausiai susirenka į tam tikrus kertinius renginius, kurie dažniausiai vyksta festivalio atidarymo ar uždarymo proga Schouwburg teatro Didžiojoje salėje – jie tampa miesto gyvenimo įvykiais, į kuriuos ateina plačioji auditorija. Regis, ji toleruoja daug ką, ir čia galbūt yra toji publika, kuri eitų į tą nepastatytą miesto operhauzą. O kai festivalis pasklinda po kitas, kameriškesnes erdves, tai ten apsilanko kitokia auditorija, ne ta plačioji, kuri eina šeštadienio vakarą į Didžiąją salę. Kitose festivalio erdvėse susirenka galbūt jau ir giliau menais ar konkrečiais menininkais, temomis besidomintys lankytojai, tikriausiai žvelgiantys į renginio turinį kaip į meninę patirtį, o ne kaip į galimybę šeštadienio vakarą išeiti iš namų ir praleisti jį operos teatre.
Gal pastebėjai Roterdamo publikos šiuolaikinio meno vartojimo įpročius, polinkius, reakcijas? Kiek festivalis, deklaruodamas savo novatoriškumą ir iš esmės tarsi būdamas visai neoperhauzinis, kompensuoja roterdamiečių „netektį“, kad jie taip ir neturi to Operai skirto teatro?
Tikriausiai nekompensuoja, nes vis dėlto festivalio repertuaras yra kiek kitoks, bet jis sukuria alternatyvą ir erdvę laisvai kūrybai, žanrui permąstyti. Vis dėlto manau, jeigu Roterdame atsirastų tradicinis operhauzas, jis būtų žiauriai paklausus. Sprendžiant iš tų šeštadienio vakaro festivalinių renginių ovacijų – akivaizdu, kad žmonėms trūksta tikro operhauzo kaip masinio socializavimosi reiškinio. Man atrodo, kad šiemet į atidarymo renginį atėjo ta publika, kuri yra plojikė po arijų – jiems patiko atidarymo spektaklis, suskaidytas į „numerius“. Nesvarbu, kiek jame buvo šiuolaikiškumo, bet publika jautė, kad štai, skamba arija ar daina, kad ji pasiekė savo finalą. Žmonės kad ir ne visai tradiciniame kūrinyje, bet jaučia jo formą, bei džiaugiasi progomis paploti, galimybe dalyvauti bendruomeniniame rituale.
Kaip manai, žvelgiant ne į atidarymo renginį, o į visą festivalio programą, kaip Lietuvos žiūrovai priimtų tokius įvairius kūrinius? Kiek tokiems darbams – jų tarpdiscipliniškumui ir multikultūriškumui, tad ir tematinei įvairovei – yra atviri, pasirengę Lietuvos žiūrovai, turintys savas scenos meno patirtis, kuriose daugybę metų dominavo ir vis dar tebedominuoja didelio masto spektakliai ir labai apibrėžti, galima sakyti, tradiciniai, mažai „pažeidžiami“ žanrai – drama, opera, baletas?
Manau, kad skeptiškai ir kritiškai. Mums, nuvykus į Roterdamą, tų kūrinių multikultūriškumas atrodo kaip kažkoks išskirtinumas, bet Nyderlanduose tai yra jų kasdienybė. Mes vis dar kalbame apie lyčių lygybę arba LGBT+ bendruomenės narių toleravimo aspektus, o ten scenoje matome dar platesnį žmonijos spektrą, mums vis dar mažiau pažįstamą rasinę ir tautinę įvairovę. Čia iškart prisiminiau JAV operhauzus – nežinau, ar ten jau yra kvotos, bet daug diskutuojama apie įvairių rasių solistų galimybes atlikti tam tikrus vaidmenis. Roterdame tokie klausimai jau yra savaime suprantami. Todėl sutinku, kad dauguma festivalyje rodomų kūrinių neprigytų lietuviškame scenos menų lauke – ir dėl konteksto, atvirumo tam tikroms temoms, ir dėl Lietuvos auditorijos reiklumo išbaigtumui, bekompromisiškumo aukščiausiai kokybei, nes Lietuvoje pernelyg nenuolaidžiauja nei publika, nei kritikai.
Belgas Guy Coolenas festivaliui vadovauja nuo 2008-ųjų, tad beveik visą „O.“ gyvavimo laiką. Man pačiai teko pirmąkart lankytis festivalyje 2018 m. ir dar kartą šiemet, tad remdamasi patirtimi galiu teigti, kad per šešerius metus meninės programos požiūriu festivalis iš esmės išliko toks pat. Kiek sutiktum su mano nuomone?
Galbūt. Bet gal ir nėra tokio tikslo – orientuotis į festivalio kaitą. Juk nuolatinė kaita nebūtinai savaime yra vertybė? Jau yra atidirbtas festivalio modelis, o Guy Coolenas yra labai svari ir reikšminga figūra tarptautiniu mastu, turi daug ryšių ir autoritetą, – regis, Roterdamo miestui tai tinka ir festivalis atitinka miesto savivaldybės, kaip iniciatorės, bei miesto visuomenės lūkesčius.
Ar festivalio „programavimo“ specifiką sieji ir su miesto ypatumais?
Festivalio „programavimo“ principus labiau sieju su jo užsakovais – tais, kurie inicijavo festivalį, iškėlė jam tikslus, formuoja biudžetą ir iš dalies užsako turinį, jo formavimo kryptį, – matyt, jiems tinka toks festivalio formatas, jo stabilumas ir tarptautinis užtikrintumas.
Akivaizdu, kad tokį festivalio stabilumą lemia jo vadovas. Kaip manai, ar šiam (ir bet kuriam) festivaliui, jau atradusiam savo formą ir užkūrusiam gana gerai veikiantį, nors meniniu aspektu galbūt ir nuspėjamą mechanizmą, yra reikalingi pokyčiai? Kiek apskritai pokyčiai tikėtini, kai festivalis pasirenka ilgamečio vadovavimo strategiją? Vadovų kaita, kadencijos yra labai būdinga praktika didelio masto tarptautinių festivalių kontekste, tad kiek specifinis festivalio žanriškumas veikia šį vadovų kaitos konceptą?
Tikriausiai vadovų kadencijos yra festivalių gyvavimui sveika praktika, bet gal tai priklauso ir nuo konkretaus vadovaujančio žmogaus bei jam keliamų tikslų. Nemanau, kad žanro specifika mažina vadovų kaitos galimybes. Mano manymu, palaikyti ir tęsti būtent tokią Roterdamo festivalio koncepciją yra miesto valdžios sprendimas, kurį palaiko ir visuomenė. Juk yra ir kitų žmonių, kurie verda šiuolaikinio muzikos teatro lauke, bet vis dėlto Coolenas yra reikšminga figūra, tikrai sklandžiai atlieka festivalio misiją.
Kaip manai, ko galėtume (jei galėtume) Lietuvoje pasimokyti iš „O.“ festivalio „programavimo“?
Nežinau, ar mes galime kažko pasimokyti būtent „programavimo“ aspektu, nes mūsų finansinės galimybės gana skirtingos. Bet ko galima pasimokyti iš Guy Cooleno – tai festivalio ir miesto kaip tam tikro žanro Mekos „legendos“ sukūrimo, jo pavertimo traukos tašku ir pozicijų įtvirtinimo tarptautiniame kontekste. Tuo labiau, kad turinio verte, meninės kokybės aspektu, mes turime kuo visa tai aprengti ir pridengti. Sektinas pavyzdys būtų Lietuvos pristatymas ir tvirtas pozicionavimas kaip vieno iš pasaulio šiuolaikinio muzikos teatro traukos taškų. Štai, pavyzdžiui, į pirmąjį Baltijos šiuolaikinės operos tinklo susitikimą[3] šiemet atvyko organizacijos „Music Theatre NOW“ kuruojamos „Creators Connection Programme“ jaunieji dalyviai, jiems renginys paliko išties didelį įspūdį. Jie nustebo, kad čia yra toks populiarus šiuolaikinės operos žanras ir vyksta įvairaus pobūdžio ir lygio bendradarbiavimo projektai su nacionalinėmis, valstybinėmis, municipalinėmis organizacijomis plėtojant naujosios operos kultūrą.
Taigi, gebėjimo įtikinti, kad šiuolaikinė opera yra verta dėmesio, kelionių, finansų, investicijų ir bendradarbiavimo – būtent to tikrai galiu pasimokyti. Juk tai irgi yra viena festivalio „programavimo“ krypčių?
Į Lietuvą atvežei kelis darbus, kurie pirmiau buvo pristatyti „O. Festival“ programoje, taip pat Roterdame parodyti trys „Operomanijos“ prodiusuojami kūriniai. Gal matai ir kitų tiesioginio bendradarbiavimo galimybių, vizijų ir kaip tai galėtų būti įgyvendinta?
Tai galėtų būti koprodukcijos. Mes jau apie tai kalbame, bet čia išryškėja požiūrių skirtumai. Roterdamo atstovai sako: „pirmyn, darom!“. Aš sakau: „gerai, darom, bet ką darom?“. Jie mano, kad reikia pirma daryti ir pakeliui atrasime tai, ką darome; o man svarbu suprasti, ką ir kodėl darome. Tai veda galbūt prie ilgesnio, labiau vingiuoto kelio link „darome“. Jau vyksta pirmieji žingsniai – idėjų ir menininkų paieška; dalis tų žmonių buvo atvykę į Vilnių, pamatė mūsų darbus, deriname galimybes surengti rezidencijas – sukurti tokią erdvę, kur būtų atrasta idėja, koncepcija, kuria visi tikėtume ir būtų aišku, į ką mes toliau investuosime laiką, energiją ir pinigus. Toks dvišalis koprodiusavimas yra parankus logistiškai, jeigu, pavyzdžiui, suburiamos dvi atlikėjų komandos; tada viena kūrinio versija galėtų būti pristatoma Nyderlanduose, kita – Lietuvoje. Paruošti koprodukciją galbūt yra sudėtingiau, bet kartu pasidalinama atsakomybėmis ir kaštais, taip pat tai suteikia didesnes sklaidos galimybes. Abi pusės turime pakankamai noro ir pasitikėjimo vieni kitais, bet šiek tiek išsiskiria požiūris į „darom!“ ir galbūt finansiniai pajėgumai.
Netrukus po „O. Festival“ lankeisi Madride, Centro Dramático Nacional, čia pristatei „Operomanijos“ veiklą, dalinaisi patirtimi. Gal galėtum glaustai nušviesti, koks yra šio centro santykis, patirtis, susidomėjimas šiuolaikinės operos žanru?
Nesu nuodugniai ištyrinėjusi šio centro veiklos, bet apskritai jis labiau orientuojasi į dramos teatrą ir darbą su tekstu, tačiau jo vadovybė išreiškė norą praplėsti ir papildyti veiklą naujomis kryptimis. Centras organizuoja kūrybinių dirbtuvių seriją, pakviečia įvairių sričių atstovus pravesti meistriškumo paskaitas, pristatyti naujus požiūrius į scenos menus. Matyt, toje įvairovėje „Operomanijos“ veiklos profilis jiems pasirodė įdomus kaip alternatyva, kaip dar viena galimybė kūrybai. Kadangi centro vadovai Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje žiūrėjo muzikinius paveikslėlius iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“, taip pat garso patirtį Vilniaus gete „Glaistas“, kurie nėra „operos-operos“, tai galbūt juos sudomino tarpdiscipliniškumo galimybės, netradicinė prieiga prie naujosios operos žanro ir tai, kad šie kūriniai buvo pristatyti dramos teatro programos kontekste. Regis, toks požiūris jiems buvo naujas ir netikėtas.
Dalyvavai jų surengtame idėjų pitchinge kaip naujosios operos žanro žinovė, tad kokį įspūdį paliko ispanų ir tikriausiai ne tik ispanų kūrėjų, pristačiusių savo idėjas, pajėgumai šiame žanre?
Įdomu, kad organizatoriai pozicionavo šias kūrybines dirbtuves ne kaip šiuolaikinės operos, o pirmiausia kaip tarpdisciplininio meno veiklą. Kai išklausėme visas menininkų idėjas ir likome jas aptarti su centro vadovais, aš pasidalinau, kas man paliko didžiausią įspūdį, atrodė patikima ir verta plėtoti toliau. Kai pasiteiravau, kas jiems buvo įdomu, mūsų nuomonės beveik sutapo. Tad gana greitai priėjome bendrų išvadų ir pasirinkome du darbus. Abu idėjų autoriai yra įdomūs, bet kol kas dar esame tik pačioje bendradarbiavimo kelio pradžioje, tad nežinia, kaip viskas susiklostys.
Kokie, Tavo akimis, yra šio centro resursai plėtojant šiuolaikinės operos žanrą – žmogiškieji-kūrybiniai ir organizaciniai-(ko)prodiusavimo?
Resursai – kaip įprasto nacionalinio teatro – matyt, pakankami, bet viskas priklauso nuo motyvacijos, ar jie norės visame veiklų katile tam skirti užtektinai energijos ir finansų. Bet jau diskutuojant su atrinktų idėjų autoriais buvo aišku, kad jiems bus suteiktos patalpos kūrybinei veiklai, tam tikras biudžetas bei techninė pagalba, kad išplėtotų savo idėjas bent jau iki eskizų stadijos. O kai bus pristatyti eskizai, tada taps aišku, ar galime dirbti toliau.
Vadinasi, jų – finansavimas, o Tavo – mentorystė? Ką Tu įsitraukdama gauni iš to kaip prodiuserė?
Šiaip tai aš neturėjau įsipareigoti mentorystei, tiesiog pasiūliau tokią išplėtotą kūrybinių dirbtuvių, inspiracinės paskaitos formą. Jei jau dalyvauti – tuomet iki galo ir prasmingai. O jeigu rimtai – kas vis dėlto man iš to?.. Gal nauji žvilgsniai? Kūrybiniuose procesuose ilgainiui daug kas tampa gana nuspėjama, tad norisi naujų iššūkių, naujų horizontų.
Būdama patyrusi šiuolaikinės operos žanro prodiuserė ir festivalio NOA organizatorė nuo pat jo gimimo prieš 16 metų, kaip jauti, kiek prodiuseris eina greta arba paskui, palydėdamas kūrėją ar kūrinio idėją, o gal vis dėlto ir / ar pirma jo?
Man atrodo, kad čia įvyksta įdomi choreografija – kartais reikia užbėgti į priekį, tada nubėgti atgal, o vėliau sukti ratus aplink kūrėją. Viskas labai stipriai priklauso ir nuo paties kūrėjo. Taip ir lakstai – priekyje, iš paskos, aplinkui. Prodiuseris dirba su žmonėmis, jų idėjomis, ne su teisės aktais, tad turi būti pakankamai jautrus ir lankstus. O ar gali pats prodiuseris eiti pirma kūrėjo? Gali. Pavyzdžiui, sukurdamas organizaciją, festivalio programą, kažkokį modelį, mechanizmą, koncepciją kaip kūrinį arba sąlygas kūrėjo sumanymui atsiskleisti.
-----
Pokalbio autorės kelionė į festivalį Roterdame buvo įgyvendinta Lietuvos kultūros tarybos suteiktos mobilumo stipendijos lėšomis. Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
[1] Festivalyje buvo pristatyti šie „Operomanijos“ prodiusuojami kūriniai: opera „Geros dienos!“ (2017), erdvinė opera tamsoje „Confessions“ (2017), muzikinis performansas „Sporto grupė“ (2023).
[2] Festivaliuose NOA (Naujosios operos akcija) buvo pristatyti šie kūriniai: 2015 m. – audiovizualinė paukščių stebėjimo kelionė mieste „Flyway“ (režisierė, atlikėja ir video menininkė Liz Dunn; prodiuserinės kompanijos „Aphids“ projektas / Australija); 2022 m. – archeologinė opera „Chornobyldorf“ (autoriai – Romanas Grygorivas ir Illia Razumeiko; prodiuseris – šiuolaikinės operos laboratorija „Opera Aperta“ / Ukraina).
[3] Renginys vyko 2024 m. balandžio 17-20 dienomis, Vilniuje.
