Pernykščius teatro metus apibendrino liūdesiu, nusivylimu, nepasitenkinimu ir ilgesiu persmelkti straipsniai. „Pradėti norisi nuo gražių žodžių", - iš anksto apie artėjančius ne tokius gražius metus savo straipsnyje „Džiugios ir liūdnos prieššventinės žinios. Kovojančio teatro belaukiant" įspėja teatro kritikė Rasa Vasinauskaitė. Gaila, kad gražiais žodžiais tenka tik pradėti; pabaigti - geriausiu atveju - teks viltimi, kontrastuojančia su turinio realybe. Kritikai linki stabilumo, tačiau dar 2003 m savaitraštyje „Literatūra ir menas" publikuotame Ingridos Daunoravičiūtės interviu su Cezariu Graužiniu režisierius pasakė: „Niekas nesikeičia Lietuvoje - teatro lygis vis dar labai aukštas, teatrų būsena vargana, aktoriai švaisto energiją „chaltūroms", kurios yra vienintelė biologinio išlikimo garantija". Per septynerius metus šiame posakyje nedaug ką tebūtų galima pakeisti. Ar tikrai norime stabilumo, ar veikiau kardinalių pokyčių?
Kritikams virstant liūdnais, pasipiktinusiais ar net asmeniškai įžeistais šiandieninių teatrinių realijų, vis dėlto dar girdėti sveiko idealizmo nepraradę balsai. Kažkur ironiškai „liūdi" būsimieji aktoriai, savotiškai „grasinantys" išvažiavimu, bet tebetikintys teatru ir jo galia. Kažkur nusibalinę veidus po Vilniaus gatves klajoja „No Theatre" - judėjimas, skirtingai nei jo pavadinimas, teatrą teigiantis. Ir ne tik teatrą apskritai - bet būtent Lietuvos teatrą. Vilnius nuo 2010 m. - nebe Europos kultūros sostinė. Girdėti atsidūsėjimai. Gal tikrai buvo reikalingi pernykščiai metai vieniems iš kitų, o ypač iš savęs pasimokyti? Tačiau ko išmokome? Toliau aptarinėti žiniasklaidoje pučiamas sensacijas apie kultūrininkų aferas, keičiamas valdžios aferų ir atvirkščiai? Ar išmokome imti pavyzdį iš žurnalistų ir, kalbant apie teatrą, vien piktintis, trypti, liūdėti, o galiausiai - melancholiškai arba pašaipiai viską reziumuoti? O gal tikrai nebėra apie ką rašyti pakiliai? Kaip rašoma Cezario Graužinio naujausio spektaklio Atėnuose „Zorba. Tikroji istorija" tekste: „kvaila duoti protingus atsakymus į kvailus klausimus".
xxx
Cezario Graužinio spektaklis „Zorba. Tikroji istorija", vaidinamas Nacionaliniame Graikijos teatre, tiesą pasakius, šiandien Lietuvai ar nuvargintiems lietuviams galėtų būti viena geresnių progų prisiminti, kaip yra juokiamasi su grauduliu gerklėje ir ašarojama su šypsena lūpose - prisiminti dėl džiaugsmo suvokimo.
Mikio Theodorakio sirtakį šokantis Zorba po Michaelio Cacoyannio filmo tapo graikų nacionaliniu simboliu. Nepaisant to, Graikijoje Nikos Kazantzakio romanas „Graikas Zorba" savotiškai primena Kristijono Donelaičio „Metus" Lietuvoje - kūrinys visiems žinomas, daugelio net ir cituojamas, bet reto perskaitytas. Tačiau režisierius Cezaris Graužinis nesiima pedagoginės užduoties supažindinti žiūrovus su kūriniu. Graužinis imasi supažindinti Atėnus su Zorba. Su Zorba, įkūnijančiu gaivališką žmogaus prigimtį, džiaugsmą, kylantį iš vaizduotės, nesukaustytos racionalumo. Cezaris Graužinis imasi supažindinti Atėnus ne tik su Zorba, bet ir su savo „džiaugsmo mechanizmą" analizuojančiomis idėjomis. „Zorba. Tikroji istorija" tampa Kazantzakio ir Graužinio pokalbių platforma. Graikų kritika net rašo: „...įspūdis, tarsi Graužinis būtų sėdėjęs šalia romaną rašančio Kazantzakio, stebėjęs jo įkvėpimą, kartu gėręs kavą ir stiprią rakiją, rodos, tarsi jie būtų rašę „Zorbą" kartu...". Iš tiesų spektaklio tekstas ir yra bendras Kazantzakio ir Graužinio kūrinys: spektaklio dramaturgija sudaryta ne iš romano inscenizacijos, bet iš Graužinio ir Kazantzakio tekstų polifonijos. Spektaklyje girdėti citatų iš Cezario Graužinio parašytų dramų spektakliams „Viskas arba Nieko" bei „Lietuvos diena". Viena vertus, tiesioginis savęs citavimas galėtų pasirodyti keistokas, bet Graužinio tekstams organiškai įsiliejant į bendrą spektaklio struktūrą abejonių nekyla, jog Kazantzakio žodžiai be Graužinio filosofijos turėtų kiek kitokį atspalvį. Graužinio ir Kazantzakio tekstai ne tik papildo vienas kitą, bet ir suteikia pagrindiniam personažui - Zorbai - stipresnį pagrindą. Zorba ne tik keliauja Kazantzakio nubrėžtais žemėlapiais, bet, šnekėdamas abiejų autorių žodžiais, neleidžia žiūrovui suabejoti jo atliekamų veiksmų organika. Nerealios fantazijos virsta galima realybe, romantiški tekstai įgauna egzistencinę prasmę. Graužinio „Zorba..." laužo klasikinę dramos struktūrą - kulminacija čia ne viena, tekstai komponuojami eklektiškai, kartais net neracionaliai, primena padrikas mintis, išsirutuliojančias į vientisą paveikslą.
„Man svarbu, kad visi, dalyvaujantys spetaklio kūrime, kažkuriuo metu pasijustų esantys lyg vienos šeimos nariai. Lyg solidari komanda, nebijanti mažu laiveliu išplaukti į jūrą",- 2007 m. interviu su Vaidu Jauniškiu metu šnekėjo Graužinis. Spektakliu „Zorba..." savo žodžius jis įrodė neginčijamai: solidari aktorių komanda - Polyxeni Aklidi, Dimosthenis Eleftheriakis, Eva Kexagia, Dimitris Kouroubalis, Despoina Kourti, Manolis Mavromatakis, Maro Papadopoulou, Dimitris Passas, Apostolos Pelekanos - ne tik nepabijojo „mažu laiveliu išplaukti į jūrą", bet ir vonia išplaukti į klajones po pasąmoninį pasaulį. Kartu su Zorba keliaujantys personažai yra vaidinami aktorių, iš kurių tarsi nė vieno negali išskirti, nors visi turi savo charakterį ir yra kardinaliai skirtingi. Ansambliška aktorių vaidyba dar lengviau leidžia kartu su jais pasinerti į egzotišką kelionę, nenukeliaujant niekur toliau teigiamo džiaugsmo. Pasak graikų kritiko Grigorio Ioannidžio: „Dar kartą režisierius išmoko grupelę graikų aktorių ne žaisti/vaidinti teatrą, bet žaisti su teatru".
Cezario Graužinio praktikuojamas vaizduotės teatras, pagardintas scenografijos prieskoniais, įgauna kiek kitokį skonį nei jo ir „cezario grupės" pastatymai Lietuvoje. Graikijoje regime rezultatą to, ką teikia visos reikalingos darbui sąlygos, Lietuvoje - grupę atsidavusių entuziastų, sugebančių ar bandančių apsieiti be to. Tačiau be „cezario grupės" sunku būtų įsivaizduoti ir „Zorba. Tikroji istorija". „Cezario grupės" veikla Lietuvoje tapo savotišku pamatu, gal net atspirties tašku Cezario Zorbai ir jo aplinkai. Kaip ir „cezario grupės" nariai spektaklyje „Viskas arba Nieko", taip ir bevardžiai Zorbos kompanionai bando vienas kitam padėti įveikti apatiją. Tiek „Lietuvos dienos" lietuviai, tiek „Zorbos..." graikai nori mirti iš laimės ir prašo to Dievo. Dievo, kuris, Zorbos žodžiais tariant, toks pat kaip ir jis. Tik kiek didesnis ir stipresnis. Kiek daugiau lunatiškas ir nemirtingas. Graži idėja, įkūnijanti kone renesansišką žmogaus visagališkumą - tik pastaraisiais išvardintais punktais žmogus ir skiriasi nuo Dievo.
 |
| Nuotraukos iš www.n-t.gr |
Nuolatiniai Graužinio palydovai - kompozitorius Martynas Bialobžeskis ir dailininkas Vytautas Narbutas - sukūrė nepriekaištingai taikliai apibūdinančią spektaklį erdvę ir atmosferą: tai gali vykti visur, o tuo pačiu - niekur. Gal „Niekados šalyje", o gal tiesiog kiekvieno galvoje. 2009 m. savaitraštyje „Literatūra ir menas" publikuotame Kristinos Savickienės interviu su Cezariu Graužiniu jis teigė, jog ruošdamasis spektakliui, raštu „bendravo" su Zorba ir suprato, kad diskusija vyksta su bepročiu, kuris „jei būtų fiziškai įmanomas mūsų pasaulyje, - būtų arba kalėjime, arba beprotmamyje". Gal čia ir patalpintas Zorba - gyvenimo kalėjime arba kasdienės mirties beprotybėje? Žydros, savotiškai apsilupinėjusios, nupurvintos sienos leidžia manyti, jog veiksmas vyksta transcendentinėje, vasaros debesimis aptraukto dangaus erdvėje. Tačiau tuo pačiu tai gali būti ir apleistas butas su senoviška vonia kambaryje, pora stalų, keletu skirtingų kėdžių, daug niekučių lentynose (spektaklio metu įgaunančių kitą pavidalą ir kitą reikšmę nei originalioji). Taip pat ir su bute apsistojusiais benamiais, kuriems be susikurtos laisvės ir neužkalkėjusios vaizduotės nieko daugiau neliko. Ir nereikia. Čia ir kopėčios prie langų, už kurių ta pati siena, ir morgo durys, ir šešetas ar septynetas šviestuvų... ir patys aktoriai. Vienintelis Zorba čia turi vardą. Kiti - jo palydovai ar naujai į neapibūdinamą patalpą be išėjimo atkeliavę asmenys - lieka incognito. Tik Zorba gali vaikščioti pro duris, pro kurias uždrausta vaikščioti. Mat Zorbai neegzistuoja draudimai. Jam neegzistuoja ribos - gyvenimo, vaizduotės ribos. Jam nereikia atsakymų į klausimus, jam reikia sveiko juoko ir savo paties sukurto pasaulio. Nepavadinsi to iliuzija, tai tiesiog pseudorealybė. Aktoriaus Manolio Mavromatakio kuriamas Zorba stebina savo personažo organiškumu - nė akimirkos negali suabejoti jo fantazijų realumu, nekvestionuotinas yra jo žemiškų malonumų pomėgio sakralumas, jo užburiantis juokas siūbuoja tarp beprotybės ir pirmapradžio džiaugsmo išraiškos. Mavromatakio kūno plastika ir kūno kalba spinduliuoja sveiku, žmogišku, neapčiuopiamu, bet dėl to ne mažiau realiu laimės siekiu - nepersistengiant, paprasčiausiai tikint. Nė vienam kūno judesiui nesuabejojus vaizduotės galiomis, Zorbos idėjos įgauna nepaneigiamą svorį, ir metafizinio pasaulio kontūrai ima sparčiai ryškėti konkrečiais pavidalais.
Į sceną patekę personažai iš pradžių būna sutrikę, jaučiasi nepatogiai. Tačiau čia juos pasitinka juodai apsirengusi, aukšta, bet sukumpusi moteris - tarsi žaidime „nuima" veikėjų neapykantą, sukauptą jos nykštyje ir taip supažindina su pagrindiniu šios erdvės motyvu - žaidimu. Žaisti, kad gyventum ir gyventi, kad žaistum. Patekę į šią erdvę spektaklio personažai iš jos nebepabėgs - atvėrus duris už jų pasirodo siena, kurios dar prieš akimirksnį čia nebuvo. Tai šalis „į vieną pusę". Tai Zorbos šalis, iš kurios jam neplanuojant išeiti, išėjimo neturi reikėti niekam. Scenoje pasirodžius naujam personažui - merginai, iš lėto bandančiai perprasti šio pasaulio taisykles, kitas klausia, ar dar daug bus „naujokų". „Prižiūrėtoja" atsako: „Daug. Kol susirinks visi". Ir supranti, jog pats esi vienas iš visų, besirenkančių į Zorbos erdvę - į vaizduotės, laimės, iracionalumo ir laisvės kupiną pasaulį. Todėl maloniai nuteikia „prižiūrėtojos" pranašystė, jog galiausiai čia susirinks visi. Zorbos istorija priverčia susimąstyti, kokie mes iš tiesų norime ir stengiamės būti. Ar tvarką prižiūrintys mirties šešėliai, ar jaunatviškos energijos, vaikiško smalsumo ir kone gyvuliško džiaugsmo apimti žmonės. Laimingi žmonės.
Zorbai buvo priminta, jog nuo pat tos dienos, kai jis gimė, kasdien pamažu miršta. „Kai prieš save matau vištienos plovą - aš galvoju tik apie vištienos plovą. <...> Aš manau, kad gimiau tam, jog gyvenčiau. Apie tai tik ir galvosiu. <..> Neturiu laiko kvailystėms. Žiūrėkite, delfinai!" Tačiau pabaiga visų vienoda ir neišvengiama. Net jei pats Zorba su tuo bando kovoti. Prižiūrėtojai, įgavusiai mirties pavidalą, po vieną visus išvežant pro morgo duris, supranti, kad nė Zorba neišsisuks. Vienam veikėjui sugebėjus prailgint gyvenimo laiką pasislepiant nuo Mirties, Zorba, vaikiškai pykdamas, nesupranta, kodėl reikia mirti. Kaip pastebi jau minėtas kritikas Grigoris Ioannidis, „spektaklis taip pat gali būti perskaitytas ir su „atvirkščia" šypsena. Todėl, kad pati visata, kosminė egzistencija gali būti gyvenimo himnas ir tuo pačiu metu šiurpus absurdo triumfas". Spektaklio eiga priminė savotišką gyvenimo šventės paveikslą - kaleidoskopiškai keičiasi scenos, papildytos vaizdų mintyse, spektaklio veikėjai šoka primityvius šokius, dainuoja vaikiškai lengvo turinio daineles, slepiančias gilesnes potekstes, valgo turtingai - nors ir vaizduotės - nukrauto stalo gėrybes, o galiausiai visa tai baigiasi. Kaip gali Zorba, nelaukiantis, nebijantis ir nemėgstantis Mirties, jai pasiduoti? Pasiduoti nereikia. Prievolę paversdamas savo paties pasirinkimu, gali, stringant sirtakio melodijai, sušokti su pačia Mirtimi ir tada ne ji tave, o tu ją išveši pro morgo duris. Gimę gyventi tenemąsto apie mirtį. Kaip Zorba, taip ir teatras paprasčiausiai negali būti mirtingi. Tad kam jį laidoti be reikalo verkiant?
