Suomijos Nacionaliniame teatre vasario 18-20 d. įvyko Yanos Ross režisuoto spektaklio „Euridikė" premjeros pagal amerikietės rašytojos Sarah Ruhl pjesę. Jos prisidėjo prie 2013 m. pavasarinio sezono, kurį teatro vadovas Mika Myllyaho pavadino kaip „platų ir turtingą dramos meno paliudijimą". Pateikiame Suomijos spaudos atgarsius.
„Euridikė": įspūdingas ir magiškas Yanos Ross kaleidoskopas
Amerikiečių režisierės Yanos Ross pastatymas Suomijos Nacionaliniame teatre, be abejonės, yra svarbiausias teatrinio sezono įvykis. Ross stilius yra unikalus, ir jo tikrai neįmanoma įsprausti į jokius rėmus. Šis spektaklis - tarsi nuostabus kaleidoskopas: jame susipina lyrinė drama, absurdo teatras, šokis, videonaratyvas, neįprasta muzika ir žaismingumas.
Ross pateiktą anapusinio pasaulio viziją nuspalvina vaizduotės žaismas, šiurpą keliantys įvaizdžiai ir Antano Jasenkos vietomis melancholiškas, vietomis šaižus muzikinis akompanimentas. Patys beprotiškiausi ir juokingiausi veikėjai - tai anapusinio pasaulio choras arba „trys akmenys" (Antti Pääkkönen, Saska Pulkkinen ir Jesse Vinnari). Jų suvargusią išvaizdą, kuri leidžia akmenims žaisti savo forma, sukūrė dailininkas Zane´as Pihlströmas.
Spektaklis palieka stiprų įspūdį ir sukelia daug emocijų. Vizualinio žavesio ir dinamiškos meno kūrinio energijos visuma ilgam laikui užvaldo sąmonę. Humoras ir absurdas netikėtai susijungia su liūdesiu ir ilgesiu. Yana Ross su savo komanda sukūrė nepaprastą teatrinę patirtį, po kurios žiūrovas išeina apimtas pagarbios baimės ir dėkingumo.
Martti Mäkelä, Skenet, 2013 02 28
Mito išmintis gyva
Amerikiečių režisierė Yana Ross su dramaturgės Sarah Ruhl tekstu elgiasi su postdraminiam teatrui būdinga drąsa, pavojingai žaisdama prieštaravimais. Ross pripildo spektaklį metaforiškų užuominų, kabliukų ir gilių aliuzijų. Ji palieka laiko veiksmui ir minčiai, pasitiki žiūrovo gebėjimu kurti asociacijas. Palydimi išradingos Antano Jasenkos muzikos, sceną užvaldo pribloškiantys ir galingi vaizdai: Orfėjas (Harri Nousiainen), vaikščiojantis tikros ugnies juosta, Euridikė (Emmi Parviainen), naikinanti milžinišką šviežiai iškeptą savo vestuvinį tortą, palieka gilų ir nerimastingą įspūdį.
Euridikės močiutės (Terhi Panula) buvimas scenoje - tai nuostabus tarytum iš sapno atkeliavęs įvaizdis, mums primenantis apie kartų kaitą. Puikusis Petri Manninenas, anapusinio pasaulio viešpats, įkūnija pasakoms būdingą ambivalentiškumą. Tiksliai sufokusuotos ir subalansuotos mylimųjų ir tėvo su dukterimi scenos neabejotinai yra emocijų prisodrintos ir jaudinančios spektaklio akimirkos, kai amžinosios meilės, mirties ir atminties temos tampa gyvos spontaniškai ir be patoso. Nuolat balansuojanti Emmi Parviainen vaidyba yra įtikinama ir organiška, o šio įspūdingo spektaklio varomoji jėga - Harri Nousiaineno kankinantis skausmas ir Juha Muje meilė.
Maria Säkö, Helsingin Sanomat, 2013 02 22
Iš Antikos į realųjį laiką
Vizualinė visuma didinga; spektaklio kūrėjų komanda pasiūlė mums nepamirštamą kelionę į anapusinį pasaulį. Žiūrėkite, klausykitės ir stebėkitės! Visa ši nuostabi fikcija su keistais - gerąja prasme - kostiumais, muzikiniu akompanimentu, protingais dialogais, stebinančiais posūkiais ir spalvingomis, ryškiomis dekoracijomis yra teatras realiuoju laiku.
Kaarina Naski, Länsi-Uusimaa, 2013 02 25
Myli, nemyli?
Ši humoro prikaišiota tragedija, vaizduotės žaismo kupina, paslaptinga interpretacija sudomina žiūrovą. Tačiau net kai scenoje siaučia visas šis viesulas, pasakojimo gija nenutrūksta: dialogai ją perteikia poetiškai ir aiškiai.
Laimei, videokamera yra naudojama gyvai ir taupiai, o tekstas ir veiksmas praturtina vienas kitą. Muzika nevagia veiksmo, bet jį pabrėžia ir veda pirmyn. Užmaršties, atminties, pasirinkimo ir likimo temos įamžintos stulbinamo grožio akimirkomis. Šią spalvingą įvairių likimų pynę vainikuoja olandų fotografės Edith Gerritsma nuotraukų koliažas, pasakojantis apie gimimą, mirtį ir gyvenimo trapumą ir sukeliantis daugybę minčių.
Soila Lehtonen, Aamulehti, 2013 02 23
Gyvenimas be pripažinimo yra nieko vertas
Orfėjo mitu pagrįsta „Euridikė" yra stulbinantis spektaklis, užburiantis savo siurrealistiniais vaizdais. Tai nepaprastai kūrybiškas darbas.
Ruhl tekstas yra ir magiškai gražus, ir giliai tragiškas. Laimei, palengvėjimą suteikia juokas, kai mirusią Euridikę su anapusinio pasaulio papročiais supažindina smagus akmenų choras. Kaip ir visas geras istorijas, šią pjesę galima suprasti keliais būdais. Ją galima suvokti kaip paprasčiausią pasaką suaugusiems, tačiau joje taip pat esama daugybės alegorinių sluoksnių. Pavyzdžiui, per Orfėjo ir Euridikės likimą Ross apsvarsto atminties, užmaršties sunkumus ir šeimos ryšius. Atsidūrusi anapus Euridikė susitinka savo tėvą (Juha Muje), bet jo nebeatpažįsta. Šis netekties pojūtis, persmelkiantis visa pjesę, gali būti interpretuojamas kaip mūsų laikų paveikslas. Kai prarandame gebėjimą atpažinti vienas kito jausmus, kartu prarandame gebėjimą bendrauti. Emmi Parviainen labai galingai suvaidino Euridikę, atrodytų, be pastangų ir jaudinamai sukūrusi daug fizinės ištvermės reikalaujantį vaidmenį. Tas pats sapno būsenos lengvumas yra būdingas Harrio Nousiaineno Orfėjui, kuris, galiausiai susigrąžinęs mylimąją, susiginčija su ja dėl niekų.
Ilkka Kuosmanen, Keskisuomalainen, 2013 02 23
Laikykitės
Kartais, sėdėdami žiūrovų salėje, suvokiate, kad stebite istoriškai svarbų įvykį. Tokia ir buvo Yanos Ross interpretuota Saros Ruhl „Euridikė" Suomijos Nacionaliniame teatre. Laikas nėra svarbus - prieš 2 500 metų ar dabar. Svarbu yra tai, koks tikras, lengvai papasakotas ir intensyvus mums iki šiol išlieka šis pasakojimas apie aistrą, atmintį ir meilės praradimą.
Raila Kinnunen, Apu, 2013/9
„Euridikė" - stulbinama teatrinė patirtis
Kartais jums gali pasisekti išvysti teatro vaidinimą, kuris jus sukrečia, aplieja džiaugsmu, pakelia dvasią ir lieka su jumis dar ilgai po to, kai išeinate iš teatro. „Euridikė", parašyta apdovanojimus pelniusios dramaturgės Sarah Ruhl ir režisuota Yanos Ross, yra būtent toks spektaklis.
Novatoriškas, tragiškas ir komiškas tuo pat metu, kitoniškas... Pastatyme yra gausu idėjų ir įvykių - režisierės Ross dėka. Labai smagūs yra kalbantys anapusinio pasaulio akmenys, komiškai nuspalvinantys veiksmą. Taikli Ruhl idėja, kurią gerai įkūnija Ross režisūra. Vaidybą apskritai yra malonu stebėti, atskirai reikia paminėti Euridikės ir jos tėvo scenas. Spektaklis klausia: ką mes prisiminsime pamiršti? Norėčiau apversti šį klausimą ir paklausti: ką mes prisiminsime nepamiršti? Atsakymas yra paprastas: šį „Euridikės" vaidinimą.
Ulf Persson, Recensenterna, 2013 02 24
Vertė Aušra Simanavičiūtė
