Festivalį paprastai planuojiesi atsispirdamas nuo didžiųjų pavardžių - mažieji/jaunieji gal kada nors užaugs, bet garantijų jokių, o smalsumas čia kainuoja ir pinigus, ir laiką. Todėl kada atvykti, kada išvykti, tvarkaraštį diktuoja garsieji vardai, o naujieji bus tik malonus tarpinis netikėtumas - jeigu bus apskritai. Pagaliau jei ir didieji suklys, tai slys ant smulkios banano žievelės, o minkštą pagalvę vistiek jiems pakiš kitų jau legitimuotas metodas, sceninė dramaturgija, aktoriai; tuo tarpu jauni neatrasti teškiasi tiesiai ir veidu į (kritinį) purvą. Kritikos taip pat didėja priklausomai nuo dienų festivalyje tuštumos, nuo prastų ir spektaklių sankaupos, kuomet rezgasi vienintelis klausimas - kaip jie apskritai pateko į festivalį? Paprastai dėsningai tokių dienų būna kokios dvi, ir nervas pamažu kyla, kol ima lietis per aptarimus.
Šįkart tolerancijos variantai, pradėti nuo garbės svečiu buvusio Zygmunto Baumano paskaitos, tęsėsi per visą festivalį. Filosofas teigė, kad norint suprasti kitą, tolerancijos nepakanka, pastaroji tėra dar viena paniekos forma. Kitą dieną jau net ir prastas režisierius taškėsi Baumano frazėmis, o festivalio aptarimai - deja, anaiptol ne vien Vroclavo - toleranciją vis dažniau ima painioti su politiniu korektiškumu, ir net prastas spektakli susilauks gaižios šypsenos.
Kritiškumas tarsi paliekamas užteatrinei erdvei, o čia jau jis turėjo kur skleistis - dirvą sudarė rinkimai ir Lenkijos kažkelintas pa(si)dalijimas: Tuskas vs. Kaczynskis, atitinkamai stipresni ekonomiškai Vakarai prieš skurdesnius ir kaimietiškesnius Rytus (balsavimo žemėlapis skilo lygiai per pusę su Varšuvos „tuskišku" inkliuzu), televizijose karaliaujantis metal-satan-istas Nergalas, tapęs ir bendruoju gyvenimo simboliu, prieš besitraukiantį katalikiškąjį foną... Menas turi būti paliktas atviriems pakantiems žvilgsniams, bet ne visada jų sulaukiama.
Rumunė Gianina Carbunariu, jau bene dešimtmetį vis esanti ant jaunų žadančiųjų suolelio, sulaukė nebent trumpiausių festivalyje plojimų, ir tai buvo pirmoji didesnės kritikos auka. Jos spektaklis „20/20", nagrinėjęs suskilusio miesto fenomeną - gatvės susidūrimus 1990 m. kovo 19-20 d. Transilvanijos Targu-Murešo miestelyje, padalinusius gyventojus jau nebe į kaimynus, o iki šiol tik į vengrus ir rumunus, po 20 metų nesuteikė naujo skvarbesnio žvilgsnio (20/20 oftalmologijoje reiškia aštrią regą). Bet susodinti visiškai identišku „Atviram ratui" principu 10 aktorių pabandė pažiūrėti į tuos įvykius - net apklausę keliasdešimt liudininkų - taip standartiškai ir neįdomiai, visiškai nesuradę jokio santykio su gyvais veikėjais (realistinė vaidyba buvo blanki, distancija, atsiribojimas - per menki, siužetai - per lėkšti), kad skausminga istorija tapo tik jauku žiūrovams ir reklama spektakliui. Tuo Carbunariu sėkmingai naudojasi ir pelno prizus abipus Vengrijos ir Rumunijos sienos. Matyt, aštresnio skilimo dar teks palaukti.
***
Paskutinė diena, pagal kurią ir planavai buvimą festivalyje, turėjo būti smogiamoji - kad tik ne perdaug: Krystianas Lupa ir Alainas Platelis. Abu žinomi ir Lietuvos žiūrovams, čia viešėję ne kartą. Lupos spektaklis „Laukiamasis" pagal švedo Larso Noreno pjesę „Asmenų ratas 3:1" jau įgavo intrigos prieskonį: balandį pastatytas Lozanos Vidy teatre jis buvo laukiamas kaip tam tikras pateisinimas, kodėl vėliau, rugsėjį Vroclavo Polski teatre išleista kita premjera - „Laukiamasis 0" - patyrė visišką fiasko (žodis „kontroversija" sklido tik iš gera linkinčių fanų, tačiau ne tik pusė publikos, bet ir didžiuma kritikos paliko salę po pirmos dalies). Deja, šveicariškas „Laukiamasis" Gordijaus mazgo - bent jau man - neperkirto.
„Asmenų ratas 3:1" - taip Švedijoje pažymimi už pagrindinio visuomenės rato esantieji asocialūs, kriminaliniai, psichiškai nestabilūs subjektai. Štai jie ir renkasi vienoje metro atšakų ir ten - tiesiog būna. Visas daugiau nei tris valandas besitempiantis spektaklis (o - būtent tempiasi) yra viena ištisinė abstinencija: pradžioje,dar šviesom salėje neužgesus, matome vaikiną ir merginą, susikalančius dozę ir atsijungiančius. Vėliau mergina pasirodys tik kartkartėmis, parnešdama savimi uždirbtų dozių, o vaikinas taip ir voliosis viena ar kita poza. Deja, jis ir tampa mūsų materializuotu žvilgsniu: jo gulėjimas prilygsta mūsų sėdėjimui belaukiant nušvitimo, ir ta abstinencija yra ir teatrinė. Lupa tik kartą suteikė iliuziją vilties, kai dvi merginos susikalė savo dozes ir „nuskrido" - ir net tas jų trumpas skrydis atrodė lyg hepiendiškas teatromano pakylėjimas: suprantame, kad tai - trumpa iliuzija tarp ilgų kančių, bet ir ji geriau negu nieko šioje nykioje scenoje. Joje vis pasirodo ir pranyksta agresyvūs, nukaušę, totaliai „pavažiavę" tipai, buvę bankininkai, buvę hipiai, neįvykusios poetės - ir nė vienas jų nėra įdomus, lygiai kaip jie būtų tokie pat idealiai neįdomūs sutikti gatvėje (antra vertus, žiūrovas turi tapatintis su turtingais Šveicarijos buržua, kurie galbūt Lozanos teatre pirmąsyk susidūrė su tokia smulkmeniška ir išsamia jų „kaimynų" prezentacija).
 |
| Uždaryto kabareto dalyviai. Luko Monsaerto nuotrauka |
Sienos išmozotos grafičiais (scenografas - pats Lupa: taip ir įsivaizduoju jį, purškiantį ant vienos jų „REVOLT"), pilkai žalsvos, kažkur netoli prarieda metro, kažkur žmonės linksminasi. Didžiausias ir įdomiausias Lupos atradimas čia yra kalba, - jis pats viename interviu pabrėžė, kaip jį sužavėjo Noreno gebėjimas aptikti kalbos tikslumą, rodantį kalbos/žmogaus degradaciją: mergina, bandydama darbintis (praeitis pristatoma kitoje erdvėje, videoekrane, kuris čia itin dirbtinis darinys, anaiptol nelygintinas nė su „Personos. Marilyn", nė su „Factory 2" dramaturgiškai pagrįstomis ekrano funkcijomis), pila žodžius kaip žirnius, jai tarsi svarbu gausiu kalbėjimu įrodyti savo sveikumą. O vėliau (po kažkurio neapibrėžto laiko) kalba skaidysis dalimis, sakiniai trumpės. Visiškai narkotikų nualintas vaikinas tik kartoja vieną frazę, ir ją - lyg užstrigusi plokštelė, kalba skyla į skiemenis, logika yra sunkiai pagaunama arba tik nujaučiama, ir čia - didžiausias keleto aktorių nuopelnas. Cituojama kažkur išgirsta ir pasisavinta išmintis (Kafkos „Viltis - begalinė, tik ne mums"; kitas bando pacituoti „Bagavaditą", Apreiškimą). Bet kalba čia nurodo ir savotišką žanrą: „tu iš kur?" - klausia vienas, ir kitas atsako - „iš ten". „Čia" ir „ten" - tokia jų pasaulio pašalio dichotomija nuskamba taip, lyg klausytum kokio Becketto, ir absurdą Lupa perkelia į gyvenimą. O vėliau nuskamba prieš valandą jau girdėtas dviejų merginų dialogas (buvo - merginos ir vaikino), ir ratas užsidaro amžiname kartojimesi, nebesvarbu, kas kalba, funkcijos ir likimai apibrėžti, dėsniai tie patys, ištrūkimo taisyklės - taip pat („jei išgyvensiu, sausį - į reabilitaciją").
Bet kodėl tai analizuoti tarsi įdomu, žiūrėti - žudančiai nuobodu? Manyčiau, čia prisideda ir jauni šveicarų aktoriai, tik bandantys sukurti tą buvimą, o iš tiesų nepratę prie Lupos artimųjų rato patirties, kai Piotras Skiba Warholo žvilgsniu atsainiai permesdavo salę, ir kontaktas užsimegzdavo visam laikui: aš jus matau ir stebiu, o jūs čia dėl manęs. „Laukiamajame" bandoma užmegzti ryšį su žiūrovu atvirai, kartais - kreipiantis į jį, bet šis „Dugno" variantas gana arti pagal temą ir švelnias interakcijas, bet pakankamai toli pagal vaidybos ir dramos įtampą nuo Koršunovo aktorių svingo su žiūrovais. Aktoriai bando vykdyti funkcijas, bet tik retiems tai pavyksta ir - ne visam likusiam laikui.
O drama stringa savoje „nedramoje", ir tai jau ne Noreno kaltė. Nenuoseklumas, besiužetiškumas tarsi turėtų būti įprasti Lupai, bet kai scenoje akis neranda jokio įdomesnio kabliuko, keliaujama į visišką režisieriaus mizantropiją; tačiau kai pabandoma sumegzti reikšmingesnė frazė, tuoj atsiranda dirbtinumas, pakvimpa prasta literatūra. Ieškojęs finalui tūkstančių variantų, užtempęs tas paieškas bent pusvalandžiu ir pasirinkęs patį blogiausią variantą - visi aktoriai po vieną susėda ant scenos krašto veidu į žiūrovus - Lupa tarsi išsidavė, kad nežinodamas kaip baigti, nežinojo kam ir pradėjo. Bet bus kas neabejotinai pakiš jam pagalvę, kad krytis taptų švelnesnis, iškimštą naujų temų ir metodų paieškos pūkais. Bet šįkart jie trenkė stiproku narcisizmu.
***
Iš transvestitų, tarnsseksualų ir kitų drag-queen santūraus narcisizmo nesitikėk. Alaino Platelio ir Franko Van Laecke´s vaizdų spektaklis „Gardenia" sukurtas gyvenimą perkeliant į teatro sceną: uždaryto Barselonos kabareto „Gardenia" pasenusios žvaigždės buvo surinktos dar vienam - vis tebekeliaujančiam po pasaulio scenas - atsisveikinimui. Principas priminė Wimo Venderso ir Ry Cooderio projektą su Kubos „Buena Vista Social Club", tik personažai kiti - tačiau kažin ar spalvingesni, nepaisant jų itin spalvotų kostiumų. Jie (t.y. jos, bet nesuprasi, kas dabar yra kas takių lyčių amžiuje) prisistato ir bando parodyti savo kabaretą. Tiksliau - šmaikščiai vulgarūs prisistatymai („Lily Fuck-Me-Silly iškentė viską, bet užėjo karas su kazokų eskadronu"; „Gina del Rio - jos skylė kaip Viktorijos traukinių stotis, atvira 24 valandas per parą, ir pro ją pralindo visas pasaulis") ir nenutrūkstantys persirenginėjimai. Keletas kvailai vulgariai smagių anekdotų ir geri stop-kadrai, tarsi fiksuojantys kabareto užkulisius. Keletas dainelių (nuo programinės Judy Garland „Over the Rainbow" iki itin šlykščiai iliustratyvios „Forever Young" septyniasdešimtmetėms senutėms) ir šokio duetas. Tai - ilgas atsisveikinimas su kabaretu, net retrospektyviai nebandant įrodyti jo pajėgumo, tiesiog - aktorius, nueinantis nuo scenos. Paradoksaliau nuskamba pradžios prašymas pagerbti juos - kaip velionius, o ir iš tiesų jau mirusius jų kolegas - tylos minute, ir žiūrovai atsistoja, o minutė tęsiasi tikrą minutę, ir jau imi krizenti ir kiek abejoti tuo, ką tu gerbi. Nes nematei, nežinai, o spektaklis iki finalo pažėrė tik aibes efektingų retrovaizdų su daug žavių ar pabostančių pozų. Tai ne „Sirenose" trupės „Victoria" parodyta „Baltoji žvaigždė", čia karaliauja ne siužetas ar jo užuominos, o stopkadrai, iš kurių bandoma išskelti globali drama. Tačiau negali nesistebėti kūrėjų mokėjimu valdyti laiką: kai pirmąkart pažiūrėjau į laikrodį, buvo praėjusios pusantros valandos - o be tuščių vaizdų mes nieko nematėme. Vadinasi, dera pripažinti kabareto žvaigždžių magnetizmą ir mokėjimą laikyti publiką ant melodijų ir rūbų kabliuko („Bolero" remake´as su kartojama fraze „Kas neprisimena garsios Schuberto melodijos?" skirtas persirengimui, „Traviata" - duetams, Marlene Dietrich daina „Sag mir wo die Blumen sind" - retrospekcijai į karo metus). Kičas čia karaliauja visomis pusėmis, ir mes matome totalią beveik dviejų valandų minties tuštumą. Tačiau ar ne tam ir yra šou, kad suteiktų „gero laiko" įspūdį. Ir tai pasiekia tikslą, publikos reakcija - ovacijos tuoj pat stojantis ir kviečiant lenktis dar ir dar... Ar ne puiki pabaiga festivaliui, skirtam „nekasdieniškumui" ir tolerancijai? Kas, kad žiūrėjome į tuos žmones tik todėl, kad jie buvo kaip žvėrys zoologijos sode, t.y. kitokie, ir tolerantiškasis požiūris čia tapo kunstkameros lankytojo žvilgsniu, nes kam būtų įdomūs tiesiog vaikštantys po sceną „normalieji"?
Bet drauge - galbūt kaip tik tas žiūrovas, kuris prieš keletą spektaklių juokėsi iš užrašo ant marškinėlių „Dulkint pederastus!", šiandien susižavės kaip tik jį paveikiančiu kiču, o rytoj jau stos į tikrai laimėjusio rinkimus Januszo Palikoto partiją. Nes - ataidi frazė iš čiliečių spektaklio „Simulacrum", - kam turtingiesiems spektakliai apie skurdžius, juolab jei ir skurdžiams geriau būtų pinigai, o ne tokia parodomoji „rūpyba"? Tolerancijos spalvos įvairios, ir šiandien vienas dažniausių Lenkijoje (o ir pas mus) žodžių - „tolerastai" susilaukia rimtesnio palaikymo. O rinkimų nugalėtojas liberalas (libertaras?) Januszas Palikotas (kokia ten naujoji kairė, kuria jis pasiskelbė!) yra naujoji Lenkijos jaunimo - ir net teatrinio - viltis: jis jau senokai remia ne tik alternatyvų Liublino teatrą „Provisorium", bet net jo antroji žmona anksčiau kūrė garsiame teatro tyrimų centre „Gardziennice". Patikėkime šviesia Lenkijos (teatrinio) dialogo ateitimi.
Kelionę parėmė
