Adekvačiausi pokalbiai vyksta ne vien kavinėse, ne vien festivalio klube, bet pirmiausia tarp pačių spektaklių. Vroclavo „Dialogas" taip ir pavadintas tam, kad tarpusavyje kalbėtųsi spektakliai, o jau po to, kitą dieną, susėstų pokalbio dviejų spektaklių kūrėjai ir trečias per vidurį - publicistas, filosofas, sociologė, t.y. tas, kuris išvestų spektaklį į platesnes erdves. Žinoma, tada kiek nukenčia paties spektaklio vertinimas, nes apsistojama ties iškeltomis temomis, bet palikime vertinti tik meno formų gurmanams.
Tačiau kaip be formos, kai ji tiesiog prašosi būti pastebėta (pagaliau kalbame apie teatrą, o ne apie realiai sprendžiančiųjų susiėjimus): tuo metu, kai Romeo Castellucci spektaklyje „Apie veido sąvoką žvelgiant į Dievo sūnų" sūnus kantriai ir kankinamai realiai ilgai šluosto nebegalinčio su savimi susitvarkyti tėvo užpakalį (Castellucci formą įsivaizduojame, apie spektaklį rašėme), kitos italės, Emmos Dante spektaklyje „Zisos pilis" dvi slaugės bando „prikelti" visiškai komos būsenoje nuo vaikystės esantį vyrą. Linksmina jį, dro pratimus - jokios reakcijos. Situacija identiška, tema - ta pati, (neįgali) senatvė, forma - visiškai priešinga. Castellucci stipriai akcentuoja žmogaus kūną ir jo bejėgystę, o nuo fiziologijos (bei nuo žiūrovams kilusios užuojautos) atsispirdamas keliauja prie Dievo sampratos ir niūrių filosofinių aukštumų; Dante visa tai pateikia žaismingu skubriu tempu, rutiną pristato kaip kasdienybę, kurios neišvengsi, bet - žmogus pabunda. Jis, dar vaikiškais šliaužtinukais, pamažu bando demonstruoti savo stiprybę, keltis, strakalioti, bando kalbėti - tiek daug per nebylų gyvenimą susikaupė! - kad nebesuvaldo savęs ir vėl įpuola į komą. Tačiau - stebuklas įmanomas?
Italų vizionierės „Akinių trilogijos" kita miniatiūra (taip būtų tiksliau nusakyti žanrą, nes ir „Zisos pilies" trukmė - 30 min., o „Šokėjų" - 45 min., ir tai - iš vieno scenos išplėtotas epizodas) - taip pat apie senatvę. Čia senukai vizualiai keliauja atgal savo prisiminimais prie tarpusavio pažinties metų, bet po to suvoki, kad keliavo tik viena senutė: tai, ką laikei pasakos elementu - senuku, išlindusiu iš dėžės,- jau buvo realus jo antkapis. Ir jei ne kiek per ilgas epizodas su popsiškai pateikimais šokiais, tai šią groteskišką pasaką (nes duetas - su kaukėmis ir preciziškai itin tiksliai judantys senyvais žingsniukais) taip pat galėtum pavadinti filosofine. Tačiau Dante yra gerokai arčiau gyvenimo be jo filosofijos, tiesiog daugiau gėrisi juo, lyg Ettore Scola „Baliuje", bet drauge negalki justi, kad jai vos vos (moteriškai) kažko trūksta iki tvirtos režisūros, ištrykštančios vizionieriškai galingais minties purslais. Bet vėlgi - tai jaukumo šventė akims, jautrumo ugdymas atjautos mechanizmui.
***
Kitas dialogas dar labiau primena veidrodį: kai Hebbelio pjesės „Judita" finale Ščecino Wspolczesny teatro herojė ciniškai šaltai kirviu užmuša Holoferną (nes: jis buvo vienintelis jos sutiktas stiprus vyras, visi kiti buvo mazgotės; nes ji nepatyrė moteriškų jausmų, o dabar dar ir turi paklusti pareigai, tad tragedija visai moderniai kyla iš neišsprendžiamo pareigos (karjeros) ir moteriškumo santykio) ir nusitraukia ilgų plaukų peruką, likdama moterimi, - po dviejų valandų Roževičiaus „Baltų vestuvių" (Vroclavo Wspolczesny) finale aktorė išsirengia nuogai ir taip pat nusitraukia peruko kasas (nes: ji pagaliau pabudo moteriškumui ir gali susitaikyti su savo kūnu ir vyro kūnu, tačiau demonstruoja kiek androginišką savo konstituciją). Suprantama, per diskusijas akcentuotas ir visom pusėm išvartytas feminizmas - nuo pirmųjų mėnesinių ir jų sukeliamo šoko iki klerikalizmo ir erotikos. Tačiau, itin paisant tolerancijos ir korektiškumo doktrinų, visai nekalbėta apie pačią formą: kai lenkų-vokiečių menininkas Klemmas, keletą metų pabuvęs Volksbühnėje pas Dmitrį Gotscheffą ir Franką Castorfą, tik dirbtinai perkėlė vokiečių teatro estetiką, visiškai neužaugindamas iki jos „Juditos" aktorių nei jų personažų, Krystyna Meissner pademonstravo puikų profesionalizmą, pjesę pripildydama Viktorijos laikų paveikslų - ir saloninio bendravimo, ir vandens su jo erotika ir siurrealumu bei miško nimfų skoningomis nuogybėmis; pagaliau patį Roževičių jo 100-mečio proga pagerbdama ne formaliai, o įteigdama pjesės gyvumą. Net ir tuo, kad - priešingai nei būtų Lietuvoje - per diskusijas ne vien buvo kalbama apie moterišką gyvenimo pusę, bet ir tiek kritikuota bažnyčios tradicija, kad stebiesi, kiek ji (buvo?) galinga.
***
 |
| Čilės jauni ir įsiutę |
O čia jau reikėtų cituoti,idant pajustum visų ištarmių absurdišką skonį: „Čilė yra šalis pasaulio krašte, kur nuogi jos gyventojai ryja savo vaikus, beprasmiškai naudoja savo naudingąsias iškasenas ir viską aplinkui teršia. Jų visuomeniniai ritualai yra: magiškas dingimas, savo klitorių traiškymas ir susideginimas gatvėse per manifestacijas. (...) Jie nenaudoja dantų šepetukų ir neturi savo kalbos". Tai jaunų studentų iš Čilės spektaklis „Simulacro", pristatantis ir pačią Čilę, ir „vakarų" pasakas apie ją per tokias legendas. Jos būna ne vien legendos, bet tai, ką senimas pasakoja apie kankinimus stadionuose ir grojimą gitaromis bei nukirstus pirštus, jaunimas suvokia tik kaip senatvinį marazmą.
Jų jaunai ir todėl dar vis piktai energijai atitaria Slovėnijos jaunimo teatro aktoriai, jau pagyvenę prie visų valdžių: jie sugroja buvusios Jugoslavijos himną (vien kokie pirmieji žodžiai, kurie yra ir spektaklio pavadinimas - „Tegul bus prakeiktas Tėvynės išdavikas!") ir išsišaudo. Arba - juokauja labai lietuviškai („o tu kur buvai per slovėnų-kroatų karą? O kur buvai, kai mirė Tito?") ir išsišaudo. Arba - „Dario? O tu ne kroatas? O kokią vėliavą keli ant savo jachtos? Kroatų - nes patogiau prieš vandens policiją?"- ir juokiasi iš tokių geranoriškų patyčių (juk suprask, visi mes dabar - slovėnai, gyvename taikiai, gerai), o po to - išsišaudo. Slovėnų spektaklis sukurtas iš improvizacijų, jis kartoja mirties temą turbo-folko ritmu, bet vis sustoja prie istorijos ir jos revizijų kasdienybėje. Aišku, ir tas ritmas, gyvai jų pačių atliekama „kusturiciško" orkestrėlio muzika, susidės iš kartojamų „Chrvatskų pičkų" ir „gaidžių ustašių", bet kad nesijaustume ramiai, teks ir publikai: „o jūs, lenkai, irgi geri, kai nusiliuobė jūsų lėktuvas prie Smolensko, nes rusai užleido miglą, iškart ir patikėjote jų gerumu, idiotai... Patvarkysime mes jus visus dabar... O tave, mielas pone su lazdute, pavarysiu per aną galą, juk turbūt dar neturėjai santykių su vyru ir tūba rankose?"
Čilės studentai išleidžia į sceną savo realijas, pirmiausia - savo „Radijo šou" variantus: „O dabar, miela publika, visi draugiškai susiimame už rankų ir kartojame: Mes visi mėgstame ... bibius!" Sušvelnint neįmanoma, nes kaip „jugų"kasdienybėje keiksmažodžiai yra iškvėpiami, taip ir Čilės eterio idiotų kalba ne kitokia. Ir ten jiems viskas susiveda tik į vieną galą ir jo panaudojimo įvairias galimybes. Medijų kuriamas pasaulis.
Bet realios istorijos pritrenkia savo „literatūra". Viena iš gyvenimo nuotrupų apie vaikiną, dirbantį prekybos centre su viena laisva diena per mėnesį: kaip tik prieš tą išeiginę turtinga ponia nusprendė nusipirkti 40 colių televizorių. Ir vaikinas šeimininko paliepimu turi nugabenti jį į ponios namus ir pajungti. Kai vaikinas važiuoja turtuolių rajonu, netiki, kad jis ne rojuje, kad tokie sotūs gražūs namai įmanomi jo šalyje. Jis neša t televizorių ant pečių ir jaučiasi kaip Perujiečių Jėzus su kryžiumi. Ir staiga pro kažkurias duris išbėga ponios dukrelė ir ima klykia - „Iš mūsų vagia televizorių!" Išbėga ponios vyras su pistoletu ir dukart šauna vaikinui į krūtinę. O šis prieš mirdamas poniai suspėja ištiesti loterijos bilietą ir prašo jį perduoti jo šeimai - galbūt kaip tik šiandien laiminga diena, nes jis miršta rojuje. Jo mirtis sulaukia mažos žinutės dienraštyje, policijos suvestinių langelyje, užtat apie vyro pergyvenimus, kaip jis galėjo supainioti žmogų ir netyčia nušauti jį - ištisa paklodė.
 |
| Slovėnai po Jugoslavijos Respublikos vėliavomis. „Dialogo” festivalio nuotraukos |
Menas persikelia į gyvenimą, bet kaip nereikalinga jo dalis: čilietis aktorius įsiutęs rėkia, kam reikalingas spektaklis apie vargšus, kurį rodo turtingiems, kai jis pats turi išgyventi mėnesį už tą sumą, kurią kainuoja bilietas, - ir jam savaip atitaria slovėnų teatro suvestinės iš teatro susirinkimų: kai, moteris pasakoja, paprašė manęs sudainuoti dainą, kurią sukūrė Rade Šerbedija, bet kurią atliko ta dainininkė, kuri jau buvo susidėjusi su serbais, aš atsisakiau... O kai jos honoraras siekia tiek ir tiek eurų, tai gal geriau nedainuoti tos dainos, o mokestį už autorines teises atiduoti patiems aktoriams ar vargšams?.. O kai Rade Šerbedija vaidino „Perą Giuntą" ir turėjo finale panardinti veidą į dubenį su vandeniu, tai jauni studentai jį primyžo, bet Rade, tai supratęs, vistiek panardino veidą ir vaidino toliau visą likusį laiką... Štai kur profesionalizmas! Ne, tai buvo kerštas aniems... Tokie svarstymai tęsiasi be pabaigos, nes tai, kas vieniems buvo istorija, kurioje jie vienaip ar kitaip dalyvavo (o dalyvavo, nes - Balkanų pasaulis mažas, meno - dar mažesnis), jauniems - beprasmiškas profesionalumo ir uždarbio painiojimas su išsigalvotomis problemomis, nevedančiomis niekur. Režisierius Oliveris Frljičius, regis, tarsi pratęsė finalinius Kusturicos „Undergroundo" kadrus su skylančia į atskirus kraštus sala. Tokiais kraštais savos sudėtingos istorijos dėka tampa ir vargana Čilė, ir rami saugi Slovėnija. Mes taip pat iš tų salų krašto.
Kelionę parėmė
