 |
Su pažįstamais užsienio kritikais pasisveikiname džiugiu „Malonu tave vėl matyti šiame festivalyje“, o su lenkais – „Malonu vėl tave matyti per rinkimus“. Nes prieš dvejus metus, kai vyko ketvirtasis „Dialogas“, vienas įdomiausių tarptautinių teatro festivalių, Vroclavo gatvės buvo lygiai taip pat nukabinėtos rinkimų ir kandidatuojančiųjų plakatais. Ir už teatro sienų vyko ne menkesnės dramos, belaukiančios savo dramaturgų.
Bet festivalio pradžia ir direktorės Krystynos Meissner bei jos kolegės Frie Leisen, buvusios Belgijos „Kunst Festival des Artes“ vadovės, dabar jau besirūpinančios jaunųjų arabų teatru, ištarmės atidarymo ceremonijoje nuteikė ryžtingai: čia mes išvysime bekompromisį, kovojantį (būtent šis žodis!) su vartotojų visuomenės ir įvairių pagundų realybe meno pasaulį ir pasidžiaugsime, kad jis toks yra. Vroclavas, pasak belgės – beveik opozicija visam prisitaikėliškam pasauliui. Ugningos kalbos įteigė, kad už sienų – karinė vartojimo totalitarizmo padėtis.
Kūrėjų vardai taip pat nuteikė pasitikti ugningus meno pavyzdžius: naujųjų lenkų Jano Kłatos ir Michalo Zadaros spektakliai, viduriniosios kartos Krzysztofas Warlikowskis ir Grzegorzas Jarzyna, olandas Johanas Simonsas, švedų naujojo cirko etalonas „Cirkus Cirkör“, įdomiai dirbantis vokietis Andreas Kriegenburgas, JAV septintojo dešimtmečio teatro avangardas „Mabou Mines“. Aibės diskusijų, susitikimų, forumų. Festivalio šūkis – nors ant vėliavos rašyk šią Imres Kerteszo frazę: „Menas yra ne kas kita, o padidinimas ir deformacija“. Šalia to dar pasirodė keletas straipsnių laikraščiuose, kur skelbiama, kad festivalis yra orientuotas lytiškai: dauguma scenos darbų kalba apie moteris, jų vaidmens kitimą, jų pozicijas visuomenėje (vien pavadinimai: „Undinėlė“, „[mede:a]“, „Orestėja“, „Lėlių namai“, „Žizel“, „Trys seserys“).
Bent jau pradžiai visi tie šūkiai įtikina, nes remiesi ankstesne šio festivalio patirtimi – festivalio, gaunančio ne tik trimetį finansavimą iš valstybės biudžeto bei užsitikrinantį gerus finansinius partnerius, bet ir aiškiai lyderiavusį Lenkijoje savo nuoseklia koncepcija, parodomais įdomiais užsienio ir lenkų režisierių darbais, protingomis diskusijomis. Ir akyse užsidega dar ryškesnės vilties spingsulės.
Ispanijos sapnai
 |
| „Gyvenimas – tai sapnas” |
Johano Simonso, anksčiau dirbusio su „ZT Hollandia“ trupe (Vilniuje matėme jo režisuotą ir Jeroeno Willamso suvaidintą monospektaklį „Balsai“), naujasis darbas Gento teatre „NTGent” „Gyvenimas – tai sapnas“ – itin belgiškas spektaklis, jei pasiremsime Luco Percevalio, teatrų „Ceremonija“, „Het Muziek Lod“, Jano Fabres darbais. „Belgiškas“ čia reikštų itin keistą, neiliustratyvų, o autonomišką muzikos naudojimą, scenos nekonvencialumą, jos erdvės netradicinį, decentralizuotą organizavimą, aktorių vaidybą tarp atsiribojimo ir fiziologizmų.
Čia ilgoje scenoje išsiskleidęs barokinis ansamblis tampa tolygiu veikėju, ir muzikinė partitūra tampa svarbia patį veiksmą komentuojančia dalimi. Muzika – nuo baroko arijų, kurias traukia rausvu kostiumu apsirengęs žilas dabita, beveik 8-ojo dešimtmečio estrados žvaigždė, iki kone Louiso Andriesseno disonansinio minimalizmo. Spektaklis prasideda karalienės sapnu apie gimsiantį sūnų, užmušiantį tėvą, baigiasi sūnaus prisiminimu apie jaukų ir saugų pirmąjį urvą – lopšį ir motinos jam niūniuojamą lopšinę. Tarp šių polių įrėmintas spektaklis – gal realybė, o gal vizija, susikurta jau paties sūnaus, kai jam niūniavo tą dainą.
 |
| Beveik Simonas Bolivaras |
Simonsas išcentruoja ne tik sceną, paskleisdamas veiksmą per kokius 20 metrų, bet ir laiką, žymimą kostiumų. Jis kuria ispanų pasaulį, tačiau ne Calderono, ne baroko epochos, o visko, ką pasauliui davė Ispanija. Karalius ir pavaldiniai vaikšto vienuolių rūbais, vedžioja tikrus šunis ir suka sprandus dirbtiniams ar lapėms, galabija begalvius manekenus. Rozaura pasirodo ispanų kabaljero kostiumu šokdama flamenką, Estrela – aštuntojo dešimtmečio tarnaitės suknele lyg iš muilo operos. Baroko arijas dainuojanti estrados žvaigždė taip pat iš ten. Iš balkono į visus žiūri ir karabinu taikosi kurį nors nudėti savotiškas Simonas Bolivaras, sėdintis šalia jauno Fidelio Castro nuotraukos – jis taps revoliucionieriumi ir sukels pilietinį karą. Visa ši keista eklektika, ypač prasidėjus revoliucijai ir laužant manekenus ir baldus, sukelia keistą įspūdį: būtent ja labiausiai ir patiki: teatrališka, jungiančia nederančius stilius (barokas ir nuogo kūno drabstymas purvais, hiperrealizmas ir komedija). Simonsas tarsi visiškai atsisako kurti atmosferą, o kaip tik ją dekonstruodamas, žongliruodamas žanrais ir sukuria, pažadindamas žiūrovą ne sapnui, ne siužetui, o pačiam teatrui ir tokio jo įmanomumui. Jį žiūrint vargu ar įmanoma įsijausti, minimaliai susitapatinti, nes vieną nuotaikos pjūvį tuoj permuša kitas. Tačiau stebėti vyksmą mažų mažiausia įdomu.
Torvaldo sapnas
Apie „Mabou Mines“ „Lėlių namus“ jau rašiau iš Edinburgo. Bet užsiminti apie šį kūrinį būtina, nes nustebino viena: 2003 m. sukurtas spektaklis per mėnesį neatpažįstamai pakito. Kaip susitikime prisipažino režisierius Lee Breueris, tai buvo visiškai skirtingos versijos. Net tik dėl to, kad pasikeitė Tolvaldus vaidinantieji, ir dabartinis (buvęs Krogstadas) čia rodėsi gerokai kilnesnis, santūresnis ir joks ne mačo (italų liliputas, pasirodo, susilaukė kūdikėlio ir nutraukė gastroles). Išryškėjo ir pagrindinė mintis, sujungusi visą spektaklį, tačiau beveik nepastebėta pirmoje versijoje (ar tai – antro karto žiūrėjimo fenomenas, kuomet jau daugiau pastebi?).
 |
| „Lėlių namų” veikėjų flirtas su pianiste. Bartolomej Sowa („Dialog”) nuotraukos |
Nuo pat pradžių avanscenoje orkestro duobėje įsitaisiusi pianistė, gyvai akomponuojanti aktorių frazėms, ėmėsi kurti spektaklį-parodiją Brodvėjaus miuziklui, į kurią labai gyvai įsitraukia patys aktoriai, perverčia jai partitūros lapus, palaukia jos paduodamo tono. Kiekviena veikėjo frazė, subtiliai įvelkama į tam tikrą ritmą, virsta arija, rečitatyvu. Lygiai taip pat išryškėjo melodramos gestai, galvų ritminiai pasukimai, gerokai išblėso erotiniai motyvai ir visiškai nebeliko kvailų komedijos vietų – slapstickų, anąsyk gelbėjusių gan nuobodų spektaklį. Noros sapnai prilygo „Operos vaiduoklio“ siaubams. Atsisakius teatro teatre formos (Nora, „išėjusi“ iš vyrų pasaulio, Vroclavo operoje kalbėjo ne iš realios teatro ložės, o iš dirbtinės, pastatytos pačioje scenoje) kiek nukentėjo dvigubi žaidimai („didžiulė distancija“, pabrėžiama Torvaldo, nebeteko žiūrovo-aktoriaus opozicijos). Bet išryškėjo režisieriaus sumanymas sukurti repliką komiksų, dirbtinių miuziklo aistrų, Brodvėjaus blizgesio pasauliui. „Aš daugiau esu komedijų režisierius“, nelauktai prisipažino Breueris, ir tai yra keistas raktas į šiuos jo „Lėlių namus“. Amerikietis siūlo atsisakyti pietizmo prieš klasiką, ir taip ir reikia žiūrėti į šį kūrinį, neprievartaujant ten įžvelgti giluminių srovių. Tačiau stebint jį prisiminė istorija ir daugybė atvejų, kai avanagardas vėliau tapdavo mainstreame‘u . Tad nebus labai netikėta, jei po metų Brodvėjuje pasirodys blizgių kostiumų ir kordebaleto lydimas miuziklas „Nora“. Breueris įrodė: tai įmanoma.
 |
