 |
| „Kartoteka”: žiūrovai ir aktoriai – vienoje erdvėje |
Kalbėti apie kitus festivalio spektaklius smulkiau nelabai yra prasmės – tiek dėl pačių spektaklių aptakios režisūros (vėliau ją pasiaiškinsime), tiek dėl spektaklių nagrinėjamų problemų, keliančių vienintelę problemą – ar tai apskritai problemos? Tačiau idealistiškai manau, kad būtų įdomu pažvelgti net ir ne į pačius įdomiausius spektaklius, kurie visgi sudaro ne vien festivalio foną, o jau ima lemti pagrindinę jo spalvą.
Vroclavas visada garsėjo geriausiais lenkų teatro pristatymais: čia viešėdavo Krystianas Lupa, Grzegorzas Jarzyna, aptartasis Warlikowskis. Festivalio numylėtiniu pastaraisiais metais tapo naujasis lenkų teatro favoritas ir viltis Janas Klata. Vis dar viltis, nors jam jau 34-eri. Vis dar pankiška šukuosena, bet be įprastinio kareiviško kitelio. Tačiau jau senokai festivaliuose nesimato Piotro Cieplako, nors jis lenkų spaudoje tebeminimas kaip vienas įdomesnių režisierių, o net ir Vroclavo teatrai galėtų pasiūlyti savuosius jaunuosius – ir net nemažą būrį jaunų moterų-režisierių. Kodėl jų festivalyje nebuvo ir jų spektakliai ėjo pagrečiui Vroclavo teatruose, nulėmė svečiams nesuprantama „vidaus politika“, tačiau kokybės pats patikrinti negali, nes aukotum festivalio „meniu“, tad visgi pasitiki festivalio „vyriausiąja virėja“ Krystyna Meissner.
Tolerancijos ir korektiškumas
Janas Klata, jau prieš porą metų Varšuvoje surengęs savo spektaklių festivalį, šįkart „Dialogą“ atidarė Aischilo „Orestėja“. Bene vienintelis įspūdis – visą laiką teko kvėpuoti nuolatos į salę plūstančiais dūmais. Nors taip, pasak tragedijos, degė Troja, akivaizdu, kad dūmų uždanga bandė paslėpti tai, ko spektaklyje nebuvo – o nebuvo iš esmės visko, nuo dramos iki bet kokios intrigos ir aktorių darbų. Vienintele atrakcija tapo aktoriaus, stulbinamai panašaus į Robbie Williamsą, pasirodymas – čia jis turėjo „atstoti“ Apoloną. Daugiau įdomybių neliko, išskyrus vieną: spektaklis pastatytas lenkų scenos istoriniame bastione, Krokuvos Senajame teatre, ir baisu šio 226 metų jubiliejų atšventusio teatro po spektaklio nepavadinti panteonu. Nes nors Klitemnestrą vaidino garsi lenkų aktorė Anna Dymna, čia galėjo būti bet kas. Nes visi kiti senukai ir pats Senojo teatro aljansas su jaunąją režisūra veikiau išdavė tik vieną – baimę pasenti ir todėl į viską žvelgti tolerantiškai (tarsi sakytų „užsceninį“ tekstą – „galbūt mes to ir nesuprantame, bet leidžiame jam režisuoti“ ar „tai tikriausiai naujajai kartai įdomu“). Antikos tragedija Klatos galvoje ėjo pagrečiui TV realybės šou, tačiau ne tik šios plotmės nebuvo sujungtos – įspūdis, kad Klata pakėlė Antiką iki TV šou lygio, kuris jam neabejotinai aukštesnis.
 |
| „Graikų pasiuntinių išvijimas” – anonimiškos režisūros etalonas |
Pats naujausias lenkų režisūros vardas – Michałas Zadara. Tuščioje baltoje salėje su baltu apšvietimu perskaityta Jano Kochanowskio pjesė „Graikų pasiuntinių išvijimas“, kaip papasakojo vienas lenkų kritikas, turi vienintelį pliusą: šią renesansinę 1578 m. pjesę, kurią visi skaito mokyklose ir niekas jos dorai nesupranta (neneigiama, kad ir silpnoka ji), režisierius pastatė taip, kad visi suprato, apie ką mokėsi. Zadara įterpė kiek analogijų su lenkų dabartimi, politinėmis realijomis. Bet ir tiek tų „pliusų“. O balta neutrali šviesa, šiuolaikiniai rūbai (žinoma, kostiumai), DJ prie pulto buvo visos sudedamosios dalys tam, ką taikliai Ramunė Marcinkevičiūtė apibūdino kaip idealią „moderniąją anonimiškąją režisūrą“. Tokių tūkstančiai. Nori būti modernus ir šokiruojantis, bet nepastebėtas?
Tad net keista, kad kitas Zadaros spektaklis – Tadeuszo Róževicziaus „Kartoteka“ (dar vienas mokyklinės programos puslapis) buvo energingas ir gyvas. Pastudijavęs teatro meną Filadelijoje ir susipažinęs su „Living Teatre“ akcijomis, čia Zadara taip pat kuria performanso tipo spektaklį, kuriame žiūrovai gali vaikščioti kaip tik nori, o tarp jų energingai bėgiojantys, šaukiantys aktoriai kartoja frazes, improvizuoja gyvenimo puslapius apie žmogaus jaunystę, jo mokyklą, pirmuosius darbus, armiją, – visą gyvenimą, kuris sutelpa į CV ir užregistruojamas įvairių valstybinių institucijų kartotekose. Šiai pjesei rastas visiškai netikėtas raktas tikrai tiko, ir beliko vienintelė problema: saikas. Po dviejų valandų „baigus“ spektaklį tais pačiais monologais, kuriais jis ir buvo pradėtas (suprask – spektaklis čia niekada nesibaigia ir mes neisime lenktis), tenka vėlgi gailėtis dėl ganėtinai banalaus gyvenimo paveikslo „įrėminimo“ ir dar vieno modernybės aspekto.
Tokią „anonimiškos režisūros“ estafetę geriausiai perėmė latvis Gatis Šmitas, labiau besireiškiantis kaip kino režisierius. Nors ir suabejojęs Davido Harrowerio pjesės „Peiliai vištose“ genialumu, ją vistiek pastatė – dar labiau patrumpindamas jos lakonišką stilių, frazes išreikšdamas pozomis, nebyliais stop-kadrais ir neutraliu interjeru iš kokio 1970-ųjų baldų salono. Kas scenoje įvyko ir kodėl, pjesės neskaitę nelabai supras. Skaičiusieji – kodėl tame interjere reikia nešioti ir malti miltus, kalbėti apie kaimo realijas. Kaip ir neaišku, kam šis spektaklis buvo pasikviestas. Nebent įtartum, kad Lenkijoje atėjo mada latviams, ir jei Torūnės „Kontaktas“ „atrado“ Europai seniai žinomą Alvį Hermanį, tai konkurentui „Dialogui“ taip pat reikėjo tarti savo atradimų žodį. Po spektaklio kai kurie garbūs ir senstelėję (amžiaus prasme) kritikai sakė, kad jiems pasijuto įtampa tarp vyro ir moters santykių. Ar už tai jau stotis ir ploti? Ar tai – pakankamas komplimentas spektakliui, ar dar viena baimės pasenti išraiška, vėlgi maskuojama visaapimančia ir argumentų nepripažįstančia tolerancija?
Biurgeriai ir jų priešai
 |
| Prozorovų namų orkestrėlis: akimirka žavesio |
Kodėl vokiečio Andreaso Kriegenburgo „Trijose seseryse“ šviesaus medžio scenovaizdyje nuo lubų vyniojasi sietyno-milžiniškos saulėgrąžos lapai, jis paaiškinti negalėjo ir pasiūlė atsieti scenografo darbą nuo režisieriaus. Bet paaiškino, kodėl iš jos byra graikiški riešutai, po juos vaikšto ir juos gliaudo veikėjai: mat taip jis norėjęs atsikratyti čechoviškų klišių ir XIX a. pabaigos rusų interjero, todėl atsisakė kardinaliai, kad ir nesuteikdamas tam jokių dramos prasmių. Seserys užsideda milžiniškas kaukes ir su jomis groja keistas melodijas – tuomet visas Prozorovų namų orkestrėlis suskamba keistai siurealistiškai. Bet nusiėmus jas viskas ir baigiasi, tekstas sakomas toliau. Ir klausantis jo kokį šimtą penktą kartą ir nerandant jokių režisieriaus intencijų, imi svaičioti – gal pagaliau seserys išvyks į Maskvą ar bent jau prikuls jas terorizuojančią Natašą? Ne, neišvyksta. Nevyksta. Neįvyksta nieko. Miuncheno Kammerspiele scenos nepalietė girls power bangos. Biurgeriškos išvaizdos jaunuolis su kostiumu ir sportbačiais susitikime su žiūrovais toliau aiškino savo novatorišką požiūrį: seserys dainuoja „The Beatles“ „Yellow Submarine“ todėl, kad „bitlai“ vokiečiams buvo tas pats, kas Čechovas – rusams.
Užtat Grzegorzas Jarzyna puikiai žino rinką ir ko reikia austrų biurgeriams. Vienos Burgteatrą jis pavertė biurger-teatru, specialiai Vienos publikai pastatydamas modernios transkripcijos spektaklį „[mede:a]“ pagal Euripidą, kurį į šias dienas perkėlė Michałas Wałczakas, mums pažįstamas iš „Kelionės į kambario vidų“.
 |
| „[mede:a]“ privalomų madingų aistrų ir video fone |
Perkėlė gan įdomiai: šių dienų Kolchidės karalienė kilusi iš buvusios Kolchidės vietų – taip gruzinę į Austriją pasigabena verslininkas Jasonas. Jis susaistytas verslo ryšiais su kažkokiu bosu, kurio dukra jį myli ir nepalieka ramybėje vien dėl to, kad austrai – „aukštesnė rasė“ už vargšus gruzinus. Jasonas žmonai dovanoja apartamentus vienuolyne, porą vaikelių ir viską, ko ji geidžia. Toliau – Medėją ištinka visų Rytų Europos moterų dalia, jei jos buvo, kaip sakė viena Giedros Radvilavičiūtės personažė, „sėkmingai pagulusios“: namų šeimininkė, besirūpinanti vaikais, švaistanti pinigus ir nuobodžiaujanti. Kol galutinai netrūksta kantrybė nuo vyro išdavysčių, o Medėjos neaplanko Walczako pamėgti beveik-realūs vaiduokliai, kiek linčiški personažai. Medėja vaikus užliūliuoja didelėmis migdomųjų dozėmis, konkurentė Žiustin miršta apsivilkusi Medėjos suknelę, pati Medėja taip pat kažkaip keistai pasišalina iš gyvenimo scenos, – Walczakas, kaip jam būdinga, supainioja realų ir mitinį pradą, bet išpainioja, kaip jam taip pat būdinga, tik pastarąjį, tad kaip kas miršta realiai – neaišku.
Jarzyna spektaklį stato profesionaliai žaisdamas šviesomis, tiksliu montažu, kamerine beveik muilo opera. Bet mistikos jo debiutinėje „Tropikų karštinėje“ buvo gerokai daugiau nei šiandien, kaip jau viskas išmokta, o ir technika tobulesnė. Netyčia polemizuodamas su Rimo Tumino nuostata, kad scenoje negali būti nuogų moterų, gyvūnų ir vaikų, įveda visus. Ir prisipažinsiu, dar niekad nemačiau taip santūriai ir neįkyriai, nedemonstruojant vaikiškumo vaidinančių vaikų (jie jautėsi lyg normaliame mamos bute), nekalbant apie profesionaliai mažiausioms komandoms paklūstantį šunį (didžiausias šio nuopelnas – kad jis nenukreipė žiūrovų dėmesio nuo siužeto ir aktorių). Bet sąmoningai šaipydamasis iš biurgerių sočios Austrijos, Jarzyna pasielgė nemažiau biurgeriškai: festivalyje žiūrėti spektaklio reikėjo važiuoti į cistersų vienuolyną Liubionže. Pasirodo, ne vien dėl siužeto detalės, kad Medėjai perkami apartamentai vienuolyne. Pasirodantys ponai Tenorai, ankstesnieji apartamentų šeimininkai, sako: „Svarbu, kokios rankos perims šį turtą“, ir tai lenkams turėjo priminti neseną Liubionžo istoriją, kai vienuolyną norėjo įsigyti Michaelas Jacksonas. Šių realijų pakako festivalinei atrakcijai, bet paties spektaklio tai nepraturtino.
 |
| Graikų kovotoja su negyvu teatru. Bartołomiej Sowa („Dialog”) nuotraukos |
Graikų trupė „Horos“ XIX a. pastoralę „Golfo“, savotišką Romeo ir Džiuljetos analogą, pavadino taip pat šiuolaikiškai – „Golfo 2.3 Beta“, pagal vieną Windows versijų. Bet su kompiuteriais tai nelabai ką turi bendro, tik su naująja teatro kalba. Trupės lyderis Simos Kakalas, beveik graikų Benas Šarka, – charizmatiška asmenybė, pasitinkanti žiūrovus grodama Kurto Weillio „Alabama Song“ ir, žaismingai įvesdama į spektaklį nekaltai išsityčioja iš festivalinės publikos, iš Graikijos, kaip civilizacijos lopšio, demonstruoja po gaisrų likusį „vienintelį Graikijoje medį“. Humoro užtaisas sprogdinantis, ir jis būtinas norint parengti žiūrovus sutikti kiek keistoką graikų pastoralės versiją. Kadangi, pasakojo režisierius, jo vaikystėje vienas TV kanalas nuolatos rodydavo vaikams japonų manga filmukus, o kitas – turkų karagiozi (šešėlių teatrą), tai jis sukryžmino abu kanalus. Ir į sceną išeina graikų nacionaliniais rūbais vilkintys personažai, tik veidus dengia manga kaukės. Pamatęs tokį keistą graikų-japonų estetikos mišinį, galėtum pagalvoti, kad šalia japonų no ir kabuki teatro estetikų egzistuoja ir manga teatras: aktoriai beveik rituališkai naudoja tam tikrus gestus, judesius, pozas, lyg demonstruotų rimtą, bet europiečiams sunkiai įkandamą (o tuomet galima nesijaudinti, nes egzotika vis tiek nugalės) teatro meną. Bet egzotika, matyt, labiau nugali pačioje Graikijoje, kur „Horos“ intensyviai gastroliuoja po miestelių ar kaimų festivalius ar be jokių progų, ir teatras atgyja užkandinėse, kaimo trobose, mugėse, kur reikia vaidinti norint perrėkti ne tik mobiliųjų telefonų skambesį ir pašnekesius jais per spektaklį, bet ir pro šalį važiuojančius traktorius ar kepamus suflakus. Bet, paradoksalu, trupei buvo kur kas sunkiau įveikti tylią festivalio publiką.
Tačiau jų smagiai chuliganiškas bendravimas ir gyvas teatras privertė prisiminti festivalio pradžią, kuomet buvo kalbama apie teatrą kaip kovos su vartojimu, opozicijos vietą. Tik keletas vakarų tapo „išsišokėlių“ arena. O ištisą savaitę daugelis spektaklių kaip tik bandė įrodyti priešinga, tapdami paklusniais „everybody goes to anything goes“ („einama į bet ką“) principo tarnais. Tą ištikimai liudijo ir diskusijos, pirmąsyk Vroclave apsiėjusios be aštrių kampų ir intelekto žiežirbų. Ar reikia ant „Dialogo“ plakatų jau rašyti „Sic transit gloria mundi“, išduos kiti metai, bet kad šiemetiniai dialogai tapo savim patenkintų tingiais pokalbiais prie pietų stalo, akivaizdu. Ir festivalio prestižas gerokai susvyravo.
 |
