Vienas populiariausių jau keleri metai Austrijos tapatybę nusakančių šūkių ir šalies įvaizdžio ženklas yra logotipai ant marškinėlių, kepurių ar puodukų „Kengūrų Austrijoje nėra". Maža šalis puikiai apibrėžia savo identitetą, - prašome, nepainiokite mūsų su Australija! Tačiau koks atvirkščias žvilgsnis, ką Europa žino apie Australiją, išskyrus tas pačias kengūras, - jau nekalbu apie teatro sceną? Vienas žemynas tiek nutolęs nuo kito, kad Australijos spektaklių gali pamatyti nebent tik turtinguose festivaliuose - kaip ir aprašytuosius Lotynų Amerikos pavyzdžius. „Wiener Festwochen" su savo 2 mln. eurų biudžetu, tenkančiu teatro daliai, gali sau leisti pasikviesti garsiąją Cate Blanchett su Sidnėjaus teatro spektakliu „Didelis ir mažas" pagal Martino Crimpo pjesę (tai teatro koprodukcija su šiuo festivaliu ir dar keletu kitų). Kūrinys, deja, nesužavėjo nei kritikos, nei žiūrovų - puiki Blanchett vaidyba ir senstelėjęs tradicinis teatro stilius. Užtat praėjus daugiau kaip pusei „Festwochen", spektaklis „Ganešas prieš Trečiąjį Reichą" (Ganesh Versus The Third Reich) buvo daugelio minimas kaip neabejotinai įdomiausias.
Iki šiol bent man visiškai negirdėtas „Back To Back theatre" - vienas svarbiausių Australijoje, šįmet jau švenčiantis savo 25-metį. Jo 2008 m. spektaklis „Food Court" gastroliavo per visą pasaulį, o per penkerius pastaruosius metus trupė aplankė 47 šalis. Naujausias 2011 m. darbas jau apdovanotas australų kritikų „The Age Critics Award" prizu Melburno festivalyje.
Pasaulio istorija iš australų pusės gali skambėti lygiai taip pat mums keistai, kaip ir kryžiaus žygiai arabų akimis. Spektaklio genezė paprasta: viena trupės narė staiga ėmė piešti drambliagalvį indų dievą Ganešą, daug jo atvaizdų. Kita tuo metu pradėjo domėtis naciais. „Mes pagūglinome „Ganešą ir nacius" ir susidūrėme su teorija, kad naciai savo ikonografijai pasivogė senovės indų simbolį svastiką". T.y. tai, kas Europai seniai buvo aišku, australams tapo nauja. Ir čia jie ėmė kurti savo pasaką, kurią, kaip patys prisipažino, „papasakoti neįmanoma, todėl - kodėl jos nepapasakoti?".
Spektaklio - kūrybinio proceso - pradžioje visi tariasi, ką ir kaip jie vaidins. Bet išsyk reikia atskleisti esmines spektaklio ir paties teatro kortas: jame vaidina du „normalūs" aktoriai, kiti keturi - Dauno, Tureto sindromais sergantys ar autistai. Jie yra pagrindiniai spektaklio kūrėjai, teatro ideologai ir gan žinomi savo šalyje aktoriai. Čia jie kuria visiškai atvirą teatrą, išrengtą iki sienų, kur vietoj kulisų kabo tik polietileninės uždangos, - o kai jos užtraukiamos ant scenos, tampa ne uždanga, o dekoracijomis: keli jų sluoksniai sukuria tai šešėlių teatrą, tai kinematografinį efektą, kuomet pirmos uždangos piešinys lieka ryškus, o antros ar trečios medžiai, parkai, namai per pirmos polietileną rodosi blyškesni ir kuria rūko ar tolstančios erdvės įspūdį. Primityvus naivumas, tampantis efektinga teatro magija.
Taigi - ką kas vaidins? „Aš - Ganešą, nugalintį kliūtis, - sako įgalusis, - o jūs galite vaidinti kliūtis"; tai bus spektaklis apie galią, sako „režisierius", ir šalia šio vaidmens jis dar kuria Višnu ir daktarą Mengelę. Ganešui jo motina Parvati liepia vykti į Trečiąjį Reichą, nes išsiaiškino, kad jų svastiką nušvilpė Hitleris. Jei nebus atstatyta tvarka, Višnu pasaulį paleis pelenais. Štai ir naujasis mitas.
 |
| Bandymas teisingai parkristi. Nurith Wagner-Strauss nuotrauka |
Ganešas pirmiausia sutinka daktarą Mengelę, o šis klausia - kas tave gydė, kad tokią galvą gavai? Autistas aktorius prisipažįsta, kad jam nelengva prisiimti žydo rolę. Vėliau jis gaus ir Hitlerio. Taip pramaišiui su Ganešo istorija (uždangų sluoksniai siūlo kelionę traukiniu per Himalajus, Brandenburgo vartus) vaidinamos ir spektaklio statymo peripetijos (atitraukus uždangas ir uždegus dienos lempas). Autistai neištaria žodžių „Aušvicas", „krematoriumas". Jų negalia naudojama abiejų istorijų trinčiai, idant gimtų dar mažiausiai viena, apie vadovaujančiojo elgesį su kitais, apie realybės ir fikcijos santykį. Du artistai-autistai bando repetuoti žmogaus nušovimą. „Tu čia atsigulk, o aš tau šausiu į pakaušį". Atlaužia pirštą-gaiduką ir „kchhhh" - nuaidi kažkoks kosminis garsas, o kitas negrabiai parsitiesia. Tame paprastume ir negrabume - visas žudymo siaubas.
„Mes pakeisime pasaulį!", sušunka kviestinis aktorius Davidas Woodsas, vaidinantis režisierių, ir čia prasideda jo paties galios istorija. Juk režisierius - savotiškas Dr. Mengele, preparuojantis žmonių psichiką, iš vienokių žmonių kuriantis savo personažus, sudarantis nepakenčiamas ar bent jau nelengvas sąlygas, ir dar po spektaklio besiterpiantis į realų žmonių gyvenimą. O aktoriams papriekaištavus, kad manipuliuoja žmonėmis, režisierius ima prieštarauti - ir staiga iš jo burnos pasipila toks nuostabus politiškai korektiškas diskursas, tokia kokios nors firmos vadovo uždeganti kalba, kad gali pavydėti tokio mandagaus manipuliavimo: „Su jūsų leidimu ir padėjimu mes turime perdaryti šį kūrinį. Nes ateis publika ir ragaus paties skaniausio vaisiaus". „Eik tu šikt, tu juk šūdą statai", - atkerta vienas autistų. „Ačiū, kad daliniesi su mumis savo nuomone. Mums tai neįkainojamai svarbu, mums svarbu, kad tu išsakai savo tiesą", - režisierius nesudrumsčiamai taktiškas.
Staiga vienas aktorius, neužimtas vaidmens, o tik stumdantis uždangą, apkaltina kitą, kad tas neskiria fikcijos nuo realybės. Tai pasirodo sunkoka ir kitiems, ir režisierius bando jiems parodyti, kaip bus pastatyta, ir kreipiasi į žiūrovų auditoriją: „Na, jūs atėjote čia pažiūrėti freak porno show? Juk taip?" - „Ne", atsiliepia kažkas publikoje. Režisierius negirdi, o kiti klausia - su kuo tu čia kalbiesi? „Taigi kreipiuosi į tuščias kėdes, bet jos tuoj bus pilnos, ir mes turime žinoti, kaip publika galėtų reaguoti". Taip aktoriams, vaidinantiems aktorius, sukuriama iliuzija, kad auditorija pilna žmonių, t.y. mūsų, žiūrovų. Pasaulis apverčiamas ir mes staiga pajuntame, kaip tarsi išnykstame, mūsų jų žvilgsnyje nėra. Jų žvilgsnis išverčia vaizdą, prie kurio jau pripratai, ir stebime jau ne vien keletą spektaklio sluoksnių, bet tų keliagubų atsiribojimų dėka pamažu atsigręžiame ir į savo pasaulį už teatro sienų. Kai režisierius su aktoriais susikolioja, kai vienas aktorius niekaip negali suvaidinti griūvantis nuo kulkos (griūna į tris puses, tik ne į tą, kur turėtų pagal kulkos smūgį), kai net susistumdoma, realiai išvysti ir valdomos visuomenės portretą: matai ir tikrą režisieriaus darbą, ir Hitlerio, valdžiusio mases, paveikslą, bet regi ir „daunišką" visuomenę, ir kaip sunku ją valdyti demokratijos sąlygomis, ir kiek kiekvienas individas reikalauja kantrybės ir dėmesio.
Ganešas atsiima svastiką. Paprastai, be patetikos - Hitleris nusiplėšia nuo rankos raištį ir atiduoda jam. „O kaip tu ją pasiėmei iš mūsų?" - klausia Ganešas. „Aš sukūriau mitologiją, o kiti ja patikėjo ir pasekė". Genialiai paprasta vadovavimo schema. Nacių fiureris pasitraukia. Režisierius taip pat negali likti su teatru - jis bandė scenoje, kaip pats sakė, sukurti žmogišką ryšį, bet jam nepavyko. Ir atsisveikindamas nebepastebi, kad daunai prie jo prisirišę, kad vienas laiko jį ilgai apkabinęs. Režisierius, sužaisdamas slėpynes - tu skaičiuok, o aš pasislėpsiu - išeina. Jie lieka jo laukti - kaip Ganešo, kaip Hitlerio, kaip režisieriaus. Ramiai, tyliai, skaičiuodami po stalu, besivartydami nuo šono ant šono. Be jokios patetikos, priimdami tai kaip kasdienybę. Gal kada jis juos suras. Uždangos nėra. Tamsa.
