Krizė, migracija, utopija. Utopija, migracija, krizė. Migracija, krizė, utopija. Galima varijuoti įvairiai ir visada atversime dar vienos šiuolaikinės realios dramos ar ja paremto spektaklio siužetą. Vienos festivalyje „Wienner Festwochen" (gegužės 11 - birželio 17 d.) šios temos buvo pasirinktos kaip pagrindinės ir taip pat nuo spektaklio į kitą migravo, kartais tapdamos pesimistinėmis (be utopijos), bet vis dažniau - su viltimi. Antraip - velniam tas teatras kuriamas, jei nesitikima nieko pakeisti? Bent jau šiame festivalyje rodomuose spektakliuose toks angažavimasis itin aiškus.
Krizė prasideda ne ten, kur kardiogramomis vartosi biržų akcijų indeksai - tai teatrui būtų pernelyg smulku ir primityvu, nors, antra vertus, abejotina, ar menininkai tas kreives gerai supranta, todėl ir žiūri į jas kreivai. Krizė šeimoje - visa ko pagrindas, tarėsi esmę aptikę ir skleidę ją Vilniuje ir Vienoje Rumunijos vengrai Arpado Schillingo spektaklyje „Dvasininkė" (bet visai ne šeima sumažino ir Vengrijos teatrų dotacijas). Apie šeimą kalba visa Lotynų Amerika, kurios akcentai išdėlioti per visą festivalį: ten jau kuris laikas gimęs stiprus autorinis teatras (Kolumbija, Argentina, Meksika). Apie kelių kartų gyvenimus nepertraukiantį nestabilumą kalba Kongo teatralai.
„Europoje krizė - girdėjote apie tai? - sako spektaklio iš Bogotos veikėjai. - Ten žmonės jau neturi ką valgyti". Pravartu išgirsti apie save iš kito pasaulio centro, bent jau tam, kad pamažu įsisąmonintum, jog Žemės ašis nebūtinai eina per tavo šalį. Vengrų „Kretakor" teatro prodiuseris Vilniuje klausė, - o jūsų nešokiravo tokia kunigo traktuotė (tai, kad kunigas bet kokią parapijiečių problemą sprendžia liepdamas kalbėti poterius)? Iš klausimo supranti, koks mūsų krašto įvaizdis svetur. O ne, ką jūs, prašom daugiau, - norėjosi atsakyti, - juk kunigas nei prievartavo vaiką, nei sugyveno penkis kitus. Esame „libertiškiausi" katalikai? O „posovietai" - dar vis mūsų šalies ženklas? O kokia Kongo komunistų partijos vado pavardė? Ir kada šalis atgavo nepriklausomybę ir demokratiją? 1992-aisiais. Taigi. Esame beveik vienmečiai. Vienos festivalio spektakliai sugeba įrodyti, kad pasaulio centro nėra.
Kalašnikovų būgnai
Dieudonné Niangouna spektaklis „Svaigulio pagrindas" (Le Socle des Vertiges) - apie nuolatinę nepastovumo būseną, kuri gaubia šalį nuo pat Kongo atsiradimo. Kongo, kurį 1482 m. atrado portugalas Diego Cao, italas Pierre´as Savorgnanas De Brazza jame 1880 m. įkūrė sostinę Brazavilį, po ketverių metų Berlyno konferencija Kongą pripažino pavaldžiu Prancūzijai, pagaliau 1960-aisiais šalis tapo nepriklausoma, bet per tris dienas priėmė marksizmo-leninizmo „religiją" su visais sovietiniais atributais, vėliau sekusiais generolų maištais, korupcija, infliacijos diktatūromis ir sąlygine demokratija 1992-aisias. Apie visą tai mums pasakoja Niangouna spektaklio programėlėje.
O spektaklio pradžioje išėjęs aktorius lėtai ir rūsčiai nužiūri publiką ir iš kibiro apsipila purvu, lyg nužymėdamas ribas: aš - ne jūs. Purvinas, ir todėl kitoks. Čia purvo bus daug. Kaip ir rūstumo, įsiūčio, agresijos. Keliese išstūmę stalus aktoriai drebia molį ir lipdo skulptūras, kažkokius žmogaus pavidalo balvonus, kuriuo vėl trenkia ant stalo, perlipdo, atgal į kibirą visus, vėl iš naujo, - kas geriau žymi santvarkų kaitą jei ne paminklų kaita? Ir visi - iš to paties molio.
Tai atviras agresyvus savo tiesas išrėkiantis spektaklis, kupinas jėgos, stulbinančios energijos, nenutrūkstamos beveik reperiškos prancūzų kalbos (Kongo prancūzų, reikia patikslinti). Aktoriai kalbės apie du brolius, kurie po tėvo mirties įsimyli tą pačią moterį ir bando ieškoti savo šaknų - tiek giminės, tiek genties, tiek savo neapykantos. Bet vis sugrįžtantis beveik klydinėjantis šeimos siužetėlis - tik priežastis kalbėti apie šalį. Rodomi žiaurūs videovaizdai su stambiu planu skerdžiamomis karvėmis ir pjaunamomis jų arterijomis, kliokiančiu krauju Brazavilio turguje, vėliau skaldoma karvės galva, kad atskirtų ragus, kitame epizode pereinama prie vištų darinėjimo. Tiesiog - iliustracija, nieko daugiau. Tai - jų šalis, ir tai galbūt - švelniausia kasdienybė apie maisto ruošimą. Scenoje pasirodo ir pionierių rikiuotė, pasigirsta keistokai pažįstamos jų dainos ir skanduotės, nuobaudos eiti žąsele (Dieve mano, net ir Afrikos sovietija - tokia pat!). Aktoriai rėkia, pyksta, vėl klausia apie priklausymą (priklausomybę) vienai šaliai su daugeliu šaknų, pasakoja nuolat lydinčią apie baimę ir seka siaubo istorijas aidint kalašnikovams ir virstant į purvą jau visiems aktoriams, kurie keliasi ir vėl griūna, neįmano pasikelti apimti svaigimo, nes neturi į ką atsiremti.
Spektaklio kalba - įdomi, dinamiška, epinė, leidžianti pasakojimui pereiti į retorinius šūksnius, kaltinančius Europą ir tėvus ar save. „Dvi klaidas padarėme savo gyvenime: pirma - kad gimėme ne toj šalyje, antra - kad gyvename joje, nors žinome, kad niekas nesikeis". Tai visiškai atviro teatro modelis: aktoriai menkais atributais (pionierių pilotės, apsiaustai iš vėliavų, naujųjų kapitalistų - vėlgi visur vienodai - blizgantys kostiumai) leidžia kaitalioti laiką, videoprojektorius ant ratukų pastatomas tai vienur, tai perstumiamas kitur, muzikantas multiinstrumentalistas čia pat groja, įrašinėja, vėl groja. Viskas pabrėžtinai purvina ir prasta (spygliuotos vielos, plytos, betonas, smėlis, dulkės, grubi drobė-ekranas), ir stulbinamai daug aktorių jėgos, energijos. Bet režisūrinio išradingumo čia pakanka daugiausia vienai valandai, o vėliau lieka tik kalbėti, pasakoti, ir antra valanda tampa gerokai nuobodesnė. O aktoriai apie savo realią patirtį kalba kaip nuo grandinės nutrūkę. Ko norėti, jei tiek metų negalėjo, o mes negirdėjome ir mums buvo neįdomu?
Bet tenesuteiks grandinių metafora kolonijinio diskurso, - o jei ir suteiks, tai nebus klaida iš autorių pusės: šio, garsiausio Kongo kūrėjo, autoriaus ir režisieriaus Niangouna teatras - tipiškai postkolonijinis, įterpiantis visa, ką geriausio suvirškintų buvusių kolonistų smegenys, ir ką jos regėjo savo teatre jau prieš dešimt metų: tiesioginį politizuotą kreipimąsi į publiką, angažavimąsi nebūti pasyviam, intelektualiai gražius žodžių žaismus socialinėmis temomis ir žongliravimą naujosiomis realijomis - nuo infliacijos, bankų pavadinimų, krizės terminologijos iki firmų vardų, pasaulio politikos, gero, bet tik trumpam, sąmojaus (tokio teatro analogijų galėjome matyti vokiečių Rene Pollescho, ispano Rodrigo Garcios spektakliuose ar lenkės Dorotos Masłowskos „Lenkų rusų kare ..."). Be abejo, būtinos interakcijos, žirgliojimas per žiūrovų salę. Ir beveik konceptualus video naudojimas - kai atsieta, neiliustratyvu, tiesiog - vaizdas, kuris gali būti bet koks, kad tik nebūtų suprantamas. Gražaus vardo Dieudonné (pranc. Dievo duotas) Niangouna sau ateitį pagrindė rimtai: kitąmet jis jau bus Avinjono festivalio asocijuotas menininkas (artiste associé), t.y. pagrindinis programos kuratorius. Prancūzai grąžina skolą? Matyt, ne be to. Ir vis dėlto net pavydu tokio, kad ir daugelio dabartinių aktualių spektaklių remake´o: viską, kas pamatyta, gebėta susiurbti ir perlydyti, pridėjus savojo molio, - europinių postdraminių tendencijų spektaklis išsaugo savą afrikietišką stilistiką. Norėdamas prisiminti kažkokias analogijas lietuvių teatre, atsimušu tik į kur kas menkiau artikuliuotą sceninį skambesį kai kuriuose Agniaus Jankevičiaus spektakliuose. Ar čia praeities prievartos stoka, kad gimtų įsiūtis, ar tai nurašysime geografiniam šiaurietiškam temperamentui, kuris iš esmės nieko nereiškia?
 |
| „Kai kuriais šeimos klausimais“: pirmoji dalis. Carlos Spoon nuotrauka |
Serialų šeima
„Kai kuriais šeimos klausimais" (Sobre algunos asuntos de família) - taip vadinasi Jorge Hugo Marino ir jo trupės „La maldita vanidad" šeimos trilogija, pavadinta ir „stacijų drama". Stacijos - tai skirtingos kiekvienos trilogijos vietos, Vienoje išdėstytos trijose buvusios kabelių gamyklos erdvėse: kamerinėje scenoje, tikro kambario viduje ir didelėje salėje. Ir erdvinis sprendimas čia yra įdomiausias.
„Lotynų Amerikoje gimė įdomus autorinis teatras",- rašoma festivalio kataloge. Per visą „Wiener Festwochen" paties festivalio ir Berlyno HAU (Hebbel am Ufer) teatro bendrame projekte „Gyvenimas po" (t.y. po vadinamosios „geležinės diktatūros" metų) pristatomi trys spektakliai (Kolumbija, Meksika, Argentina) ir pora diskusijų bei projektų (Čilės, Argentinos autoriai).
Bogotos teatro trilogija pasakoja apie tos „geležinės diktatūros" padarinius: dabartinę korupciją, nusikaltimą kaip nuolatinį gyvenimo palydovą ir kasdienybę, televizijos ir realybės itin glaudų santykį. Vis dėlto ši trilogija leistų nebent tik tikėtis, kad autorius dar užaugs, o tiksliau - kad užaugs dramaturgas, nes Marino kaip režisierius pasirodė pakankamai brandus.
Jo mažų ištraukų iš gyvenimo dramaturginis pagrindas - paslėptas „lavonas spintoje". Realus. Nesusimokėję nuomos daugiabučio vaikinai nužudo šeimininką, o vėliau visą veiksmą beveik komiškai bando išsisukinėti nuo juos aplankiusios vieno jų sesers, kuri, pasirodo, mylėjo šeimininką. Drama surašyta (jei ji negimė scenoje, bet, regis, ne, nes būtų gyvesnė) gan tiesmukai ir net primena persirengimų ar situacijų komediją: kaip išsisukinėti ir kaip dangstyti keblią situaciją (kuri nežinoma tik seseriai, o kitiems veikėjams ir žiūrovams viskas aišku nuo pat pradžių), kad nebūtų įeita į tualetą, kur guli lavonas. Vaidyba - hiperrealistiška, visiškai ignoruojanti publiką, ir tai regisi stipriausia šios dalies pusė. Viskas baigiasi policijos sirenomis ir dar daugiau kraujo.
Antrai daliai pereiname į lauką (kiek per lyrišką reklaminį klipą žr. čia). Buvusios kabelių gamyklos teritorijoje 2001 m. išaugo gyvenamasis kvartalas su kultūros centru, ir šis sujungtas su gyvenamuoju namu. Publika susodinama namo kieme ant pakylos ir per didžiulius langus stebi pirmo aukšto kambariuose vykstantį šeimos gyvenimą (ant lango - vertimo švieslentė, mikrofonizuoti balsai sklinda per kolonėles). Bedarbio Chorchės šeimoje apsilanko jo turtingas brolis Serdžio su žmona ir vietoje paprasto vakarėlio sulaukia eilinio pasiūlymo pagaliau pasiimti pas save sergančią motiną (šios buvimas už sienos tik numanomas), kurios jau nebegali prižiūrėti tik ką pagimdžiusi Chorchės žmona. Įsisiautėjęs šeimos kivirčas atneša naujieną - girdėdama visą tą ginčą motina pasikaria, ir ją išneša per lauką, vildamiesi nugabenti į ligoninę, jei ne per vėlu. Likusi viena Chorchės žmona (laimėjusi? pralaimėjusi?) pakabina ant sienos paveikslą su užrašu „Columbria", t.y. šešėlinė Kolumbija. Ir taip pereinama į trečiosios dalies šventę - 15-metės gimtadienį, kuriame suvoki, kaip pamažu ji bus įtraukta į nusikaltėlių klaną, nes jam jau priklauso visi vyresnieji šeimos nariai. Giminystė, toks stiprus jų šalies pagrindas, tampa ateitimi be išeities.
Visgi antroji dalis regisi įdomiausia, nes čia atsitiktiniai įvykiai kuria kitokio teatro erdvę. Aktoriai vaidina taip realiai, kad iš priešinio namo langų į juos sužiūra kaimynai (teatrą jiems išduoda nebent ispanų kalba ir sėdinti publika). Kažkas ketvirtame aukšte įjungia savo muziką, ir ši tampa visai tinkama spektaklio dalimi. Aplinkui dviračiais zuja vaikai. Daugiabučio gyventoja išneša šiukšles į konteinerių patalpą ir taip dar labiau sujungia teatrą su tikrove. O gėlių firmos pasiuntinukas vienos savanorės paklausia, kur čia adresas, kur turi pristatyti puokštę, po to klausia ir pačios aktorės (jos veikėja išėjo į lauką parūkyti), ir priverčia žiūrovus lengvai paabejoti, kas čia yra tikra, kas - režisuota (nors neabejojame, kad pastarasis - iš teatrinės sferos). Būtent šie epizodai iškrapšto dramą iš aktualios, ne vienai šeimai pažįstamos problematikos, kuri dramaturgiškai primena ir „lotynų" TV noveles, ir „lotynizuotą" britų in yer face variantą. Nauja drama gal ir gimsta, bet kur kas įdomesnė rodosi teatrinė jos pusė.
B.d.
