Kol vieni viešėjo „Amžinojoje Rusijoje“ Menų spaustuvėje, kiti apsilankė realiojoje Rusijoje: ten, kur Marinos Davydovos pasirinktas ir pabrėžtas idėjas (tas, kurias pavyko suprasti iš apžvalginių tekstų) pastebėti ne taip lengva, tačiau vis tiek jautiesi nejaukiai. Viskas ten, regis, pažįstama - pilki namai, ant visų ir dėl visko šaukiantys prižiūrėtojai, stresuojantis aptarnaujantis personalas... Ir drauge visiškai svetima - tarsi išaugta kartu su ankstyva vaikyste, į kurią vis dėlto nenorėčiau sugrįžti.
Tokioje vietovėje - Naugardo mieste (Velikij Novgorode) - kas antrus metus vyksta ASSITEJ centro palaikomas teatro vaikams festivalis „Kingfestival“ (Царь-Сказка), remiamas kultūros ministerijos, miesto savivaldybės ir daugybės kitų įstaigų. Čia sukviečiami keli Rusijos spektakliai (dauguma - gausiai apdovanoti), apie 10 darbų iš Vakarų Europos, krūva užsienio prodiuserių ir dešimties jaunųjų kritikų komanda iš Rusijos bei Baltijos valstybių. Didžiulį organizacinį mechanizmą sudaro ne tik administracijos darbuotojai, bet ir beveik visi festivalį organizuojančio Naugardo teatro „Малый“ aktoriai. Finansavimo ir griežtos, atsakingos organizacijos būtų galima pavydėti - ypač žinant, kad festivalis skirtas jaunajai publikai. Kitas klausimas - „Kingfestival“ turinys, leidęs palyginti teatro vaikams Rusijoje ir Vakarų šalyse pobūdį bei priminęs, kaip sunku eilinę tarptautinę spektaklių mugę paversti vieningu, kryptingu festivaliu.
„Kingfestival“ yra būtent mugė, kurioje kiekvienas gali rasti ką nors savo skoniui. Programoje - dramos, šokio, cirko, klounados, objektų, lėlių teatro spektakliai, - žiūrint juos iš eilės, susidaro įspūdis, kad sukviesta viskas, kas tik patiko festivalio organizatoriams bei sutiko atvykti. Kai kurių dalyvavimą, žinoma, lemia politiniai ir tematiniai sprendimai: pavyzdžiui, festivalyje atsispindėjo Benefildo (Vokietija) ir Naugardo partnerystės jubiliejus bei idėja rengti „French Focus“ programą. Tiesa, minėtų kraštų darbai (tarp kurių ir šių metų festivalyje „Kitoks“ Vilniuje matytas „Raudonas kamuolys“) pasirodė esą bene įdomiausi ir paveikiausi.
„Kingfestival“ parodyti penki Rusijoje sukurti spektakliai (du iš Sankt Peterburgo, po vieną iš Maskvos, Naugardo ir Karelijos Respublikos): trys iš jų priminė, jog vaikai yra šiek tiek kvailesni žmonės už suaugusiuosius ir pokalbiui su jais svarbu vaizdavimas, išpūstos akys, šioks toks maivymasis. Techniškai spektakliai pastatyti puikiai: veiksmas nuolat kinta, aktoriai gerai dainuoja, kalba raiškiai, kostiumai ir scenografija sąlyginai skoningi (dėl tautinių motyvų estetikos nesiginčykime), dramaturgija aiški, o moralai susakyti tekstu, tad nėra ko nesuprasti. Vieną tokių pamokų ėmėsi išdėstyti Sankt Peterburgo Lensoveto vardo valstybinis akademinis teatras - spektaklyje „Paukščiai“ paaiškino, kiek žalos pridaro moterys, nesilaikančios priesako sėdėti namie, kol į karą išėjęs vyras užsiima savais reikalais. Po spektaklio teko stebėti fenomeną - vos aktoriai išsirikiavo lenktis, pirmoje eilėje susodinti vaikai visi kaip vienas pakilo ir puolė ploti. Tokios štai tradicijos, pagarba, tvarka, - kad ir kas tai bebūtų.
Ne visi festivalyje pristatyti rusų programos spektakliai turėjo folklorinį atspalvį ir ne visi taip stipriai apeliavo į tradiciją. Išsiskyrė du darbai: Mejerholdo teatro centro spektaklis „Kai ji buvo mažas berniukas“, pavadinimu apgaulingai nuteikęs lytiškumą kvestionuosiančiai istorijai, ir Sankt Peterburgo „Upsalos cirko“ pastatymas „Aš esu Bashō“ (apdovanotas „Auksine kauke“ bei „Arlekino“ prizu), pagal XVII amžiaus japonų poeto Matsuo Bashō haiku eiles.
„Upsalos cirkas“ - tai nerespektabiliame Sankt Peterburgo rajone įsikūrusi įstaiga, kviečianti vietinius prisijungti prie profesionalios šiuolaikinio cirko veiklos, skatinanti įvairių visuomenės grupių užimtumą. „Aš esu Bashō“ - dauno sindromą turinčius žmones integruojantis cirko spektaklis, kurio stilistika kurta remiantis tradicinės japonų kultūros detalėmis. Tai tapo vieninteliu nebyliu Rusijoje sukurtu festivalio darbu, kuriame be teksto vis dėlto neapsieita: prieš kiekvieną naują spektaklio dalį ekrane pasirodydavo japonų ir rusų kalbomis užrašyti Bashō haiku posmeliai ir žodžiai, nurodantys, kokią vertybę iliustruos būsima scena. Greta netikėtumą žadinančios spektaklio formos, trys esminiai dalykai - režisūra, atlikimas ir dauno sindromą turinčių žmonių integravimas - sukėlė abejonių. Pirma: tradicinės japonų kultūros elementai pateikti tarsi šou - galbūt tokį įspūdį savaime sukūrė cirko žanras, o gal ir tai, kad į spektaklį bandyta sutalpinti LABAI daug detalių ir viskas privalėjo būti japoniška. Tačiau tradicinei japonų kultūrai negali būti nieko tolimesnio nei šou. Nepaisant to, kad šiandien daugybė japonų gali pasirodyti apsėsti populiariosios kultūros, tačiau tradicinėje - jie propaguoja susikaupimą, dėmesį smulkmenoms, amžiną tobulumo siekį, - tai iš esmės nedera su pompastika ir greitu tempu. Žinoma, kiekvienas laisvas interpretuoti tai, kas išvardyta aukščiau, tačiau šitai padeda suvokti, kas vertė priešintis spektaklyje pasirinktai raiškai. Antras aspektas - fragmentiška vaidyba, kuri niekur nenuvedė ir nesukūrė personažų istorijos, o tik parodė atskirus gebėjimus. Galiausiai - dauno sindromą turinčiųjų integracija labiau pabrėžė žmonių skirtumus nei padėjo juos niveliuoti. Didelę spektaklio dalį buvo galima jausti visų atlikėjų vienybę, tačiau, kai pabaigoje jie po vieną išbėgo parodyti kokį nors asmeninį gebėjimą, viskas pasidarė klaikiai „nebeskanu“: vienas padarė kūliavirstį ar „saulytę“, o kitas tiesiog išbėgo ir pastovėjo... Žiūrovai, žinoma, ploja besivartantiems artistams, taip patys save įpareigodami vienodai paploti ir už stovėjimą scenoje, o tuomet pradeda skverbtis gailestis. Galima prisiminti 2018-aisiais vykusią „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimo ceremoniją ir suprasti tuos žmones, kuriems ten matyta neįgaliųjų integravimo į renginį forma sukėlė abejonių. Tačiau nepaisant visko, negalima paneigti, kaip svarbu, kad tokias misijas vykdančios įstaigos ir žmonės būtų pastebėti ir apdovanoti, skleidžiant apie tai žinią plačiajai auditorijai.
Kur kas sunkiau apibendrinti užsienio programą: daug renginių, daug temų, daug žanrų, daug šventės - visa tai aprėpė šių metų „Kingfestival”. Trys šiuolaikinio šokio spektakliai, trys klounada paremti darbai (tarp jų - Estijos teatro „Piip and Tuut“ „Hamleto“ interpretacija), trys objektų teatro spektakliai, dar ir lėlių teatro meistro Duda Paiva darbas, taip pat vienas monospektaklis, apeliuojantis į komediją. Įvairių žanrų darbai reikalavo aktoriaus, gebančio meistriškai kontroliuoti savo ir kitų objektų bei subjektų kūnus, dažnai paremti šiuolaikinėmis klasikos interpretacijomis (t. y. literatūros ar žmogaus gyvenimo dėsnių klasika) - tokią Europos teatro vaikams panoramą leido pamatyti „Kingfestival“. Į ją pateko ir eilinė, visos teatro vaikams bendruomenės puikiai pažįstama problema - kūrinių, skirtų vyresnių klasių pradinukams ir jaunesniems paaugliams stygius. Spektaklių amžiaus kategorijos apsiribojo teatru vaikams nuo 5, 6 ar 7 metų arba 14-16 metų paaugliams. Vidurinioji grandis vis dar lieka tuščia: 11-12 metų žmogaus jau negali vesti į mažesniems dedikuojamus darbus, o dauguma vyresniems paaugliams skirtų spektaklių šiems greičiausiai tuoj pat pabostų dėl lėtesnio tempo arba ironiškos, sarkastiškos, šiurpios ar net kraugeriškos žmonių santykių interpretacijos. „Hamleto“ neskaitę dvylikamečiai greitai pradės žiovauti, nes kūrėjai visiškai dekonstruoja siužetą ir akivaizdžiai apeliuoja į istoriją bei personažus puikiai žinančius žmones. Be to, jų pasiūlytos žaidimo taisyklės tampa aiškios per pirmąją valandą ir jas perpratus ilgiau koncentruoti dėmesį tampa beveik nebeįmanoma.
Jaunuoliai, kurie nežino latvių poeto Janio Rainio pasakos „Aukso žirgas“ bei dauguma ne Latvijos piliečių turbūt greitai pavargs laužyti galvą lėlių teatro spektaklyje - čia pasaka vėlgi dekonstruota: Antinio žygiai į kalnus paversti kruvinomis šachmatų figūrų skerdynėmis, kurias vaikinuoja kvailio pergalė ir blogio armijos darbai, primenantys, jog laisvė ir džiaugsmas nėra amžini - į juos visuomet kėsinsis tie, kurių laisvės ir džiaugsmo samprata kitokia. Suprasti šią istoriją gali būti itin sudėtinga, kaip ir sunku pajusti jos atmosferą: spektaklis vaidinamas didžiulėje salėje, žiūrovų kėdės išrikiuotos žemiau nei scena ir sėdintiems atokiau spektaklis ima atrodyti lyg ant postamento užkeltas paveikslėlis; čia kuriamo pasaulio energija paprasčiausiai nepasiekia žiūrovo ir beveik nedirgina juslių. „Dūžtantys“ šachmatai tikriausiai sukeltų įspūdį stebint juos iš visai nedidelio atstumo.
Tačiau svarbiausia inspiracija festivalyje tapo viena paskaita. Jų ciklą, kuriame buvo pristatyta glausta informacija apie Bertoldą Brechtą, Alvio Hermanio teatrą, komiškos vaidybos principus, stipriai pagyvino teatro žurnalo „Vash Dosug“ (Ваш Досуг) redaktoriaus, pasivadinusio Inner Emigrant, paskaita apie besikeičiantį žiūrovo vaidmenį teatre, šiam tampant aktyviu dalyviu ir netgi kūrėju (vienas pavyzdžių - Rimini Protokoll „Situacijų kambariai“). Tema taip pat nėra nauja, tačiau buvo itin įdomu išgirsti žmogaus, kuris nuolat vaikšto į teatrą ir apie jį rašo, - nors nebaigęs teatrologijos studijų ir nepriklauso akademinei bendruomenei, - poziciją. Dalis jo kalbos koncentravosi į kritiką kritikams: jie negeba ir nenori naudotis socialiniais tinklais, taip pat nededa pastangų tam, kad būtų suprasti. Kaip priešingą pavyzdį jis pateikė patį teatrą, kuris kur kas greičiau pradėjo naikinti sienas tarp kūrėjų ir žiūrovų, pakviesdamas žmogų įsitraukti į procesą ir parodydamas, kad laiko jį lygiaverčiu kūrėju. Be abejo, neprarasdamas savo paties veido, idėjos, profesionalumo kartelės. Tai erdvė pamąstymui, kaip retai kritikai greta analitinių (ar į tokius apeliuojančių) tekstų skiria laiko trumpiems, aiškiems, konkretiems komentarams, ir kaip greitai kūrėjai, neįpratę prie tokių atsiliepimų, juos „nurašo“ kaip analizės ir dėmesio jų darbui trūkumą. Lietuvoje tai dar tik besimezganti kultūra, kurios proveržio reikės palaukti. Rusijoje tai vyksta, tačiau pasipriešinimas, be abejo, egzistuoja - net ir paskaitos Naugarde metu Inner Emigrant sulaukė vyresniosios kartos teatrologės Elenos Gorfunkel klausimo: „tai kodėl jūs čia esate?“ (apeliuota į paskaitos pavadinimą „Žiūrovo politika: kam mes čia esame?“). Tačiau skirtingos kartos turbūt ir neturi kovoti už tą patį.
„Kingfestival“ buvo galima rasti visko, apie viską ir beveik visiems. Tačiau pastaruoju metu esu aiškiai sau apsibrėžusi gero festivalio kriterijus: tema (ją gali susigalvoti ir žiūrovai - svarbu, kad organizatoriai tam suteiktų pagrindą), erdvė diskusijoms ir susiformavusi / besiformuojanti publika. Pastarasis kriterijus, pasirodo, nupėjamas kiek lengviau: festivalių programos neretai remiasi vadovo skoniu, ir jeigu jis keičiasi nedažnai (kaip tai nutinka Lietuvoje), žiūrovas gali greitai suvokti, kuri festivalio programos dalis atitinka jo paties polinkius ir interesus. O temos ir erdvės diskusijoms kūrimas reikalauja didelių pastangų bei strateginio mąstymo, tad turbūt paprasčiau yra sukviesti eilę geresnių ar prastesnių spektaklių, o tada rūpintis bilietų pardavimu (bet nenuvertinu šio sunkaus darbo).
Tačiau „Kingfestival“ Naugarde paskatino kitas mintis: gal principinė festivalio idėja ir yra būti muge? Tuomet visa kita tėra papildomi kriterijai, kurie daro festivalį ne „tikru, geru“, bet kaip tik - „kitokiu“? „Kingfestival“ metu Europos šalių (Prancūzijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos, Italijos) teatro vaikams festivalių vadovai pristatė savo organizuojamus ar visos šalies renginius. Bene vienintelis festivalis - „Segni d´Infanzia“ Italijoje - pasirodė turįs vieningą idėją ir siūlo kvestionuoti reiškinius, o ne tiesiog kviečia pažiūrėti įvairesnio teatro. Tad norisi duoti patarimą kiekvienam, kuriam spektaklių žiūrėjimas yra ne darbas, o laisvalaikio leidimo forma: yra festivalių, kuriuose užtenka pamatyti 1-2 spektaklius, ir yra tokių, į kuriuos verta pirkti abonementus. Nes kai kurie festivaliai - kaip ir geri spektakliai - patys yra meno kūriniai ir tik sekdamas visą ar beveik visą programą gali pastebėti dalykus, apie kuriuos nesusimąstei pavieniuose darbuose.
Kelionę parėmė Scenos meno kritikų asociacija iš KRF programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“.
