2013 m. sausio 16 d. teatro režisieriui Rimui Tuminui Maskvoje, „Balčug Kempinski" viešbutyje buvo įteikta 2012 metų tarptautinė Konstantino Stanislavskio premija.
Nuo 1995 metų Tarptautinė Stanislavskio premija skiriama aktoriams, režisieriams, teatro pedagogams, teatro proceso tyrinėtojams bei organizatoriams. Šįmet premijos buvo įteiktos trijose kategorijose. „Už indėlį į Rusijos teatro vystymą" buvo apdovanotas aktorius Sergejus Jurskis. Premija „Už indėlį į pasaulio teatro vystymą" buvo skirta vokiečių aktoriui ir režisieriui, legendinės trupės „Berliner Ensemble" vadovui Martinui Wuttkei ir austrų aktoriui Klausui Mariai Brandaueriui.
„Sezono įvykis" - taip vadinasi dar viena kategorija, ir jos laureatu tapo Rimo Tumino spektaklis „Prieplauka" Brechto, Bunino, Dostojevskio, Dürrenmatto, Millerio, Puškino bei de Filippo kūrinių motyvais.
Šioje kategorijoje apdovanojimus gavo ir A. Bachrušino muziejaus direktorius Dmitrijus Rodionovas, memorialinis muziejus „Teatro dailininko Davido Borovskio dirbtuvės" ir knyga - dvitomis, dokumentuojantis režisieriaus Anatolijaus Efroso spektaklius „Žuvėdra" ir „Trys seserys".
2001 m. šia premija buvo apdovanotas Eimuntas Nekrošius, 2011 m. - Faustas Latėnas.
* * *
„Lietuviai į teatrinę Maskvą veržiasi šeimomis" - taip vadinasi Marinos Šimadinos straipsnis apie Gabrielės Tuminaitės spektaklį „Emilija Galoti", pastatytą Maskvos „Sovremenniko" teatre. Reportažą apie spektaklio premjerą pasiūlė ir televizijos kanalas „Kultūra".
„Kažkada pjesė, demaskavusi aukštuomenės ydas, atrodė labai aktuali, bet šiandien į šią biurgerišką tragediją sunku žvelgti rimtai, - rašo Marina Šimadina. - Ir tik nedaugelis prisimena nuostabią ir lakonišką Michaelio Talheimerio (per „Sirenas" matėme jo „Orestėją" - MF past.) traktuotę, prieš keletą metų parodytą festivalyje NET. (...) Gabrielė Tuminaitė nesiėmė šiuolaikinti pjesės, bet pasielgė kaip tikra savo tėvo duktė. Kadaise Tuminas, „Sovremennike" statydamas „Vargą dėl proto", Gribojedovo veikėjus pavertė barbarų ir išsigimėlių galerija. Gabrielė patraukė tuo pačiu keliu, net pasirinkdama aktorius, kurie pas tėvą kūrė antraeilius vaidmenis".
Jau spektaklio anotacijose buvo kalbama apie spektaklį-farsą. „Vampukos žanre" - konstatuoja Olga Jegošina, portale „Novyje izvestija" prisimindama seną parodijinį XX a. pradžios Rusijos žanrą, kuomet maži teatriukai šaipėsi iš didžiųjų operinių štampų. Šis lakoniškas spektaklis - kaip tik iš tos sferos, o Adomo Jacovskio scenografija - akmeninis parapetas su suoliukais - leidžia išsitiesti romantiškose pozose. Ir ne tik. „Dar jie mirksi blakstienomis, bliauna ožio balsais, susigalvoja grimasas, tikus ir neegzistuojančius kalbos defektus". Problema, rašo kritikė, ta, kad ir žiūrovai, ir aktoriai taip seniai matė tragiškąjį stilių, kad net nesupranta, kas dedasi šiame spektaklyje. „Jau dešimtmetį Maskvos teatruose tragedija - retas svečias. O jei ir stato, tai čechoviškais pustoniais. (...) O kai nėra parodijos objekto, tai ir pati parodija susiaurėja iki namudinio kapustniko. Ir ima rodytis, kad aktoriai ne tiek parodijuoja tragiškąjį stilių, kiek juo bando pridengti sumanymo tuštybę. O režisierė ne tiek taikosi į klišes, kiek griebiasi ironiškos spalvos iš pasimetimo ir bejėgystės". Bet finale recenzentė paguodžia: „Beje, vampuka - toks klastingas žanras, kad nesėkmę patyrė ir didysis Mejerholas, vėliau tragedijų nedrįsęs parodijuoti..."
Pagal užsienio spaudą
