Trys lietuvių aktoriai svetur įkūnijo legendinę asmenybę

Dainius Gavenonis, Rimantė Valiukaitė ir Gytis Ivanauskas „suvengrėjo”

Surado bendrą scenos kalbą

Viskas prasidėjo šį pavasarį Vilniuje. Vengrų režisieriaus Arpado Schillingo vadovaujamo „Kretakor“ teatro ir lietuvių aktoriai dvi savaites dirbo kartu. „Vilniaus susitikimo“ rezultatas buvo pristatytas balandžio pabaigoje „Naujosios dramos akcijoje ´06“.

Prieš pradėdamas šį projektą, A.Schillingas pabrėžė, jog jo tikslas nėra greitai pasiekti meninį rezultatą. Jis pamėgins surasti bendrą kūrybinę kalbą. Per pirmą pažintį vengrų ir lietuvių aktoriai ją rado. Todėl nuspręsta projektą tęsti. Įpusėjus vasarai, A.Schillingas pakvietė tris lietuvių aktorius – Dainių Gavenonį, Gytį Ivanauską ir Rimantę Valiukaitę susitikti Vengrijoje.

Kosmosas kelių kaimų slėnyje

Netoli Balatono ežero yra didelis slėnis, jungiantis keturis kaimus. Pastaraisiais metais jį išgarsino vienas didžiausių Vengrijoje vasaros festivalių „Valley of Arts“ („Menų slėnis“).

Anksčiau pagrindinė jo įžymybė buvo didžiausia šalyje kosmoso stebėjimo stotis „Intersputnik“, pastatyta sovietmečiu ir vėliau papildyta japonų technika. Stotis nustojo veikti prieš metus, nes pasidarė nebereikalinga dėl brangiai kainuojančio išlaikymo. Dabar tai tik didžiulis betono, stiklo ir metalo konstrukcijų monstras, laukiantis naujų šeimininkų, kurie pastatą panaudotų pagal rinkos dėsnius. Stoties vertė siekia apie 10 milijonų eurų, nors dabartiniai savininkai bandė ją parduoti už 700 tūkstančių verslininkui, ketinančiam įrengti čia viščiukų peryklą, o techniką išmesti į šiukšlyną.

„Valley of Arts“ festivalio organizatoriai „Kretakor“ teatrui pasiūlė sukurti meninį projektą, kuris taptų atsisveikinimu su vienu didžiausių sovietinės Vengrijos praeities reliktų. A.Schillingas ir jo grupė iškart sutiko. Ne vien dėl unikalios erdvės. Prieš kelerius metus būtent šiame festivalyje „Kretakor“ repetavo ir pirmą kartą parodė teatrą išgarsinusį spektaklį „Juoda šalis“ (pernai viešėjo „Sirenose“). Tada A.Schillingas pažadėjo čia dar atvykti.

Arpadas Schillingas taip pat buvo viena Igorio Sučiovo reinkarnacijų

Legendinis tipas, kurio nebuvo

Pirmiausia atsirado legenda apie 1974 metais slėnyje šalia kosminės stoties įvykusią skraidančios lėkštės katastrofą. Sovietų pulkininkas Igoris Sučiovas neva ryžosi užmegzti ryšį su ateiviais ir iškelti juos į Žemės paviršių. Tačiau eksperimentas esą gerokai užtruko dėl ateivių neprisitaikymo prie Žemės klimato. Tik po trisdešimties metų pulkininkui pavykę ateivius paversti žmonėmis, kiekvienam suteikus savo paties pavidalą.

Ši žaisminga mistifikacija tapo viso projekto ašimi. Kosminės stoties teritoriją papuošė lentelės su kruopščiai parengtais dokumentais apie Igorio Sučiovo mokslinius eksperimentus ir laiką pralenkusius išradimus. Sąmojis atrodė įtikinamai, nes apeliavo į istorinę atmintį apie Sovietų Sąjungos ir Vengrijos Liaudies Respublikos mokslininkų draugystę, be kurios kosminės programos tada buvo neįsivaizduojamos. O ir pati kosminė stotis atrodo kaip šią draugystę įamžinęs monumentas.

Šitaip atgijo ne tiktai konkrečios vietos, bet ir šalies praeitis. Tačiau dar reikėjo ją susieti su dabartimi. Tam A.Schillingo vadovaujama tarptautinė komanda turėjo savaitę.

Kosminių atrakcionų parkas

Visoje stoties teritorijoje buvo sukurtas savotiškas atrakcionų parkas, kuriame žiūrovai galėtų tapti projekto dalyviais ir stebėtojais. Per žaidimus žiūrovui atveriamos skirtingos stoties erdvės, jos praeitis ir dabartis. Žaidimų priemonės – kaime rasti sendaikčiai bei šiuolaikinė audiovizualinė technika. Gidų vaidmenis atlieka aktoriai ir režisierius.

Jie visi – su tais pačiais menamo pulkininko Igorio Sučiovo ūsais, perukais bei rudais brezentiniais chalatėliais. Aštuonias dienas veikė kosminių atrakcionų parkas . Rytą tiesiog ant pievos vykdavo improvizuoti vaidinimai vaikams, o dieną – teatralizuotos ekskursijos po „veikiančią“ stotį.

Akciją vainikuodavo vakariniai spektakliai po atviru dangumi. Jie prasidėdavo jau visiškai sutemus ir personažai vesdavo žiūrovus paskui save su prožektoriais.

Juokingas realybės šou

Pradžioje žiūrovai kartu su personažais įsuka iš sendaikčių sukonstruotą laiko mašiną, ir tamsoje skendinčiame pastate atsiranda šviesa. Žiūrovai ir toliau mielai pasiduoda provokacijoms. Ko vertas vien populiarias loterijas parodijuojantis azartiškas žaidimas mobiliaisiais telefonais! Šitaip išrenkamas laimėtojas, kurio apdovanojimas – ekskliuzyvinė ekskursija po stoties vidų ir vakarienė Igorio Sučiovo kompanijoje.

Laimėtojas – jam nežinant – irgi vaidina, kai ekskursiją fiksuoja paslėptos mažytės kameros, o lauke likę žiūrovai ant stoties sienų mato juokingiausią realybės šou.

Praeities vaiduoklių paradas

Žiūrovai vedami nuo vieno atrakciono prie kito. Juoką keičia apmąstymus keliančios impresijos. Ištrūkęs iš bėgiais judančios milžiniškos dėžės spąstų, patenki į mados šou, kuriame kaimiečiai noriai demonstruoja keisčiausias fantazijas.

Staiga pro žiūrovus nuburzgia neatpažįstamos spalvos „žiguliukai“ (kokių Vengrijos kaime likę dar daug) ir čia pat „numiršta“. Praeities vaiduoklių temą tęsia ant kosminės lėkštės demonstruojamas Sučiovų pasivaikščiojimas po įvairias kaimo vietas ir komentarai už kadro apie nesikeičiančią kaimiečių kasdienybę.

Ant žemės sugulę personažai užgroja ilgesingą liaudies melodiją, o pro degančių sudžiūvusių lapų uždangą videoprojekcijoje į dangų kyla ir tamsoje išnyksta nuogi jų kūnai.

Drauge apmąstė laiko tėkmę

Toliau seka lėktuvų mūšio žaidimas, kuriame lėktuvus pakeičia dviračiai. Sučiovų varžybos dviračiais ant kosminės lėkštės skambant gyvam komentarui atrodo kaip vaikystės reminiscencija.

Impresijas metaforiškai apibendrina skruzdėlyno kadrai, kuriuos komentuojantys kaimo gyventojai kalba tarsi apie save. Netekusi pirminės paskirties, kosminė stotis tapo sustojusio laiko žaidimų aikštele. A.Schillingas su kūrybine grupe sugebėjo ją panaudoti pagal dabartinę paskirtį.

Kolektyvinė vieno asmens nuotrauka atsisveikinimui. TKIEC nuotraukos

Laukiama projekto tęsinio

„Kretakor“ ir lietuvių aktorių susitikimai tęsis ir toliau, nes užsimezgusio kūrybinio dialogo reikia jiems patiems. Anot A.Schillingo, jam dabar įdomiau ne statyti kokią nors pjesę, o ieškoti tokio dialogo variantų įtraukiant kitų šalių aktorius.

Vienas labiausiai Europoje vertinamų jaunų režisierių nesiekia vienkartinių rezultatų. Jo nedomina ir „europietiškų projektų“ konjunktūra. A.Schillingas kruopščiai renkasi savo tarptautinę komandą, tarsi ruošdamasis į ilgalaikę ekspediciją, kurios dalyviai pasirengę netikėčiausiose vietose ieškoti naujų idėjų. Ir jau turi pasiūlymų bendradarbiauti.

Ateinančiais metais A.Schillingo vadovaujamą tarptautinę komandą kviečiasi Avinjono festivalis. Planuojama, kad į Vilnių ji atvyks 2009 metais su specialiu projektu Europos kultūros sostinei. Bet ar tai įvyks, priklausys ne tik nuo menininkų norų.

Antai Lietuvos kultūros ministerija atsisakė iš dalies paremti lietuvių aktorių kelionę į Vengriją, nes projektas „neatitinka tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo kriterijų“. Visas lietuvių dalyvavimo išlaidas padengė „Kretakor“. Tiesiog todėl, kad norėjo dirbti kartu.