Po savaitės nutrauksi intensyvias „Hamleto“ repeticijas Vilniuje ir vėl važiuosi į Norvegiją, Stavangerį, kur rugpjūčio 19 d. įvyks Tavo režisuojamo spektaklio pagal Jono Fosse pjesę „Tos akys“ premjera projekte „Pasakos kraštovaizdyje“. Papasakok, koks tai spektaklis ir koks projektas?
Tai labai specifinis projektas ir spektaklis specifinis, nes jo atspirties taškas ir įkvėpimo šaltinis – kraštovaizdis, gamta. Visiškai nebūdinga teatrui, iš pirmo žvilgsnio tiesiog priešinga. Toks dalykas – kurti spektaklį apie gamtovaizdį – gali įvykti turbūt tik Norvegijoj.
Stavangeryje, šių metų Europos kultūros sostinėje, buvo sugalvotas toks projektas: prikelti kultūrai fjordų apsuptą pusiasalį, kuriame kažkada buvo NATO kareivinės. Kareiviams pasitraukus, pusiasalis liko tuščias. Kadangi vieta labai graži, buvo nuspręsta paversti ją miesto kultūros parku. To pusiasalio „inauguracijai“ buvo sumanytas projektas “Pasakos kraštovaizdyje“: žiūrovai leisis į kelionę gamtoje, kurioje patirs daugybę meninių įvykių – mažų spektakliukų, įvairių instaliacijų ir pan. Pavyzdžiui, vienas tokių momentų, šokio performansas: raudonai žydinčių aguonų pievoje pasirodys šokėjai. Arba sakykla ant kalno – tokia skulptūra, greičiausiai ją reikėtų sieti su protestantiškąja norvegų tradicija. Žodžiu, žiūrovai atsidurs savotiškoj žaidimų erdvėje, kurioje galioja tam tikros taisyklės. O spektaklis „Tos akys“ bus šio maršruto kulminacija, jis bus vaidinamas pusiasalyje pastatytame amfiteatre, kuris atgręžtas „veidu į jūrą“.
Pjesei parašyti buvo pakviestas Jonas Fosse. Dabar tai visoje Europoje garsus dramaturgas, kurio pjesės statomos daugelyje Europos teatrų. Norvegams jis labai svarbus, matyt todėl, kad išreiškia tam tikrus norvegų savimonei esminius dalykus. Projekto sumanytojai sakė neįsivaizdavę čia jokio kito rašytojo, tik Fosse. O tai nėra taip jau elementaru. Fosse pjesės yra intymaus pobūdžio: du-trys personažai, kamerinė erdvė, kamerinė istorija. Todėl pakviesti jį tokiam projektui atviroje erdvėjė – didelis netikėtumas. Tačiau dabar suprantu, kad niekas kitas ir nebūtų galėjęs geriau įgyvendinti to sumanymo. (Iki tol buvo ilgai galvota, gal statyti antikinę pjesę, tragediją, o gal kviesti Bobą Wilsoną. Finansinė pusė norvegų neriboja, gelbsti nafta.)
O Fosse, savo ruožtu, norėjo, kad tą pjesę režisuočiau aš: po spektaklio „Žiema“ (2003 m. O.K. režisavo Jono Fosse „Žiemą“ Oslo nacionaliniame teatre – A.B.) mes labai susibičiuliavom ir tai, kad pjesę rašys būtent Fosse, padrąsino ir mane. Taigi, stovėjom abu su dramaturgu ant uolėto kranto, prieš mus – jūra ir kalnai. Nemaniau, kad teatras gali prasidėti nuo susitikimo gamtoje, bet taip įvyko. Abu intuityviai nutylėjom apie vikingus ir kitokias batalijas, kurias būtų galima įkomponuoti tokiame kraštovaizdyje. Iš Fosse žvilgsnio supratau, kad tai turi būti visiškai kamerinis dalykas.
Perskaičiau specialiai šiam projektui parašytą Fosse pjesę „Tos akys“. Ji, švelniai tariant, neįprasta, kita vertus, Fosse atpažįstamas (Vilniuje kadaise matėm iš Oslo atvežtą Tavo režisuotą „Žiemą“, NDA buvo atvežusi „Kažkas ateis“, „Gražu“, Kristupo festivalis rodė Sodeikos operą „Vinter“): veikėjai neindividualizuoti, veiksmas minimalus, bet lyg minimalistinėje muzikoje kiekviena minties slinktis išdidėja tarsi po mikroskopu.
Taip, Fosse sukūrė kamerinę pjesę didingam norvegiškam kraštovaizdy. Pagrindinę jos mintį galima nusakyti ir taip: gamtos peizažas, kraštovaizdis – tai žmogaus sielos atspindys. Kraštovaizdis gal net neegzistuoja, tik žmogaus žvilgsnis į jį, to grožio suvokimas. Šitas sielos judesys galbūt yra esminis ir svarbiausias dalykas apskritai. Galbūt dėlto ir galima pasakyti, kad kraštovaizdis, landskap, kaip sako norvegai – tai norvegiška religija. Taip jie su juo susigyvenę. Norvegas, žvelgdamas į jūrą, į fjordus, pradeda suprasti, atpažinti save. Apie tai galbūt ir yra pjesė. Ji beveik nieko neįvardija, žodžiai, žmonių santykiai nepažeidžia gamtos ramybės ir didybės, nesudrumsčia jos. Paradoksaliai iš to išauga begalinė įtampa.
Pjesėje keturi personažai: jaunas vyras, jauna moteris, senas vyras, sena moteris (tai tie patys žmonės jaunystėje ir senatvėje). Pradžioje veiksmas vyksta kaip vyresnio amžiaus poros jaunystės prisiminimas, o paskui – kaip jaunos poros savo senatvės nuojauta. Yra būtasis laikas ir būsimasis, o esamojo – nėra. Esamasis laikas – tai peizažas ir viena visiškai trumpa pjesės dalis, sekundėmis suskaičiuojama: tada, kai senas žmogus sako „aš ir esu tos akys“. Tada suprantam, kad viskas vyksta jo galvoje – jo pokalbis su jau mirusia moterim – ir kad tai yra tiesiog jo mirties akimirka. Manau, kad šita pjesė norvegams bus labai svarbi.
 |
| Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Kodėl taip manai? Minėjai, kad ėmei geriau suprasti norvegus?
Garsi lenkų filosofė, sociologė ir antropologė, Nina Witoszek, parašė knygą „Norvegai“, kur ji įdomiai samprotauja, nagrinėdama bazinius norvegiškos kultūros dalykus, tokių autorių kaip Ibseno, Munko kūrybą. Ji pastebi, kad visi Ibseno personažai blogai jaučiasi namuose, juos kankina klaustrofobija, pernelyg didelė žmogiška įtampa, ir mano, kad tai gali būti susiję su atstumais: juos sekina pernelyg maži atstumai tarp žmonių. Nora „Lėlių namuose“, statytojas Solnesas, kiti personažai – tai vis žmonės, įsprausti į apibrėžtą, ribotą erdvę. Išeitis jiems viena – išeiti į tikruosius namus, t.y., į gamtą, ką ir padaro Borkmanas. Tas pats ir Munko paveiksluose – visi jie byloja apie neviltį ir apie mirtį. Tie žmonės, kurie, kaip garsiajame „Šauksme“ yra pakeliui iš gamtos į namus, nutapyti veidu į žiūrovą, o veidas iškreiptas siaubo. O tuose, kurie nusukti į gamtą, yra tam tikra harmonija ir ramybė. Mirtis gamtoje, susiliejimas su gamtos amžinybe – čia yra norvegiška religija, apie tai yra ir mūsų spektaklis. Beje, yra toks Munko paveikslas, kur senas vyriškis sėdi beveik tokiame pačiame kaip Stavangerio pusiasalyje peizaže prie jūros. Nutapyta taip, kad jį sunku ir pastebėti, jo bruožai beveik susilieja su kalnais ir jūra. Fosse tekste irgi yra tokie žodžiai, „ištirpti peizaže“.
Ir dar vienas svarbus dalykas toj pjesėj – Vyras, kuris ir yra „tos akys“, nesuvokia to kraštovaizdžio ir savo vietos jame be moters, su kuria jis susitinka ir kuri jį galiausiai palieka, nes ją pasiima mirtis. Tada visa tai, kas buvo laimė, kuri atsispindėjo kalnuose ir jūroje, tampa visiška vienatve. Spektaklis – tai peizažo ir vienatvės meditacija.
O kaip visa tai atrodys spektaklyje?
Tai labai įdomu – pačioje pradžioje atrodė, kad bus norvegiškas Žalgirio mūšis. Nes pinigai mesti milžiniški: apie 20 milijonų kronų. Specialiai statomas dviejų tūkstančių vietų amfiteatras iš akmens. Kaip bepavyktų spektaklis, amfiteatras stovės šimtmečius. Tai galbūt ir yra esminė projekto dalis. Amfiteatras bus unikalus, kaip minėjau – nukreiptas į jūrą, t.y., žiūrovai, sėdėdami veidu į sceną, sėdės veidu į jūrą. Amfiteatras liks visam laikui, jame vyks koncertai, spektakliai. Žiūrėti į kraštovaizdį iš to amfiteatro – tai jau dramaturgija, jau įtampa, kylanti tarp gamtos ir žmogaus.
O mūsų spektaklio veiksmas vyks jūroje: statomi povandeniniai tiltai, suprojektuoti milžiniški veidrodiniai kubai, atspindintys vandenį, tokie veidrodiniai namai. Tai bus užkulisiai, grimerines, bet jie pakreipti tokiu kampu, kad tiesiog dings jūros fone. Scenografiją kuria švedas Peter Lundquist ir ji bus tokia, kad žmonės tarsi ištirps kraštovaizdy. Jie „vaikščios“ jūra, o veidrodiniai objektai, atsispindėdami vandeny, jame irgi tiesiog išnyks – tokia žmonių ir gamtos simbiozė. Bus dramos artistai, šokėjai, operos solistai, simfoninis orkestras, vyrų choras, moterų choras, vaikų choras, daug statistų. Žodžiu, užimta daug žmonių, tačiau kartu viską stengiamės daryti labai minimalistiškai, kad nepažeistume žmogaus žvilgsnio į fjordus, kuriuose jis mato savo likimą. Efektingumas nėra mūsų tikslas, nors spektaklio masteliai, turint galvoje kamerinę temą, įspūdingi. Žinoma, bus ir efektingų dalykų, pavyzdžiui, iš jūros išneriantis laivas, kuris užsidegs ir vėl panirs. Bet vėlgi, tai nebus triukšminga ir efektai jokiu būdu neturėtų gožti kameriškumo ir atitraukti dėmesio nuo paties kraštovaizdžio.
Jau parodėme šitą spektaklį teatre, žiūrėjusiųjų reakcija buvo labai jautri. Dabar važiuoju perkelti jo į jūrą. Tai labai rizikingas dalykas, nes Stavangeris – tai ne Avinjonas, kur visada geras oras. Gali lyti, pakilti bangos (nors statomi molai, kurie turėtų sulaikyti, „nulaužti“ bangas, beje, net laivyba bus pristabdyta spektaklio metu), bet tikimasi, kad norvegai nepabėgs, net jei būtų audra – taip manoma atsižvelgiant į norvegų charakterį.
Nes norvegams pavyko tai, kas dar nepavyko lietuviams. Iki dvidešimtojo amžiaus pradžios norvegai niekad neturėjo savo tautinės valstybės. Tik devynioliktame amžiuje gimė tokios valstybės idėja ir jie pradėjo vykdyti šį savo projektą, ėmė galvoti apie savo kalbą, apie tai, kuo jie skiriasi nuo danų ir švedų. Iš čia Munchas, Ibsenas, iš čia Grygas. Ir gamtos suvokimas tapo atraminiu dalyku: jie suprato, kad gamta jiems svarbiausia: ji juos supo, ji juos saugojo. Geopolitinė norvegų padėtis visiškai skirtinga nuo, pvz., lietuvių, kurių niekas nesaugojo, kuri buvo visų keliuose. O norvegai – nuošaliai, savo gamtos prieglobsty. O dabar tai ir jų ekonominio saugumo garantas (nafta), leidęs įgyvendinti ir išsaugoti tautinės valstybės projektą. Norvegai niekad nestojo į Europos sąjungą ir niekada nestos. Todėl gegužės 11-ąją, jų tautinės valstybės dieną, visi norvegai patraukia į gatves: ištisi paradai – vaikų, šeimų, kokie tik nori, visai kaip tarybiniais laikais pas mus, skirtumas tas, kad ten jie eina savo noru ir švenčia labai džiaugsmingai. Todėl ir tikimasi, kad norvegai sėdės tame spektaklyje ties Senojo žmogaus žvilgsniu į peizažą, ties tuo, kas juos galėtų sukaupti. Jeigu tai pavyks. Teatre tai buvo pavykę, bet dar reikia perkelti viską į atvirą erdvę.
Prie spektaklio dirba ir daugiau lietuvių?
Taip, Gintaras Sodeika parašė muziką, o Vesta Grabštaitė ir Edita Stundytė yra spektaklio choreografės ir šokėjos.
