Režisierius R.Tuminas Maskvoje pristatė antrą šio sezono premjerą. Po sėkmingos Williamo Shakespeare´o „Troilo ir Kresidos“ premjeros J.Vachtangovo teatre Maskvoje jo vadovas režisierius Rimas Tuminas pakvietė į kamerinį spektaklį „Paskutiniai mėnuliai“.
Praėjo vos mėnuo nuo „Troilo ir Kresidos“, maskviečių kritikų pavadintos didžiausiu sezono įvykiu. Dabar, po „Paskutinių mėnulių“ premjeros, rašoma, kad lietuvis R.Tuminas, jau antrą sezoną vadovaujantis Vachtangovo teatrui, repertuarą sudarinėja pavydėtinai.
R.Tuminas jį sudarinėja išmintingai, nes spektaklis „Paskutiniai mėnuliai“ suteikė progą išeiti į sceną vyriausios kartos publikos numylėtiniams Vasilijui Lanovojui ir Irinai Kupčenko. Kai R.Tuminas tapo teatro vadovu, sklido gandai, kad labiausiai svetimšalio vadovavimui priešinosi būtent V.Lanovojus.
Tiesa gali sukelti nerimą
Ko senas artistas bijojo? Kad bus išbrauktas iš sąrašų? O lietuvis jam – vaidmenį. Ir ne bet kokį, o pagrindinį. Graudi tiesa, kad seniems artistams niekas nerašo didelių vaidmenų. O tą, kurį gavo V.Lanovojus, kažkada vaidino pats Marcello Mastroianni. Apie seną tėvą, kurį sūnus rengiasi išvežti į prieglaudą.
Maža to, spektaklį R.Tuminas sudarė iš dviejų pjesių. Antroji – apie motiną, kuri jau gyvena prieglaudoje ir prieš Kalėdas laukia, kad sūnus ją bent trumpam parsiveš. Motinos vaidmuo atiteko I.Kupčenko, kuri, režisieriaus nuostabai ir džiaugsmui, yra V.Lanovojaus žmona.
Režisierių galvos skausmas
Lietuvių teatro žiūrovai jau suprato, kokias pjeses pasirinko R.Tuminas. Atspėti lengva. Spektaklį „Paskutiniai mėnesiai“ Mažajame teatre jau porą metų vaidina Regimantas Adomaitis. Tai R.Tumino ir Arvydo Dapšio režisuotas darbas. O motina, gyvenanti prieglaudoje, pažįstama iš „Tylios nakties“. Šį sezoną ją vaidina Rūta Staliliūnaitė Viktoro Valašino režisuotame spektaklyje, kuris nepriklauso jokiam teatrui. Kadaise R.Tuminas „Tylia naktimi“ buvo parvedęs į sceną aktorę Moniką Mironaitę.
Tuo tarpu maskviečiai kritikai nustebę, kur R.Tuminas aptiko tas pjeses – itališką Furio Bordono ir vokišką Haroldo Mullerio. Juk rasti vaidmenis garbaus amžiaus talentams – tikras galvos skausmas.
Vardus galima užmiršti
Maskviečiai kolegos rungtyniauja, kas ironiškiau apibūdins „Paskutinių mėnulių“ ir „Tylios nakties“ lėkštą literatūrinį lygį, kuris lietuvių kritikai niekada neužkliuvo.
Kritikas Glebas Sitkovskis rašo: „Autorių vardus galima iškart užmiršti, nes abu užsieniečiai tik aprūpina artistus medžiaga benefisui. Abiejose šiurpstama dėl mūsų laikų žiaurumo, abi gąsdina žiūrovus vieniša senatve, nuo kurios niekas nėra apdraustas. Bet, sudėtos kartu, jos greičiau skatina svarstyti apie cinizmo vaidmenį dramos teatre.
Atspėti, kad šias pjeses pastatė R.Tuminas – talentingas lietuvių režisierius, išmanantis metaforinį teatrą, neįmanoma. Laimėjęs taktinį mūšį kaip teatro vadovas, R.Tuminas pasmerkė pralaimėti save kaip režisierių“.
Gyvens su motina bjaurybe
Maskvoje šį sezoną ne vienas teatras prabilo apie žiaurius vaikų santykius su tėvais. Kritikė Olga Jegošina suskaičiavo net tris tokias premjeras. O čia dar pasirodė ir „Paskutiniai mėnuliai“. O.Jegošina daro išvadą, kad rusiškai publikai lengva ir patogu užjausti senukus užsieniečius. „Tai, kas jiems nutinka, yra toli nuo mūsų realios patirties, – rašo kritikė. – Taip ji užjausdavo ir vergę Izaurą.
Tarkime, pjesė, kur senukai su vaikais grūdasi, užrakinti chruščiovinio namo kambaryje, būtų pernelyg arti nervinių audinių. Pjesė, kur sūnus alkoholikas mušasi su motina alkoholike, atrodytų kaip įkyrėjusios dabarties fotografija. Todėl tokių nereikia.
O J.Vachtangovo teatre – nuostabus pasitempęs profesorius aukšta V.Lanovojaus kakta naktimis klausosi Johanno Sebastiano Bacho ir niekaip nesusikalba su sūnumi. Jūs tokį susitinkate savo laiptinėje? Arba turtinga senutė stangria I.Kupčenko figūra ir jaunatviškomis intonacijomis – ar su ja susidūrėte parduotuvėje?“
Recenzijos finalui ji pacitavo susijaudinusios žiūrovės komentarą internete: „Kokie gyvatės tenykščiai vaikai! Mano butas yra triskart mažesnis, motina – bjaurybė, su ta nesulyginsi. O juk kenčiu, gyvenu su ja! Nors kartais ir norisi trenkti jai keptuve, bet į senelių prieglaudą neatiduosiu!“
Senatvė – nesentimentali
Kritikė Olga Galachova tyrinėja, ką sukūrė aktoriai. „Pirmosios dalies herojus pats pasirenka išeiti į prieglaudą, jis išsilaisvina iš buities. Kuo atkakliau V.Lanovojus vaidina šią temą, tuo labiau nepakeliama. R.Tuminas romantinę V.Lanovojaus vaidybos manierą tarsi nukreipia kita vaga: pakylėtas entuziazmas, būdingas žinomam artistui, šiame spektaklyje susijęs su tragiškos tiesos pažinimu – žmogus yra vienišas artėjančios mirties akivaizdoje.
Motiną virtuoziškai vaidina I.Kupčenko. Jos senė šiurkšti, ji taip ir liko kaimietė. Padirbtumėte skerdykloje! O kaip ji žygiuoja, demonstruodama naują drabužį, nusipirktą per išpardavimą! Perukas, skrybėlaitė, kailis ant kostiumėlio ir storos apsmukusios kaimietiškos kojinės.
I.Kupčenko dar vaidina ir kitą senatvės aspektą, nesentimentalųjį. Senukams būdinga nušokti nuo proto. Su ja vaikams sunku – štai ką didvyriškai vaidina I.Kupčenko“.
* * *
Du dievai ant prieglaudos slenksčio
* Vienam žinomiausių Rusijos artistų V.Lanovojui sausio viduryje sueis 75 metai. J.Vachtangovo teatre jis dirba nuo 1957 m. Apie V.Lanovojų rašyta: „Toks įspūdis, kad jam sekasi viskas, ko tik jis imasi“.
* Teatre vienas svarbiausių V.Lanovojaus vaidmenų ilgą laiką buvo princas Kalafas paties J.Vachtangovo režisuotame spektaklyje „Princesė Turandot“, kuris šiame teatre perduodamas iš kartos į kartą.
* Filme „Keista moteris“ V.Lanovojus vaidino kartu su I.Kupčenko, kuri vadinama „viena subtiliausių ir aristokratiškiausių Rusijos artisčių“. Praėjusį vasarį jai sukako 60 metų. Jubiliejaus artistė nešventė, tą dieną ji repetavo R.Tumino statomą „Tylią naktį“.
* Nuo 1970 metų dirbanti J.Vachtangovo teatre, I.Kupčenko suvaidino daugiau nei keturiose dešimtyse filmų. Tarp jų – „Romansas apie įsimylėjėlius“, „Kerinčios laimės žvaigždė“, „Paprastas stebuklas“, filmai apie Šerloką Holmsą.
