Kai prieš 12 metų Lenkijoje patekėjo Grzegorzo Jarzynos žvaigždutė, ji net apstulbino savo estetikos šviesa ir orientavimusi teatro pasaulyje: 1997 m. pastatyta „Tropikų karštinė" pagal Witkacį buvo ne tik ryškus debiutas - jis iki šiol šio 40-mečio „tebejaunuolio" biografijoje yra vienas ryškiausių darbų (nors negaliu irtis matęs visus jo kūrinius). O iškart kitais metais po debiuto jis įsiveržė į tituluočiausią ir įnoringiausią žvaigždžių sankaupą lenkų teatro danguje - Senąjį Krokuvos teatrą - ir su anuomet persiriejusiais aktoriais pastatė nuostabią „Ivoną, Burgundų kunigaikštytę", kurioje jau nebyliu vaidmeniu sublizgėjo Ivona - Magdalena Cielecka. Atsimenu, kaip kuklus jaunuolis vieno festivalio spaudos konferencijoje į klausimą, ar jam nebuvo baisu dirbti su tokiomis garsenybėmis ir lįsti į situaciją, kur bet kurios primadonos bato kulniukas gali jį akimirksniu sutrypti, naiviai besišypsodamas atsakė: „Bet juk tai teatras. Man tai patinka". Jis jau mokėjo plaukti teatro intrigų vonioje.
Jarzyna iki šiol puikiai žino, iš kur pučia palankūs vėjai ir galima pavydėti jo teatrinės orientacijos. Beje, režisieriaus profesinė karjera nemažu laipsniu atkartoja kone vienmečio Oskaro Koršunovo kelią - nuo įstabių debiutų ir vėliau atėjusio į pagalbą Avinjono teatro festivalio ar europinio projekto „Theorem", kurto „Europos rytiečiams" išsiveržti į Vakarus, iki klasikos interpretacijų, kur dramą ima gožti estetika. Štai čia jau keliai skiriasi, nes Koršunovo pastaraisiais metais statoma klasika (ypač „Hamletas"), nepaisant kai kurių autoreferencijų ar neperbūtiniausių sceninių efektų, yra vis dar tvirta ir aktuali, išmąstyta bet ir išrėkta. Jarzynos - tik graži.
Po Varšuvos TR teatre (Teatr Rozmaitości) šį vasarį pastatytos „Teoremos" pagal Piero Paolo Pasolini scenarijų to paties pavadinimo filmui (1968) lenkų kritikai kone sutartinai ėmė kalbėti apie šedevrą ir Jarzynos protingą grįžimą nuo politinio teatro („Makbetas", „Liūtas žiemą") atgal prie intymiojo. Vienas kritikas „Teatro" žurnale įžvelgė asociacijas su Rytų kaligrafo darbu, kur kiekvienas teptuko brūkštelėjimas yra atskiras meno kūrinys.
„Teorema" pagal graikiškąją etimologiją yra ne vien matematinė lygtis, bet ir nuojauta, reginys, vaizdas. Ir spektaklyje prasmę nurungia būtent vizualioji pusė. Darbas iš tiesų švarus ir toji švaros estetika negali nežavėti: dirbdamas su nuolatine savo šviesų režisiere Jacqueline Sobiszewski bei dailininke Magdalena Maciejewska režisierius tarpais idealiai sukuria Edwardo Hopperio paveikslų efektą - įkypa šviesa pro langus, numanoma saulė rytą, kuomet šeimyna ruošiasi kasdienos darbų ritualui: motina Liučija - viena gražiausių Lenkijos aktorių Danuta Stenka - prieš veidrodį, tėvas Paolo (elegantiškiausias Janas Englertas) su kavos puodeliu, duktė Odeta (stipriai kylanti žvaigždutė, Jarzynos atsigabenta iš Krokuvos Katarzyna Warnke) su fotoalbumais, brolis Pietro su lėktuvo modeliu (Jan Dravnel, kuris yra tikriausias neseniai baigęs Varšuvoje teatro studijas lietuvis), tarnaitė Emilija (vienintelė bene gyviausia persona, iššokanti iš „šeimos" ritualo, kurią vaidina Jadwiga Jankowska-Cieślak). Ritmas galėtų hipnotizuoti, galėtų ir migdyti. Ir net atėjęs į namus Svečias - vyriško, bet ir homoseksualaus grožio etalonas Sebastianas Pawlakas - to ritmo nesudrumsčia. Sudrumsdamas, pagal Pasolinį, visų jų gyvenimą.
Čia ir yra visas Jarzynos spektaklio triukas ir spąstai jam pačiam. Ritmas niekaip nesikeičia, grožio lieka visur tiek pat, nors scenos ir kalbos apie kone metafizinę visų šeimos narių kaitą po Svečio apsilankymo siūlytų ką kita. Viskas lygiai taip pat glotnu ir gražu, išoriškai efektinga. O - paradoksas! - akcentų apie tai, kaip ir kodėl Paolo atsisako savo fabriko, atiduodamas jį darbininkams, kur kas daugiau nei Pasolinio filme, kuriame pokalbis su žurnalistais trunka vos keletą tarsi nereikšmingų akimirkų.
Pasolini maištingaisiais 1968-aisiais, Jarzynos gimimo metais, kalbėjo apie logiškai nepaaiškinamą metamorfozę, kai po mistiškojo Svečio apsilankymo (šis ten buvo neakcentuota Šėtono ir Dievo jungties apraiška) visi imasi keistis ir (at)rasti save susvetimėjusiame visiškai sutrūkinėjusių ryšių pasaulyje. Spektaklyje Jarzyna ryšių nebuvimą dar labiau akcentuoja pabrėžiamu visų šaltumu, ne-reakcija į vienas kitą ir net į patį Svečią. Užtat solidžią programėlę-knygelę pridėlioja Mircea Eliades, Karlo Jasperso, paties Pasolinio tekstų - t.y. to, ko scenoje nebus nė lašo. Spektaklis, suprantama, neturi atkartoti filmo (ar net pralenkti jį, kaip tvirtino vienas lenkų kritikas).
„Liūtas žiemą” - efektinga šviesa ir prigesusi drama |
Tačiau iš esmės neturėdamas ką pasakyti, neturėdamas aiškios savos vizijos, režisierius ėmėsi kartoti filmą (net paštininką vaidinantis Rafał Maćkowiak tiesiog idealiai nukopijuoja Pasolinio veikėjo judesius), tik - jau visiškai priešingai Pasoliniui - smerkdamas buržuaziją suvešėjusiomis buržuazinio teatro priemonėmis. Išėjo toks pop-Pasolini, kurį jau galima piešti ant marškinėlių ir kabinti šalia Che Guevaros portretų. Ratas tarsi apsisuko, primindamas Bernardo Betrtolucci „Svajotojus": ten italų režisierius parodė, kaip 1968-ieji daugeliui „praėjo pro šalį" bekalbant apie meną bei seksą ir užsiimant abiem. O pasirinkęs vieno didžiausių kinematografinių kairiųjų scenarijų Jarzyna nenorėdamas parodė jame nagrinėjamų temų bergždumą ir antiideologiškumą, o prieš keletą metų buvusį progresyviausią Varšuvos teatrą pavertė miesčionizmo citadele, kone Vienos Burgteatru.
***
Būtent šiame Vienos teatre jis 2007 m. pastatė jau antrą spektaklį (po „[medea:]", drauge su Michalu Walczaku perrašyto Antikos mito), taip pat rodytą „Varšuvos teatriniuose susitikimuose" - Jameso Goldmano „Liūtą žiemą". Pjesę apie Plantagenetų giminės valdymo pradžią ir karaliaus Henrio II bandymus pasirinkti, ką paskirti savo paveldėtoju. Jau pati 1966 m. Brodvėjaus pjesė dvelkia rūmų ar bet kokio kabineto intrigų klišėmis, ir iš tiesų jų čia tiek daug ir jos tokios sekliai numanomos, kad iš esmės tarp jų pasimeta pati (galima?) dramaturgija. O režisieriui su vėlgi ta pačia lenkų kūrėjų komanda to ir tereikia, kad toliau sau mėgautųsi gracingu stalo žaidimų lygiu, už lango krentant sniegui, žiemos šalčiui veržiantis į sceną, dėliojant gražius indus ir perstatant baldus bei nuolatos fortepijonu ant scenos grojant pianistui-taperiui. Vėl scenų grožis ir jų efektingumas iki užsižiovavimo. Keletas „smagesnių" detalių - Henrio II, valdžiausio Angliją ir dalį Prancūzijos, meilužė Alais, kurią vaidina Jarzynos atrastoji lenkė Katarzyna Warnke, su savo pusbroliu Prancūzijos karaliumi Filipu (puikus lenkų aktorius Tomasz Tyndyk) kalbasi lenkiškai, kai su kitais bendrauja Vienos Burgtheater kalba. Ir jau nereikia nė sakyti, kad istorinę aplinką pakeis dabartinių milijonierių ir akcijų paketų valdytojų rūbai ir stilius.
Iš pjesės, nepasižyminčios stipresne dramaturgija, režisierius nieko ir neišspaudė. „Pašiuolaikino", „sušukavo", leido reto narciziškumo aktoriui Wolfgangui Michaeliui pozuoti ir gėrėtis savimi bet kurioje scenoje (kiek pamenu, šios pjesės kaunietiškame Gyčio Padegimo variante panašiai pozavo ir Algimantas Masiulis). Tad finale per visą sceną bėgantys titrai apie tai, kas išėjo iš tos istorijos (Ričardas tapo garsiuoju Liūtaširžiu, o Džonas - pačiu prasčiausiu Anglijos karaliumi), buvo įdomesni nei visa pjesė ar spektaklis, kuriame sūnų tarpusavio santykiai ir jų charakteriai neatskleidė beveik jokių užuominų į tą „užpjesinę" istoriją.
Apmaudu? Taip. Bet gal ir dėsninga - Grezgorzas Jarzyna puikiai paruošė Avinjono festivalio ir „Theorem" projekto pamokas ir šiandien elgiasi taip, kad spektakliai jau tampa aksiomomis, kai žinai ir ką statyti, ir kaip. Bet neabejotinai gaila regėti, kaip talentingai talentas konservuoja pats save.