Keli įspūdžiai iš Avinjono teatro festivalio
Jau suskaičiuotas paties svarbiausio metų teatro įvykio - 72-ojo Avinjono festivalio - derlius: 47 spektakliai, 224 vaidinimai keturiasdešimtyje pačių įvairiausių sceninių aikštelių mieste ir greta jo, 151 643 žiūrovai. Įspūdingi skaičiai miestui, kuriame, 2015 m. duomenimis, gyvena 92 130 žmonių.
Aplankyti šių metų festivalį vertėjo jau vien dėl to, kad dažniau nei įprasta jo afišose mirgėjo žinomi vardai iš Lietuvos. Pagrindinėje programoje vienoje didžiausių festivalio stacionarių scenų - Opéra Confluence - liepos 17-21 d. nuo 18 val. suvaidinti penki Molière´o „Tartiufai“ (režisierius Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Off programoje dalyvavo Artūro Areimos teatras, pristatęs Falko Richterio „Po ledu“ (vaidinta kasdien nuo liepos 8 iki 24 d. (išskyrus 12 ir 19 d.), spektaklių pradžia - 10 val. 30 min.), o toje pačioje Off programoje liepos 13-15 ir 17 d. be ketvirčio dešimtą vakaro rodytas Irano Gaipo „Korkuto prakeiksmas“, kurį režisierius Jonas Vaitkus 2014 m. pastatė Kazachijos valstybiniame akademiniame Muchtaro Omarchanuly Auezovo dramos teatre.
Kelionė iš Vilniaus į Avinjoną nėra paprasta - galima rinktis jungtinį skrydį į Marselį ir iš ten į Avinjoną vykti autobusu arba, tiesiogiai nuskridus į Paryžių ir ten pernakvojus, galutinį kelionės tikslą per nepilnas tris valandas pasiekti greituoju traukiniu.
Dėl vis aktyviau veikiančios Scenos meno kritikų asociacijos kelionės išlaidų našta palengvėjo trimis ketvirtadaliais, be to, stabtelėjus Paryžiuje dar buvo galima aplankyti Orsė muziejuje paskutines valandas skaičiuojančią Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailės parodą „Laukinės sielos“ bei pasigėrėti įspūdinga Eugène´o Delacroix kūrinių ekspozicija Luvre.
Avinjono teatro festivalio įspūdžius nulėmė spaudos centro pasiūlyti kvietimai - į kai kuriuos spektaklius bilietai buvo parduoti gerokai iki prasidedant festivaliui. Atrodo, didžiulio susidomėjimo sulaukė sparčiai garsėjančio prancūzų režisieriaus, Ruane veikiančios teatro trupės „La Piccola Familia“ įkūrėjo Thomaso Jolly pastatytas Senekos „Tiestas“, rodytas Popiežių rūmų Garbės kieme.
Mėginimas įsigyti bilietą į vieną iš paskutinių „Tiesto“ vaidinimų prieš pat spektaklį tapo vaizdingu įvadu į viso festivalio atmosferą, įkaitintą tądien Prancūzijos laimėto Pasaulio futbolo čempionato aukso. Kelionė siauromis senamiesčio gatvelėmis į simbolinę ir garbingiausią festivalio vietą priminė interaktyvų dalyvavimą didžiulėje džiaugsmo šventėje su teatriniais, choreografiniais, scenografiniais, kostiuminiais elementais bei garso ir specialiaisiais efektais.
Prieš laikiną festivalio bilietų kasą, įrengtą Popiežių rūmų aikštėje, nutįsusi poros šimtų žiūrovų eilė tapo savotiška užkarda pirmyn atgal siuvančioms futbolo sirgalių grupėms - tuo pat metu ir puikia scena stebėti išradingiausius jų kostiumus, grimą ir aksesuarus. Be to, dvi valandas laukiant eilėje buvo proga džiaugtis vienas kitą keičiančiais gatvės cirko pasirodymais, panardinančiais į nepakartojamą gyvo teatro atmosferą. „Tiesto“ pamatyti neteko - nors buvo tokių, kurie neatvyko pasiimti rezervuotų bilietų ir šie buvo parduoti pirmiausia eilėje buvusiems teatralams, tačiau vietos netruko išsekti, ir pirmasis festivalio vakaras ištirpo futbolą ir teatrą švenčiančio miesto gatvėse.
Avinjono festivalyje buvo pačių skirtingiausių formų spektaklių - teatro, šokio, tarpdalykinių kūrinių, susiejančių įvairiausias scenos ir vizualiojo meno raiškos formas. Gaila, nepavyko suspėti į Sashos Waltz „Kreatur“, kuris Opéra Confluence baigtas rodyti dar prieš pasiekiant Avinjoną.
Pirmasis matytas tarpdalykinis kūrinys - „May He Rise and Smell the Fragrance“, sukurtas libaniečio choreografo iš Beiruto Ali Chahrouro, rodytas Popiežiaus Benedikto XII teatre (Théâtre Benoît-XII). Jame gyva muzika, arabų kalba sakomi tekstai susieti su saikingais gestais pagrįstais plastiniais elementais. Spektaklio aiškinamuosiuose raštuose minimas Mesopotamijos paveldas, deivės Ištar vaizdinys, šiitų gedėjimo tradicijos, o rituališkas vaidinimas apie mirtį su iš prancūziškų titrų apgraibom suvokiamu poetiniu naratyvu netikėtai priminė lietuvišką mirties teatrą su miglotuose vaikystės prisiminimuose paskendusiomis šermenų raudomis.
Festivalio meno vadovas Olivier Py pagrindinėje programoje rodė du kūrinius. Į jo pastatytą „Antigonę“ bilietų nebebuvo, tačiau trijų dalių spektaklį „Pur Présent“ teko pamatyti. Už istorinių Avinjono sienų įrengtoje vaidinimams pritaikytoje patalpoje „La Scierie“ rodomas naujausias režisieriaus darbas siejasi su Aischilo tragedijomis, kuriomis režisierius domisi pastaruosius dešimt metų. Spektaklis - trijų atskirų apie valandą trunkančių savarankiškų dalių triptikas, kuriame vaidina trys aktoriai ir pianistas. Aikštelėje su nekintančia dekoracija - išdidinta gatvės grumtynių nuotrauka - vaidinantys aktoriai kūną ir balsą valdė nepriekaištingai ir sugebėjo „nepaleisti“ dėmesio, nepaisant į rišlų pasakojimą iš atsitiktinai pagautų prancūziškų žodžių vis dėlto nesusidėliojančios istorijos.
Molière´o „Tartiufas“ iš tikrųjų virto Koršunovo ir Avinjono „Tartiufu“, nes į spektaklį buvo tikslingai įtrauktos tiesioginės „karščiausių naujienų“ vaizdinės asociacijos - prancūzų futbolo pergalė ir Donaldo Trumpo bei Vladimiro Putino susitikimas Helsinkyje, išpranašautas plačiai išgarsėjusių Vilniaus restorano „Keulė Rūkė“ prieigas papuošusių vaizdinių.
Šiuolaikinio šokio erdvėje galima vertinti spektaklį „36, Avenue Georges Mandel“, kurį pastatė Pinos Baush dramaturgas Raimundas Hoghe iš Diuseldorfo. Celestinų vienuolyno kluatre (Cloître des Célestins) įrengtoje scenoje po atviru dangumi skambėjo operos divos Marios Callas atliekamos operų arijos, visiškai užgožusios iš nedrąsių ir minimalių judesių pinamą ir, atrodo, labai lengvai pažeidžiamą spektaklio choreografinį voratinklį. Aikštelėje, kurios grindys pagarbiai apsupa didžiulius platanus, tampančius monumentalia čia vykstančio veiksmo scenografija, vaikštantis choreografas, savo sumanytą partitūrą atliekantis labai susikoncentravęs, tokia koncepcija vargiai įtikino (galbūt spektaklis, sukurtas prieš vienuolika metų, tiesiog išsikvėpė); tai buvo vienintelis šį kartą matytas spektaklis, po kurio iš esmės kantri ir geranoriška Avinjono publika pasidalino į dvi stovyklas, o mažesnė iš jų dar reginiui nepasibaigus išreiškė savo vertinimą keliais „būū“ ir nepadoriais gestais.
Belgų režisieriaus Ivo van Hove vadovaujama trupė „Toneelgroep“ iš Amsterdamo Šv. Juozapo licėjaus kieme (Cour du lycée Saint-Joseph) rodė spektaklį „Dalykai, kurie praeina“ („De dingen die voorbijgaan“) pagal Louis Couperuso (1863-1923) tekstus. Šis poetas ir prozininkas vadinamas vienu svarbiausių olandų literatūros kūrėjų, nors lietuviškai tegalime paskaityti dvi jo noveles - „Melancholijos“ ir „Blizgučiai“, išverstas Gedimino Lankausko ir išspausdintas 1990-aisiais knygoje „Nyderlandų novelės“. Spektaklyje nemaža teksto, titruojamo prancūziškai, bet sudomino pats spektaklio režisūrinis audinys, racionali jo konstrukcija, grafiškos mizanscenos, asketiškas vaizdinis pavidalas iš tamsiais drabužiais vilkinčių figūrų, kartu su žiūrovais blyškiai atsispindinčių scenos gilumoje įrengtame milžiniškame veidrodyje. Šį pasukus horizontaliai ant kitoje pusėje esančio ekrano projektuojami minimalistiniai kinematografiniai vaizdai drauge su rafinuotais specialiaisiais efektais (garais, juodu sniegu) pripildo spektaklį įtampos ir intensyvių tragiškų nuojautų - jas be jokių išorinių triukų, perdėto dramatizavimo, nereikalingo balso kėlimo perteikia visas aktorių ansamblis.
Šiuolaikinio Lietuvos teatro istorijoje jau įrašyta Jeano-Luco Lagarce´o „Tolima šalis“, kurią 2001-aisiais Nacionaliniame Kauno dramos teatre buvo pastatęs Gintaras Varnas; spektaklis 2003 m. buvo atrinktas į pagrindinę Avinjono festivalio programą, tačiau dėl streiko jo čia taip ir nepavyko parodyti. Šių metų festivalyje Lagarce´o kūrinį adaptavo Christophe´as Rauckas, buvęs Ariane Mnouchkine aktorius; vaidinama buvo Benedikto XII teatre. Tai naujausias Šiaurės mokyklos (École du Nord), veikiančios prie Šiaurės teatro (Théâtre du Nord) Lilyje darbas, kuriame visus vaidmenis atlieka keturiolika jaunų aktorių. „Tolimos šalies“ tekstas papildytas kitais Lagarce´o kūriniais - „Buvau namuose ir laukiau lietaus“, „Mes, didvyriai“ ir „Dienoraštis, 1 ir 2“. Spektaklis sukurtas lyg improvizuojant, su minimaliomis dekoracijomis, naudojant kelis daiktus (kėdę, stalą, vonią ant ratukų), pasitelkiant lengvą ironiją, bet išsaugant ir tekste slypinčią melancholiją.
Šį kartą Popiežių rūmų Garbės kieme teko matyti vienintelį spektaklį - „Story Water“. Tai šiųmetis prancūzų choreografo Emanuelio Gato ir šiuolaikinės muzikos orkestro „Ensemble Modern“ darbas. Skambant Pierre´o Boulezo, Rebeccos Saunders ir pačių spektaklio kūrėjų muzikai, kuriamas ir kartojamas choreografinis tekstas, kurį mėgina skirstyti, artikuliuoti, aktualizuoti lakoniškos ant viduramžinių sienų pasirodančios atskirų žodžių projekcijos. Šokėjų drabužiai - iš pradžių rafinuotai balti, vėliau atsainiai spalvoti - leidžia aiškiai matyti judesių ir jų kombinacijų gimimo aplinkybes, iš anksto numatytų ir spontaniškų sprendimų sampynas, tačiau jų struktūra lieka neaiški ir negeneruoja dramaturgiškai paveikaus prasminio turinio.
Apgailestauti dėl menkų prancūzų kalbos žinių dar kartą privertė spektaklis „Medūza“, 2017 m. sukurtas menininkų grupės „Les Bâtards Dorés“ iš Bordo. Šventojo Juozapo licėjaus sporto salėje parodytas kūrinys turtingas istorinių ir kultūrinių referencijų - tai šiuolaikinis komentaras, skirtas kraupiam istoriniam įvykiui, nutikusiam 1816 m. prie dabartinės Mauritanijos krantų, kai sudužus fregatai „Medūza“ jos kapitonas pirmas spruko iš laivo, didžiumą įgulos ir keleivių palikdamas ant paskubomis iš laivo nuolaužų sudurstyto plausto dviejų savaičių akistatai su jūra, mirtimi, neviltimi, beprotybe, žmogų privertusiai tapti žmogėdra. (Įspūdingą Théodore´o Géricault paveikslą „Medūzos plaustas“ (1818-1819), sukėlusį didžiulį ažiotažą ir dabar esantį Luvre, teko dar kartą pamatyti pakeliui į Avinjoną.) Spektaklis - ir teatro, ir dailės kūrinys, nes per visą vaidinimą gyvai kuriamas didžiulis piešinys - grupinis portretas. Iš trijų pusių žiūrovų apsėstoje aikštelėje vyksta teismo procesas, kuriame žmogų ir jo moralinius įsitikinimus niekais paverčia katastrofos gaivalas, o sprendimo paskelbti pakviečiami keli žiūrovai. Iš pradžių ramus, dalykiškas spektaklio tonas, santūrūs liudijimai pamažu ir pateisinamai virsta drastišku žmogaus prigimties apnuoginimo seansu - ir perkeltine, ir tiesiogine prasme.
Jokios kalbos žinių neprireikė norint suprasti spektaklį „Dry Season“, rodytą Kitoje didžiojo Avinjono scenoje Vedene (L´Autre Scène du Grand Avignon - Vedène). Spektaklio kūrėja iš Nanto Phia Ménard, gimusi vyro kūne, tikrosios savo tapatybės ieškojo studijuodama cirko, šokio, aktorystės meną, moterimi tapo 2008-aisiais ir savo spektakliuose tyrinėja nuolatinės ir neišvengiamos kaitos temas. Septynios moterys minimalistinėje, tačiau sudėtingos struktūros scenografinėje erdvėje tarytum keliauja kita kryptimi: iš negailestingai viršutinės scenos dalies slegiamų, pažeidžiamų moterų virsta vyrais, pirmiausia įgaudamos pačius įvairiausius išorinius vyriškumo atributus, o efektingame spektaklio finale susigrąžindamos savo stiprią, netgi griaunančią moterišką tapatybę - tik be jokių nuolaidžiavimų jų ryžto nebeatlaikiusiai aplinkai.
Iš keleto matytų spektaklių neįmanoma susidaryti bendro šių metų Avinjono festivalio vaizdo, juo labiau apibendrinti šiuolaikinio teatro krypčių ir madų. Per savaitę patirtas teatras visoks - kalbantis, šokantis, vaizduojantis, skambantis, ieškantis pačių įvairiausių istorinės patirties ir šiuolaikinės kūrybos dermių.
