Istoriškai, kai Vakarų pasaulį ištikdavo maro epidemijos, scenos menas patirdavo ilgesnes ar trumpesnes pauzes. Tačiau galbūt šiuolaikiniai kūrėjai, pasitelkdami atviras erdves bei išretintas sėdimąsias zonas žiūrovams, galėtų rasti naujų kūrybiškų sprendimų teatro gyvavimui, jau daugiau kaip metus pasaulį kaustant koronaviruso pandemijai.
Pernai ir šiemet, kaip ir įvairių maro protrūkių XVI ir XVII a. metu, ar vėliau, 1918 m. siautėjant ispaniškajam gripui, teatrai privalo užverti duris ir, nepaisant patiriamo iššūkio nedirbti, taip pat turi spręsti ir gyvybiškai svarbius finansinius klausimus.
2020 m. pavasarį žymioji Vokietijos teatro trupė Berliner Ensemble (kurią 1949 m. įkūrė Bertoldas Brechtas su žmona Helene Weigel) žiūrovams parodė, kaip gali atrodyti gyvi pasirodymai pandemijai pasibaigus ir teatrams atnaujinus veiklą. Socialiniuose tinkluose kompanijos paviešintose nuotraukose matyti, kad puošnumu garsėjančiame Theater am Schiffbauerdamm žiūrovų kėdžių telikę vos trečdalis, - kitos kėdės stačiai išrautos iš savo vietų lyg kokios seno medžio šaknys, - ir visa tai tam, kad į teatrą grįžę žiūrovai galėtų mėgautis gyvais pasirodymais saugiomis higienos ir socialinėmis sąlygomis.
Žvelgiant į tokią žiūrovų salę apima dviprasmiški jausmai: štai išskirtinio grožio teatras, kuriuo taip žavėjosi Brechtas, gausus statulų, kolonų, arkų, raudono pliušo - visa alsuoja senųjų laikų didybe. Tačiau šiame puošnume matome ir dabartinę realybę, akivaizdžiausią profilaktiniu žiūrovų kėdžių išdėstymu po vieną ir po dvi, o tarp jų - bent pusantro metro atstumas. Įsivaizduokime, kaip tokia žiūrovų salė atrodytų užpildyta (nors kyla klausimas, kiek nuo šiol šis žodis bus teisingas ar tikslus): aktorius žvelgia nuo scenos ir mato daugiau grindų lopų nei žiūrovų veidų. Kaip su tuo susitaikyti meno formos, kuri tarpsta būtent nepakeičiama energijos apytaka tarp aktorių ir žiūrovų, atstovams? Argi ne ironiška, kad teatras kaip pastatas, susitikimo, susitelkimo vieta, per amžius net ir architektūriškai projektuota taip, kad žmonės būtų kuo arčiau, glaudžiau vienas kito ir atlikėjų, nuo šiol, tikėtina, taps pustušte erdve, kurioje tesusirinks mažiau nei pusė anksčiau intymią teatro patirtį galėjusių išgyventi žiūrovų.
Mažai tėra išlikę duomenų apie tai, kaip pirmieji pasaulio teatralai tvarkėsi su jų visuomenes ištikdavusiomis pandemijomis - nuo marų senovės Graikijoje 430 m. pr. m. e., vėliau per protrūkius 426 m. ir 428 m., iki Justiniano maro Romos imperijoje, prasidėjusio 541 mūsų eros metais ir trukusio net du šimtus metų. Tačiau senovės teatro ir gamtos santykyje galima įžvelgti ypatingą graikų-romėnų dėmesį kuriant erdves, skirtas scenos meną patirti sveikatai naudingomis sąlygomis; nors fizinio atstumo laikymosi sąvoka tuomet dar nebuvo pripažinta ar reikšminga kaip patikimiausias būdas išvengti ligos plitimo. Anuomet teatrai po atviru dangumi buvo skirti santykio tarp dramos (kultūros) ir natūraliojo pasaulio kūrimui ir puoselėjimui.
Galima daryti ir tam tikras išvadas siejant teatrą su paliatyvios paskirties statiniais Epidaure, senovės graikų mieste, kur šventyklos, skirtos Asklepijui, medicinos bei gydymo dievui ir Apolono sūnui, de facto veikė kaip ligoninės. Netoli šių šventyklų plytėjo teatras po atviru dangumi, manoma, suprojektuotas skulptoriaus bei architekto Polikleito Jaunesniojo ir išgarsintas graikų keliautojo ir geografo Pauzanijaus. Pastarasis gėrėjosi tobula teatro simetrija ir akustika, kurios išskirtinumas, kaip atskleidė 2007 m. Džordžijos technologijų instituto (JAV) atliktas tyrimas, slypėjo rievėto kalkakmenio konstrukcijoje, pasitarnavusioje lyg tam tikrų dažnių filtras garso bangoms. Remiantis išlikusiais užrašais, darytina prielaida, kad šiame teatre vyko literatūrinės, muzikinės ir atletikos varžytuvės bei buvo vaidinamos misterijos. Žvelgiant į tokį reiškinį iš pastarojo meto iššūkių perspektyvos, po atviru dangumi įkurdinto Epidauro teatro pavyzdys galėtų įkvėpti išeičių ieškančius teatralus bei architektus.
Atrodo, pandemija atvėrė galimybes grįžti prie tokio teatro, koks gyvavo nuo pat pradžių pradžios. Kaip teigia britų scenografė Es Devlin, iš praeities yra ko pasimokyti ir ką galbūt tiktų perimti pasaulį ištikusios pandemijos akivaizdoje - pavyzdžiui, teatro po atviru dangumi idėja reikštų ne tik saugesnę erdvę mėgavimuisi teatru, bet kartu verstų permąstyti teatro kaip pastato sampratą. Scenografės teigimu, išties prasminga atsigręžti į senovės graikų teatrą - šis buvo tampriai susijęs su gamta, o kalbant apie Epidaurą - scenografiją atstojo miškas, kalvos ir dangus, paveikiausias šviesų efektas buvo besileidžianti saulė. Anot Devlin, dabar puiki proga iš naujo atrasti ir įvertinti ryšį tarp teatro ir aplinkos, teatro ir gamtos, teatro ir dangaus.
Traktate „De architectura“, parašytame 30-15 m. pr. m. e., romėnų rašytojas, architektas ir inžinierius Vitruvijus pabrėžė svarbą projektuoti teatrus sveikatingose aplinkose - tiek dėl juose cirkuliuojančio sveikatai naudingo oro, tiek dėl įprastos tokių teatrų orientacijos į saulės pusę. Tačiau žlugus Romos imperijai, drama patyrė reikšmingą nuosmukį, o erdvės, kuriose būdavo rengiami pasirodymai, neteko savo pirmykštės reikšmės - daugelį amžių didžioji dalis pasirodymų buvo statomi pagal liturgines viduramžių pjeses ir rodomi bažnyčiose, šventoriuose, vežimuose ar ant pakylų gatvėse.
Vis dėlto, kaip teigia Merilando universiteto (JAV) teatro istorijos profesorius Frankas Hildy ´ is, kai XVI a. drauge su angliškuoju renesansu atgimė pasaulietinis teatras, būtent minėtasis Vitruvijaus traktatas (naujai išleistas 1486 m.) tapo tam tikru techninių žinių šaltiniu, kuriuo buvo vadovaujamasi Europoje statant naujai suklestėjusius teatrus; nors kai kurios savybės, kurias traktato autorius anuomet priskyrė romėniškosios architektūros didingumui, pasiklydo klampiame jo vertime, kadangi leidinys buvo be iliustracijų. Vitruvijaus romėniškojo trijų dalių struktūros teatro aprašymą, - kai pastatas labiau plečiasi į šalis, o ne į aukštį, - elžbietiškosios epochos architektai interpretavo kaip trijų dalių vertikaliai sukomponuotus aukštus-balkonus, koks, pavyzdžiui, yra Shakespeare ´ o Globe teatras. Nors anksčiau už pastarąjį buvo pastatytas pirmasis tokio tipo teatras po atviru dangumi - Jameso Burbage ´ o projektuotas The Theatre, iškilęs 1576 m., nuo tada Anglijoje imta statyti kaip tik tokio tipo architektūros teatrus.
Tačiau kai Europą imdavo siaubti maro epidemijos, teatrai nė karto taip ir neatrado saugių higieniškų būdų išlaikyti autentiškos teatrinės patirties galimybę ir visuomet tiesiog užsidarydavo. Per buboninio maro protrūkį XVII a. pradžioje Londono teatruose pasirodymai buvo atšaukti, kai mirčių skaičius pasiekė 30 atvejų per savaitę. Kaip 2009 m. išleistoje knygoje „Viljamas Šekspyras“ teigia jos autorius Williamas Bakeris, nuo 1603 m. iki 1613 m. teatrai skirtingais tarpsniais dėl maro ir infekcijų buvo uždaryti iš viso 78 mėnesius.
Anot teatro istoriko Franko Hildy ´ io, po šių epidemijų nebuvo jokio ryškesnio pokyčio teatro pastatų architektūroje, kadangi niekas nesuprato, kokie pokyčiai būtų naudingi ateityje, dar kartą susidūrus su tokiomis negandomis. „Susigyvenimas su mintimi, kad žmonės pandemijos metu turėtų laikytis didesnių atstumų, ką stengiamės daryti pastaruoju metu, ne visai įmanomas, nes šioje srityje galioja tam tikri fundamentalūs principai“, - teigia Hildy ´ is, - ir svarbiausiuoju įvardija tai, jog teatras klesti, kai žiūrovai ir atlikėjai yra kiek įmanoma arčiau vieni kitų.
Kai jau imtasi pokyčių siekiant, kad teatrai taptų saugesni, pirmiausia susirūpinta sanitarija, ventiliacija ir priešgaisrine sauga. 1899 m. žurnale „Popular Science Monthly“ sanitarijos inžinierius Williamas Paulas Gerhardas rašė apie būtinybę teatruose tobulinti nuotekų valymo bei kanalizacijos sistemas, taip pat aptarė kiliminių dangų bei grimo kambarių problematiką, teigdamas, kad visi šie dalykai esmingi tuberkuliozės plitimui, nors straipsnyje nė žodžiu neužsimenama apie būtinybę laikytis saugių atstumų.
Atrodo, kad pastarosios pandemijos akivaizdoje teatro architektūros ar bent jau interjerų neišvengiamai laukia permainos. Viena svarbių tai lemsiančių priežasčių, be abejo, yra finansinė: tampa aktualu atsiperkantis teatras, kuriame būtų įmanoma laikytis saugių atstumų, o pačiam teatrui - įgyti užtektinai pajamų, kai žiūrovų kiekis keliskart mažesnis nei buvo įprasta daugybę metų. Todėl užsienio žiniasklaidoje vis pasvarstoma, kad senovės teatrai po atviru dangumi galėtų pasitarnauti kaip įkvėpimo šaltinis naujajai architektūrai.
Lyginant su ankstesnėmis pandemijomis, dabar suprantame, kad atstumo laikymasis bei saviizoliacija yra pagrindiniai dalykai, užkertantys kelią viruso plitimui. Deja, teatrą - meno sritį, kone gyvybiškai priklausomą nuo bendrystės ir fizinio artumo - tai užspeičia į sunkiai išsprendžiamą padėtį, - bent jau tol, kol neturime tinkamų, tiek žiūrovus, tiek kūrėjus tenkinančių architektūrinių sprendimų. Lauko scenos ir aikštelės, moderniausia ventiliacijos bei šildymo sistema, liečiamųjų ekranų atsisakymas, iš anksto užsisakomi užkandžiai bei gėrimai - išties yra ką keisti bei ko siekti. Vis dėlto gyvas teatras yra bendrystės - fizinės ir dvasinės - vieta.
Kaip teigia teatro architektas Steve ´ as Tompkinsas, 2019 m. savaitraščio „The Stage“ išrinktas metų įtakingiausiu britų teatro žmogumi, teatras tiesiog turi išgyventi šį sąstingio laikotarpį, kaip išgyvendavo ankstesniuosius. „Manau, rasis naujų formų - imersinis teatras su mažiau žiūrovų, galbūt bus grįžta prie viduramžių keliaujančio teatro modelio, kuomet tiek aktoriai, tiek žiūrovai yra labiau mobilūs. Turėtų atgimti festivaliai bei teatrai po atviru dangumi arba pusiau dengtos pasirodymų aikštelės“, - svarsto Tompkinsas ir čia pat priduria: „Asmeniškai man teatras su socialiniais atstumais yra pati sau prieštaraujanti sąvoka, tad manyčiau, kad turėsime šitai kažkaip išsispręsti“.
Pagal užsienio šaltinius parengė Diana Gancevskaitė
