Laura Karnavičiūtė
Milano „Teatro alla Scala“ (plačiau žinomo kaip „La Scala“) pavadinimas jau daugybę metų minimas tarp pačių žymiausių ir svarbiausių pasaulio operos šventovių. Šio teatro scena mena talentingiausius visų laikų dainininkus, genialių dirigentų rankų valdomus muzikos šedevrus. Šiemet teatras švenčia 230 metų jubiliejų: per ilgą laiką sukaupta meninė patirtis, didingos praeities alsavimas jaučiamas ir mūsų dienomis – „La Scala“ teatre vykstantys renginiai, vokalinė solistų kultūra ir statytojų darbai dažniausiai būna pažymėti ypatingu kokybės ženklu.
„La Scala“ teatras buvo įkurtas globojant Austrijos imperatorei Marijai Terezei ir pakeitė Karališkąjį kunigaikščio teatrą – Milano operos buveinę, kurią 1776 m. vasario 26 d. sunaikino milžiniškas gaisras. Naujojo teatro statybų išlaidas padengė Kunigaikščio teatro ložių savininkai – mainais jie gavo žemės, kurioje stovėjo „Santa Maria alla Scala“ bažnyčia (iš čia kilo naujojo teatro pavadinimas), ir atnaujintas ložių nuosavybės teises. Didis neoklasicizmo architektas Giuseppe Piermarini sukūrė vizualią būsimo teatro koncepciją, ir 1778 m. rugpjūčio 3 d. pirmą kartą atsivėrė „La Scala“ durys. Tą vakarą žiūrovams buvo parodyta Antonio Salieri opera „Atrastoji Europa“, kūrinio libretą parašė Mattia Verazi.
Ankstyvasis teatro veiklos laikotarpis itin glaudžiai susijęs su neapolietiška komiškąja opera – „opera buffa“, žymiausi jos meistrai buvo Giovanni Paisiello (1740–1816) ir Domenico Cimarosa (1749–1801). Iš daugybės tuo metu atliekamų komiškųjų operų didžiulės sėkmės sulaukė Paisiello „Sevilijos kirpėjas“ (1786), Cimarosa „Italė Londone“ (1780) ir „Slaptosios vedybos“ (1793).
Tarp 1793 ir 1798 metų „La Scala“ žengė žingsnį link neoklasikinių prancūziškųjų tradicijų priimdama radikalesnius sprendimus, būtinus kiekvieno muzikinio teatro evoliucijai. Kompozitorių Ferdinando Paërio (1771–1839) ir Giovanni Simone Mayro (1762–1845) darbai istorine prasme sudarė puikias sąlygas pereiti nuo buffa prie romantiškųjų Gioachino Rossini (1792–1868) operų. Rossini įžengus į meno pasaulį, „La Scala“ teatrui ateityje buvo lemta tapti rimtosios italų operos seria lopšiu. Iki pat 1825 m. teatre buvo rodomos tokios Rossini operos, kaip „Turkas Italijoje“, „Pelenė“, „Sevilijos kirpėjas“, „Otelas“, „Tankredas“, „Semiramidė“, „Ežero mergelė“ ir „Mozė“.
|
|
|
Isabella Colbran |
1806 m. Alessandro Sanquirico (1777–1849) paskiriamas scenografijos skyriaus vadovu. Būtent jo dėka iš pagrindų pasikeitė vaizdinė operos pastatymų kokybė, scenovaizdyje ėmė vyrauti romantizmo bruožai. Buvo tobulinamas ir pats teatro pastatas: praplėsta scenos erdvė, po septynerių metų pakeistas apšvietimas – vietoj žvakių atsirado didžiulis centrinis sietynas, kuris buvo naudojamas iki pat 1860 m., kai buvo įdiegta dujinio apšvietimo sistema.
1822–1825 m. teatre klestėjo opera seria su Gaetano Donizetti (1797–1848) ir Vincenzo Bellini (1801–1835) priešakyje. Buvo atliekamos Donizetti operos „Ana Bolena“, „Lukrecija Bordžija“, „Torkvatas Tasas“, „Pulko dukra“, Bellini „Kapulečiai ir Montekiai“, „Norma“, „Somnambula“, „Puritonai“. Rossini, Donizetti ir Bellini operose žibėjo tokie vokalo meistrai: sopranai Isabella Colbran, Teresa Belloc, Giuditta Pasta, mecosopranas Maria Malibran, tenoras Puigi Pacini, sopranistai Gasparo Pacchiarotti ir Giovanni Battista Velluti.
Nors „La Scala“ teatras visų pirma siejamas su operos menu, vis dėlto neverta pamiršti ir čia gyvavusio baleto. Operos seria šlovės metais į baleto olimpą užkopė trys neprilygstamos baleto žvaigždės – Maria Taglioni, Fanny Cerrito ir austrė Fanny Elssler. Pastaroji privalėjo palikti teatrą kilus įtarimams, kad ji gali būti slapta policijos informatorė.
1893 m. opera „Obertas, San Bonifacijaus grafas“ (Oberto Conte di San Bonifacio) pradėjo savotišką Giuseppe Verdi (1813–1901) šlovės ciklą – būtent šio kompozitoriaus pavardė dažniausiai siejama su „La Scala“ istorija. Po visiško operos „Karalystės diena“ žlugimo 1842 m. parodytas „Nabukas“ tapo pirmu triuškinančiu triumfu Verdi karjeroje, be to, Italijoje „Nabukas“ sukėlė tikrą patriotizmo bangą, o kartu išpopuliarino „didžiąją itališkąją“ operą ir susiejo šį žanrą su „La Scala“ vardu. Vėliau šiame teatre Verdi pristatė naujas „Likimo galios“ ir „Simono Bokanegros“ versijas, o 1872 m. čia įvyko europinė „Aidos“ premjera, buvo rodomos „Otelas“ ir „Falstafas“.
XIX a. pabaigoje „La Scala“ meno vadovu tapo legendinis dirigentas Arturo Toscanini. Šis žmogus ėmėsi radikalių reformų tiek teatro vadyboje, tiek formuojant repertuarą. Toscanini sutelkė dėmesį į gausų Verdi palikimą ir sukūrė naują jo operų interpretavimo tradiciją, kurios laikytasi metams bėgant ir kuri ne kartą buvo atnaujinama XX a. Kita vertus, būtent jis į „La Scala“ repertuarą įtraukė Richardo Wagnerio operas – iki tol šio kompozitoriaus kūryba čia buvo gerokai nuvertinta ir menkai žinoma. Toscanini – ambicingas dirigentas – pradėjo rengti teatre simfoninės muzikos koncertus.
Dar 1884 m. teatro repertuare atsiranda Giacomo Puccini (1858–1924) operos – „Vilisės“, „Manon Lesko“, „Madam Baterflai“, 1926 m. Toscanini pirmą kartą dirigavo paskutinę Puccini operą „Turandot“ – veikalą, laikomą apibendrinančiu italų rimtosios operos raidos tašku.
1891 m. kartu su Pietro Mascagni (1863–1945) opera „Kaimo garbė“ į teatro repertuarą, o kartu ir į pasaulio operos istoriją įžengė muzikinis realizmas. Vėliau šią kryptį – verizmą – Milano scenoje puoselėjo Ruggero Leonvacavallo (1857–1919), Francesco Cilea (1866–1950), Umberto Giordano (1867–1948). Itin svarbiu įvykiu tapo 1906 m. Richardo Strausso operos „Salomėja“ premjera – šis skandalingas veikalas atvėrė duris užsienio kompozitoriams, taip pat ženklino didžiulius pokyčius teatro repertuare naujausių muzikos pasaulio tendencijų link. Kelerius metus publika turėjo progą gėrėtis Igorio Stravinskio, Claude Debussy, Ferruccio Busoni, Ippolito Pizzetti, Riccardo Zandonai ir Ottorino Respighi darbais.
 |
|
Maria Malibran |
1921 m. ložių nuosavybės teisės buvo perleistos Milano miesto tarybai – tai buvo būtina turint omenyje po Pirmojo pasaulinio karo kilusią ekonominę krizę. „La Scala“ pradėjo kontroliuoti valstybė, o tai garantavo kasmetinę finansinę paramą. Dėl to buvo atlikti svarbūs scenos didinimo darbai, galutinai atnaujintos techninės sistemos. Laikotarpis tarp dviejų karų buvo paženklintas garsiausių to meto dainininkų pasirodymų – čia dainavo Fiodoras Šaliapinas, Magda Olivero, Giacomo Lauri-Volpi, Titta Ruffo, Gino Bechi, Beniamino Gigli, Mafalda Favero, Toti dal Monte ir kti.
Per Antrąjį pasaulinį karą, 1943 m., „La Scala“ smarkiai nukentėjo per bombardavimą ir buvo uždaryta, tačiau duris vėl atvėrė jau 1946 m. Prasidėjo savotiškas aukso amžius – itin reikšmingas ne tik šio teatro, bet ir viso muzikinio pasaulio istorijos momentas. Teatras pažėrė įspūdingų operos pastatymų, kaip antai 1950 m. Wilhelmo Furtwänglerio diriguotas Wagnerio keturių operų ciklas „Nibelungo žiedas“, Victoro de Sabatos į aukštybes iškeltas Verdi palikimas, taip pat koncertų, kuriems dirigavo Herbertas von Karajanas, Dimitrijus Mitropulous, Bruno Walteris. Operos scenoje karaliavo Maria Callas, Renata Tebaldi, Giuseppe di Stefano, Mario del Monaco, tuo tarpu baleto gerbėjus žavėjo Margot Fonteyn, Serge’as Lifaras, Maja Plisetskaja, Rudolfas Nurijevas. Tarp žymiausių režisierių – tokios asmenybės, kaip Luchino Visconti ir Giorgio Strehleris.
Bėgant metams „La Scala“ repertuaras nušvisdavo vis naujom spalvom, greta klasikos publika išvydo modernius Prokofjevo, Britteno, Albano Bergo, Gershwino, Kurto Weillio ar Luciano Berio opusus, choreografiniai teatro atradimai skleidėsi Rolando Petit ir Maurice’o Béjart’o kūriniuose.
1972 m. pagrindiniu teatro dirigentu tapo Claudio Abbado, daug dėmesio skyręs Rossini (pastatytos operos „Sevilijos kirpėjas“, „Pelenė“, „Italė Alžyre“) ir Verdi („Simonas Bokanegra“, „Makbetas“, „Don Karlas“) kūrybai. Dirigentas Riccardo Muti meno vadovo postą užėmė 1986 m., juo išbuvo beveik dvidešimt metų.
2002–2004 m. „La Scala“ buvo renovuojama. Iš pradžių sulaukta gana neigiamų komentarų (bijota, kad restauravimas gali sunaikinti tam tikras istorines teatro architektūros detales), vėliau tai vis dėlto pasiteisino. Solistai džiaugėsi pagerėjusia akustika, o visiškai performuota scena ir užkulisių sistema leido naudoti daugiau scenografijos elementų, sudarytos puikios techninės sąlygos dar aukštesnės kokybės spektakliams.
2006 m. pagrindiniu „La Scala“ dirigentu tapus Danieliui Barenboimui, šis teatras ir toliau išlieka viena svarbiausių Europos meno mylėtojų mekų, kuri ambicingai pristato muzikos ir teatro naujoves, tačiau tuo pat metu geba išsaugoti ir pateikti ilgus metus puoselėtą elitinį meną.
