 |
| Grėsmingas Volksbühne pastatas |
Kai Lietuvoje praūkė „Sirenos“ ir iki pavasario nenusimato jokio festivalio, o sezono pradžia nuteikia tiesiog nevilčiai, kyla pavojus pradėti nesitikėti nieko iš teatro ir nelabai tikėti juo pačiu. O drauge su mėgėjiškumu scenoje pradeda imti viršų mėgėjiškumas tavyje pačiame, nes sceniniai veiksmai pavojingai bukina žvilgsnį. Pats laikas krautis lagaminus ir šįkartinė teatrinė stotelė tebus Berlynas su seniai jau bematytais jų garsiųjų režisierių spektakliais. Trumpas sau pasidarytas festivalis.
Berlynas jau nebėra toks, koks aiškiai po sienos griūties dalinosi į dvi scenos aikšteles – liberališkąją ir „teatro proletariato“, jaunimo mėgstamą Volksbühnę Rosos Luxemburg aikštėje, kur savo skandalingus spektaklius statė (ir tebestato) Frankas Castorfas, ir biurgerišką Schaubühnę Vakarų pusėje, anksčiau maitintą Peterio Steino, šiandien – Thomo Ostermeierio (jau, beje, be stiprios jo šokio porininkės Saschos Waltz, išėjusios į aprašytą Radialsystem V. Dar buvo stiprus, bet dabar itin ryškiai iškilęs Deutsches theater, šiandien retrospektyva prisimenantis laikus su Dimiteriu Gotscheffu ir jo „Germania“ pagal Heinerį Millerį, Arturo Millerio „Komivojažieriaus mirtimi“, Aischilo „Persais“. Jis į DT atvyko iš Bulgarijos, ne mažiau aktyvi Barbara Frey – iš Bazelio, pagaliau šį teatrą labai sustiprino ir naujoji karta, o ypač – Michaelis Thalheimeris (jis tebus rašinių desertui)
Šveicarai parėmė ir Volksbühnę – patys dar matėme garsųjį Marthalerio „Užmušk europietį! Užmušk! Užmušk jį!” (Murx den Europäer! Murx ihn! Murx ihn! Murx ihn! Murx ihn ab). Jis čia galutinai persikraustė iš Ciūricho Schauspielhaus 2004 m., o jo tenykštė dramaturgė Stefanie Carp, atsisakiusi užimti palaisvintą vietą, atvyko drauge su juo ir dabar su Castorfu reguliuoja visą Volksbühnės repertuarą ir ideologiją.
O pagaliau dar yra aibės kitų teatrų, publika veržiasi į operą, miuziklus. „Miestas tapo daugiacentriškas, iš esmės atsiradusių naujų vietų, erdvių ir naujų finansavimo principų dėka,– sako Volksbühnės atstovė spaudai Silvia Fehrmann. – Anksčiau miestas nuolatos finansavo tik repertuarinius teatrus, o dabar kreipiamas logiškas dėmesys į pačius įvykius ir festivalius“. Drauge su puse milijono naujų atvykėlių pasikeitė ir publika. Ji labiausiai ir išsiskiria Volksbühnėje, kur pamatysi ne biurgerius prabangaus audinio švarkais, o greičiau nepriklausomos laikysenos menininkus, gerokai laisvesnius teatro mėgėjus. „Volksbühne tapo pasaulio tautų katilu tarp Rytų ir Vakarų, Vokietijos ir Europos, nes, manau, čia jau „kaltas“ mūsų profilis, kuris nesiremia „publikos auginimo“ metodika, o tik tuo, kur teatro menininkas eina su savo idėjomis ir kokią jis pats konstruoja savąją publiką“,– sako Fehrmann. Tačiau teisybės dėlei reikia pastebėti, kad Volksbühne buvo vienintelis teatras, kuriame tą savaitę mačiau salėje tuščių vietų, o būtent geros prabos kostiumai šiandien ir sudaro visą „teatrinių centrų“ foną. Tačiau iš esmės einama į visur, ir kalbėti apie bet kokią publikos krizę neįmanoma.
Užtat įmanoma svarstyti apie meninę. Žinoma, keletas spektaklių negali atspindėti viso vaizdo, tačiau išsyk tenka prisipažinti, kad iš pasirinktų vardų tikėjausi daugiau. Nes ir rinkausi minėtuosius Marthalerį, Castorfą, Ostermeierį, Thalheimerį.
 |
| Marthalerio „Vaisinė muselė”. Nuotrauka iš www.drammaturgia.it |
Dainuojantis Berlynas
Kad Marthalerio spektakliuose muzika yra viena esminių jo dalių, ne naujiena nuo minėtojo „Murx!“ Jis nuolatos dalinasi tarp operos ir dramos, jungdamas šiuos du žanrus kartais vykusiai, kartais tiesiog dirbtinai. Pagaliau jo temos yra itin neįprastos: tą liudijo ir „Murx!“, kurio veiksmas vyksta kažkokioje VDR darbininkų valgykloje; prieš metus jis intensyviai keliavo po Europą su projektu „Apsisaugoti nuo ateities“, dažnai rodomu įvairiose psichinių ligų gydyklose; jo „Nusileidimai“ (Groundings) pasinėrė į šveicarų aviakompanijos „Swiss Air“ bankroto bylą, o 2005 gruodį Volksbühneje jis pastatė moksliškai-muzikinę fantaziją „Vaisinė muselė“ (Die Fruchtfliege).
Šios aplink įvairius vaisius beskraidančios muselės, moksliškiau - Drosophila melanogaster dažnai tampa įvairių gyvūnų elgesio tyrinėjimų objektu. Bet šįkart mokslininkai scenoje Marthalerio pageidavimu tyrinėja tą muselę, kuri neša vaisius – meilę. Po Bairoite pastatytos „Tristano ir Izoldos“ režisierius sakė, kad „Tikriausiai šiandien niekas iš meilės nemiršta; mirė pati meilė“, tad šį savo teiginį jis ir tikrina – kaip „evoliucijos nulemtą jausmą, kuris audrina hormonus, prasmės suvokimą, kūnų temperatūrą“. Tyrinėjimo objektas, pasirodo, pasižymi milžinišku genų skaičiumi ir labai intensyviai besivystančiais spermatozoidais. O čia tie į sceną paleisti jos tyrinėti personažai – mokslininkai – iš esmės tiria patį meilės fenomeną, ir tarp jų laksto akimi nematomi spermatozoidai. Mažame jų, pačių vienišų, kolektyve ima skraidyti tas jausmas. Tiksliau, jo momentinės apraiškos – susižavėjimas, bandymai sužavėti, draugiška meilė, lyderiavimas vien tam, kad į jį/ją kas atkreiptų dėmesį, ir vienas didžiausių meilės atspalvių – pavydas, konkurencija.
Septynetas profesorių visą vakarą mėtosi kamuoliukais, geria pieną ir ne vien jį, daužo mėgintuvėlius ir ardo pianiną. Kiekviena scenelė yra atskiras „numeris“, populiari daina iš „Bohemos“ ar paprastas šlageris, šansonas ir Verdis. Tačiau viskas sprendžiama tokiu popsišku lygiu, įvairios scenos atrodo tiesiog mokiniški gerokai iš anksto nuspėjami etiudai; visa tai labai primena per „Naująjį Baltijos šokį“ rodytą norvego Jo Stromgreno spektaklį „Ligoninė“, tik skirtumas tas, jog čia šokį pakeitė muzika. Ir nelabai į gera, kai pasakyti tiesiog nelabai yra ką. Patyrinėjo muziką, bet studijos neišleido, o ir meilė kažkur dingo.
 |
| „Sevilijos kirpėjas”. Nuotrauka iš www.staatsoper-berlin.de |
Bet lengvas spektaklis žavi publiką. Vienas dabartinių Berlyno „topų“ yra „Sevilijos kirpėjas“, atgaivintas 1968 metų operos reformatorės Ruth Berghaus spektaklis su Achimo Freyerio dekoracijomis ir pačia idėja. Bilietai jau išpirkti. Ir nors tokia frazė gali gąsdinti, nes išperkama į beveik visur, tačiau prieš spektaklį visada gali bandyti ir susirasi. Kad matytum ką nors, kaina – ne 6 eurai sėdėti balkone, bet jau 20 eurų (iš rankų, bilietas šiaip kainavo daugiau) ir sėdi parteryje.
Achimas Freyeris, vienas iš garsių operos ir muzikinių kūrinių dailininkų, bendradarbiavęs su neseniai pas mus viešėjusiu Mauricio Kageliu, su Philipu Glassu, Alvinu Curranu, „Sevilijos kirpėjui“ pateikė paprastą sprendimą. Opera buffa vyksta pagal commedia dell‘arte vaidybos ir mąstymo formą: scenoje atskleidžiama-užskleidžiama kone popierinė uždanga, tik keli baldai, kurie perstatomi pažymi „kitą erdvę“, o popierinės „sienos“ tampa patogios ir ašaras nusišluostyti, ir pasislėpti pačiam nepasijudinant iš vietos.
Tačiau viso šio „gero vakaro praleidimo“ geroji pusė yra puikiai, entuziastingai atliekama muzika, gan neblogai šmaikščiai vaidinantys aktoriai. Tik kad būtų ką jiems vaidinti! Ruth Berghaus tiems, 1968-iesiems, sukūrė novatorišką operos – liaudies meno žanrą, tačiau nerevizuotas šiandien jis atrodo gerokai priplėkęs, vėlgi nuspėjamų (ir net nenuspėjamų dėl banalumo) scenelių kupinas lengvas kūrinėlis. Tačiau tai publikai, kaip ir kiekvieną sykį, netrukdo po jo leistis į barą ir aptarinėti – ši tradicija (baras po spektaklio) galioja kiekviename teatre.
 |
| Teatro fojė su smagiais personažais. Autoriaus nuotrauka |
Ir atgal į Volksbühnę. Šįsyk – „Meisterzingeris“, rugsėjo pabaigos premjera, tačiau, spėju, gandas apie spektaklį pasklido, ir dabar gali laisvai gauti bilietų ir matyti tuščių vietų. Jau pamokytas ankstesniųjų patirčių apsidžiaugiu, pamatęs, kad mano vieta 3, vadinasi, netoli krašto (jei ką). Tik čia dar sykį ištinka Volksbühnes ypatumai: čia ir vietos skaičiuojamos kitaip, ir 3 yra per patį vidurį...
Išsyk prisipažinsiu, kad visgi kaimynus teko kelti, ir ne man vienam. Frankas Castorfas sukalė (tikrąja prasme) 2,5 val. be pertraukos spektaklį iš Richardo Wagnerio „Meisterzingerio iš Niurnbergo“ ir iš Ernesto Tollerio revoliucinės pjesės „Masių žmogus“ (1919). Sukalė ir fojė, pilną išpaišytų sienų, graffity, vaikiška ranka pieštų paveikslėlių su personažais („Dr.Opium“, „Madame Harpya“, „Dr.Politbiuro“, „Dr.Penis“ ir t.t.). Koprodukcija didžiulė – Volksbühne, Liuksemburgo Didysis teatras, Paryžiaus Chaiilot nacionalinis teatras ir Kopenhagos karališkasis. Scenos duobėje – kamerinis orkestras, scenoje - Volksbühne aktorių puikus choras ir keletas profesionalių tenorų.
 |
| „Meisterzingerio” scena. Thomaso Aurino (Volksbühne ) nuotrauka |
Ir nors programėlėje svarstoma apie žmonių mases („Kur yra liaudis, nelieka vietos miniai ir masei, ir atvirkščiai – kur yra masė, nebėra liaudies“ – Paolo Virno; į šią diskusiją apie mases stoja ir Nietzsche prieš Wagnerį ir kt.), būtent teatro masė užpildo sceną. Ir visoje įvairovėje nelieka vietos minčiai ir akcentams. Pirmoji scena – visa ko esencija: keturios drobės Brandenburgo vartų kolonomis leidžiasi žemyn nuo lubų, jos aiškiai suskirstytos į „Rytus“, „Vakarus“, „Pietus“ ir „Šiaurę“, taip pat iš jų sudedame NULL ir JAIL (kalėjimas – angl.). Scena pilna ir šiukšlių, ir lentų, ir tokių pat grafitų ar papaišymų „EzraPounddaddy“, „Fort Knox“, „Baby inflation“, „Antidiktatur“. Tokia kairuoliškai madinga popscena su savo pop-idėjomis. Ir scenoje kaip tik regime tą idėjų apie mases ir jas iš abuojumo liūno traukiantį meisterzingerį dramą, bet nedidelius teatrinius akcentus ima gožti dideli ir kiekvienas su sava betvarke – su mediniais arkliais, kurie vemia ant veikėjų, o ant jų galima ne joti, bet dulkintis, su mediniais sukaltais automobiliais (juose taip pat galima dulkintis), geležiniais automobiliais ir t.t. Stilistika būtų artimiausia Jono Vaitkaus spektakliams, tik juos reikėtų visiškai išcentruoti ir dar paspalvinti bet kokių kvailiausių idėjų sankaupa. Iš jų viena svarbiausių yra patyčia iš Wagnerio kaip visuotinio teatro kūrėjo, kaip masių kompozitoriaus. Bet ar parodija veda į kur nors, nežinau, nes mane ji po pusantros valandos tiesiog išmetė į Rosos Luxemburg aikštę, kurioje į įvairias pasaulio šalis ant grindinio nutysę geležiniai spinduliai su klasikės citatomis. Skaitau: „Visada maniau, kad Milo Venera buvo grožio kanonas todėl, kad ji tylėjo. Jei būtų prabilusi, viskas būtų nuėję niekais“. Spėlioju, ar seniai Castorfas skaitė šią citatą. Nes prabilti – visgi reikia žinoti, apie ką.
