Vykstant į festivalį, kuriame per savaitę pamatysi 15 spektaklių iš 9 šalių, pagal ankstesnes patirtis galima skaičiuoti: jei pamatysi pora tikrai gerų spektaklių – festivalis bus puikus. Visa kita žiūrėti (tikiesi) bus įdomu, bet jau stebėsi nebe konkrečius darbus, o labiau – teatrines kryptis, tendencijas, naujus kelius dar kitaip interpretuoti pjeses. Nes jeigu festivalis vyksta Rytų Europoje, atranką „pagal kokybę“ gerokai gali pakoreguoti kiti veiksniai – nuo politinių iki psichologinių festivalio vadovo angažavimųsi. XVII tarptautinis Torūnės festivalis „Kontakt“ tai tik patvirtino.
Didžiosios temos ir vardai
 |
| „vsprs”, šokiai uolų fone. Chriso Van der Burghto nuotrauka |
Dėl jų ir būtina vykti, dėl tų numanomų poros spektaklių, nes į Lietuvą, iš esmės turinčią tik vieną tarptautinio lygio (deja, ne tarptautinių lėšų) festivalį, jų kol kas niekas nežada atvežti. Šįmet tie didieji buvo belgas Lukas Percevalis, kurio „Otelą“ turėjome garbės pažinti pernai, ir Alainas Platelis, su kuriuo, pasirodo, LIFE dėka buvome supažndinti gerokai anksčiau nei daugelis kitų rytų europiečių – ir net matėme dukart.
Platelis, sakė su juo kalbėjusieji, iki šiol mena nuostabią Vilniaus atmosferą, itin entuziastingą jo spektaklių sutikimą ir tuoj pat po jo „Bonjour, Madame“ gimusį neoficialų fanų klubą. Po jo teatro „Les Ballets C. de la B.“ spektaklio „vsprs“ (festivalio Grand Prix, prizai už vizualumą ir muziką) audringų ovacijų pagalvojau, kad kitur jis tokių sutikimų tikriausiai neturi – Londonas, Briuselis ar kitas megapolis naikina piligrimystės idėją. Dideliame mieste, pilname kultūros įvykių, tiesiog eini ir užeini, o čia – važiuoji į Torūnę, iš ten – į Bydgoščių, nes tik tos operos salės erdvė tinkama. O piligrimystė kaip tik reikalinga spektakliui apie dievoiešką ir ekstazę, kurią šokėjų drebėjimais, kratymaisis, virpėjimais Platelis lygina su epilepsijos ištiktaisiais, orgazmą patiriančiais ar netikrų dievų vardus išrėkiančiais, bet vistiek nerandančiais Dievo – o gal nepasitenkinančiais tuo, ką surado. Susitikime su publika Platelis kalbėjo apie tai, kad jį šiuo metu labiausiai domina virtuoziškumas, ir tai regime spektaklyje, kurį šoka ir klasikinį baletą baigusieji, ir cirko mokyklų absolventai, o tautybių skalė driekiasi nuo Amerikos iki Vietnamo. Religinės ekstazės ir epilepsinio drebulio šokėjai mokėsi žiūrėdami praeito amžiaus pradžioje sukurtą vieno belgų psichoterapeuto filmą apie tokius ligonius, dabar jau to nepamatysi, nes pasikeitė vaistai. Šokėjų virtuoziškumas prilygsta cirko akrobatų tikslumui – jie šoka stovėdami ant rankų, karstosi po dekoracijų uolas, vien judesiais parodijuoja Poną Byną ir Michaelą Jacksoną. Fabrizio Cassolio muzikos pagrindas – Monteverdi „Švenčiausios mergelės Marijos mišparai“, perjungti į kitą diapazoną, jungiantį ispanų pratisą raudą, Balkanų duduką, džiazą, giesmes.
Spektaklis prasideda duonos kepalo trupinimu (bet taip nesugebama jį padalinti), baigiasi bandymu atsigerti vandens, kad ir iš plastikinio mineralinio butelio, bet pernelyg stipriai drebama, kad atsigertum ar pagirdytum. Turinys ir forma čia yra tolygūs: šokiu tarsi siekiama pavyti muziką, švenčiausią ir tobuliausią meną, bet drauge jis skaldo ir taip jau sinkopuotą muziką, prilygti jai, atrodo, ne jo jėgoms. Ramus čia tik finale videoprojekcija ant uolos parodomas senyvos moteriškės veidas – Platelio draugo motinos, jau mirusios, kurią filmavo tiesiog kaip motinos paveikslą, o dar pasirodė, kad jos vardas yra Marija. Ji rami, besišypsanti, tiesiog paprasta Motina, radusi palaimą be jokių desperatiškų bandymų jos ieškoti. Prieš metus matytame spektaklyje buvo dar viena Madonos reprezentantė – įstabaus grožio dainininkė ilgais juodais plaukais, nesikišanti į šokį, bet ramiai vaikštanti tarp „dievo apsėstųjų“. Šiame variante ją pakeitė juodaodė operos dainininkė, kiek smarkiau bandanti kištis į veiksmą ir taip pakeitusi dalį spektaklio koncepcijos: ji tapo viena iš dievo ieškančiųjų, gospelą traukiančių. Bet šiaip ar taip, desperatiškus bandymus ir norus surasti palaimą Platelis kontratakuoja ramybe ir labai filosofiniu, švelnios šypsenos ir užuojautos žvilgsniu: visa tai yra įmanoma, be to –kažkada ramybė neišvengiamai ateis. Jis nekaltina, neironizuoja, bet visas pastatymas pirmiausia stiprus vienu: bekompromisiu ir aiškiu žinojimu, apie ką iš tiesų verta kalbėti ir kurti spektaklį. Jokių nuolaidų nei sau, nei šios dienos susmulkėjusiai realybei. O būdai tam išreikšti – tie patys. Kaip ir matytuose „Bonjour, Madame“ ar „La Tristezza Complice“, jis buria savo marginalų iš pasaulio pakraščių trupę, kuri išpažįsta šokio apoteozę. Jie, kaip ir „siužeto“ veikėjai, renkasi kažkur už kranais apstatyto miesto į uolas, kad jose atrastų Madoną.
Bedarbystės studija
 |
| „Komivojažieriaus mirtis”: liūdna kompanija „Lomanas ir sūnūs”. Matthiaso Horno nuotrauka |
Lukas Percevalis „Komivojažieriaus mirtyje“ (Berlyno Schaubühne teatras; prizas už scenografiją ir II vieta) už Vilio Lomano sofos ir fotelio išaugina tikras įvairiausių kambarinių augalų, sustatytų į vazonus, džiungles. Jos atleistam iš darbo komivojažieriui įkūnija nepasiekiamą svajonę viską mesti ir pabėgti į Afriką. O drauge tai – naiviai mutavusios kapitalizmo džiunglės, iš kurių išlenda nesubrendę jo sūnūs (vienas vis laiko savo ranką kelnaitėse) ir lenda atgal. Iš ten išeina ir Lomano veik vaikiška vizija – meilužė-motina-prostitutė su milžiniškais papais, kurių vieną duoda Lomanui pačiulpti, o po to patenkina lytiškai. „Išeiti iš džiunglių“ Lomanui reiškia ir pakilti į kitą lygį. Tačiau visą spektaklį jis (iš „Otelo“ pažįstamas Thomas Thieme), atleistas iš darbo ir ištiktas šoko, net negali pasikelti nuo sofos, tik junginėja distancinį TV pultą. Šalia sėdi jo žmona, ir nors aktorė Carola Regnier neleidžia jai net šaukti, bet žmonos tyli sėdėsena ir rūpestis vyru rėkia garsiau už vaikų barnius ir TV reklamas.
Percevalis čia taip kruopščiai tyrinėja bedarbystės fenomeną ir bedarbio psichologiją, kad beveik prieš 60 metų parašyta Arthuro Millerio pjesė skamba itin šiuolaikiškai. Ką mąsto staiga netekęs darbo Lomanas? Svajoja apie nuosavą kompaniją. Tarsi prisiskaitęs populiarių psichologijos ir sėkmės formulių vadovėlių, jis galvoja kuo plačiau ir visiškai atitrūkęs nuo realybės – o tiksliau, bijo įdėmiau pažvelgti į ją. Kuo prastesnė padėtis, tuo didesnės svajos. Visos jos išrėkiamos su viena intencija: mes dar jiems parodysime!
Realybės jausmas prarastas. Pradėti nuo bent kiek mažesnio neleidžia išdidumas ir tikrovėje nebeegzistuojantis Lomano socialinis statusas. Pamatęs šefą su skaitmenine kamera tuoj pat nusprendžia pats tokią įsigyti. Skolinasi pinigų. Svaičioja apie namą, nors neišgali sumokėti už sūnaus mokslą. Percevalio pasaulyje komivojažierius įgauna naują reikšmę. Tai – tarpininkas tarp prekės ir kliento, ir šiuo atžvilgiu visi žmonės tampa komivojažieriais, tiesiai ar virtualiai parduodančiais prekes, idėjas, save pačius. Tyrimas tikslus, realistiškas (deja, neišvengiant senokai pakyrėjusio vokiškojo natūralizmo su vėmimais ar pasidulkinimais) ir neperkrautas ekspresijos. Todėl po tokio kieto ir gruboko natūralizmo studijos visiškai nesitiki susitikime su žiūrovais išvysti malonų šilto žvilgsnio Luką Percevalį, kuris tars tokias frazes kaip „teatro stebuklas“, „misija“. Jis pasakoja jau 17 metų, kuomet pirmąkart nuėjo į Antverpeno teatrą, pajutęs teatrinės tiesios ir teatrinio melo santykį ir kas scenoje galima, kas – ne. Ir „Komivojažieriaus mirtyje“ įdomiai suduria šias priešstatas: augalų miškas yra gryniausia instaliacija ir sąlyginumas pačiai teatro scenai, bet aktorių vaidyba pritrenkia labai kruopščiu realistiškumu. Bet, man atrodo, jūs nepasitikite Milleriu, – sako viena kritikė. Taip, sutinka Percevalis, vienintelis dalykas, kuriuo aš nepasitikiu – tai jo patetišku ir melodramatišku požiūriu į aukas. Net ir žudymai jo pjesėse yra melodramatiški, tokie amerikietiški. Ir todėl nesutinku su jo išvadomis, kad kalta tik sistema. „Šiandien to negalime sakyti, nes sistemą kuriame mes ir mes už ją atsakingi“. Todėl spektaklyje beveik negalintis pasikelti nuo sofos Lomanas tegalėtų būti tikras Rytų Europos pilietis.
Tokios temos ir klausimai, problematikos laukas primena dar viena: teatras nėra lengvai pasiekiamas, pigiai sienas kertantis menas. Tokie teatriniai kontaktai perspėja, kad Rytų Europos teatro kritikas lengvai gali pavirsti į nepasikeliantį nuo sofos komivojažierių, tebežiūrintį vis tą pačią TV reklamą ir įvairius šou, o tuomet ima dingti tikrosios realybės jausena ir kriterijai. Būtina išeiti iš džiunglių.
