Teatro mokyklų festivaliuose - kitaip tariant, studentiškuose teatro festivaliuose - jaunųjų aktorių trupėms kone amžinai gresia tapti neaiškiais kriterijais sudarytos festivalio programos dalimi, su atvežtu spektakliu kartais beviltiškai neįsipaišyti į kontekstą, o žiūrovui nebelieka nieko kita, kaip būti šio chaoso stebėtoju. Tad nieko keista, kad paprastai studentų teatro festivaliuose vieni kitų spektaklius žiūri tik tie patys studentai. Tokie, regis, nors ir skirtingose šalyse vykstantys festivaliai, turi panašią atmosferą ir keistai veikiančius dėsnius: tarsi svarbu tik nuvykti svetur, o jeigu netyčia pasiseks, tai dar ir gauti apdovanojimą. Taip pat - tapti festivalio (bendruomenės) dalimi: vieniems tokia, kuri buriasi festivalio klube (tai daugiau teatro kritikų ir vadybininkų reikalas), kitiems - ta, kuri oficialiai vadinama „naujų ryšių mezgimu", t. y. maloniomis savaitės trukmės neįpareigojančiomis pažintimis festivaliniuose vakarėliuose. Profesine prasme studentų festivalis - tai arena, kur balansuojama tarp mėgėjiškumo, mokykliškumo - ir kartais, labai retais atvejais - profesionalumo kartelių. Peršokti pastarąją pavyksta itin retai jaunųjų trupei.
Tikslūs festivalio rėmai
Kas dveji metai Varšuvoje rengiamas tarptautinis teatro mokyklų festivalis „ITSelF", inicijuojamas Nacionalinės Aleksandro Zelwerowicziaus dramos akademijos, jau septintąjį kartą sukvietė teatro mokyklų atstovus. Daugiausia iš Europos, bet būta ir iš Azijos šalių. Šiemet festivalis nedidelis - sumažinto biudžeto, todėl kompaktiškesnis (susitraukęs nuo savaitės iki penkių dienų, per kurias parodyta 14 konkursinėje programoje dalyvaujančių spektaklių ir dar septyni greta programos). Tačiau galbūt tai į gera, nes programoje mažiau balasto, nesivaikoma „bet ko iš bet kur", kad tik būtų platesnė geografija (ir juo iš toliau, juo egzotiškiau - tuo neva geriau), kaip, deja, neretai nutinka panašiuose festivaliuose. Peržiūrėję daugybę paraiškų - spektaklių vaizdo įrašų - dalyvius rinkosi festivalio organizatoriai, o ne savo nuožiūra siuntė aukštosios mokyklos. Taip, regis, apsidrausta nuo pavojaus gauti katę maiše, ir tai leido sudaryti konceptualią programą, palaikančią atitinkamą lygį ir sukuriančią festivalio veidą. Žinoma, visada yra būdų pagudrauti. Antai kinų delegacija iš Šanchajaus Teatro akademijos atrankai pateikė vieno spektaklio vaizdo įrašą, o festivalyje parodė visai ką kita.
Apie festivalio solidumą byloja ir konkursinės programos spektaklius vertinusi tarptautinė komisija: lenkų TV ir kino režisierius, rašytojas Ryszardas Bugajskis, architektas ir scenografas Yang Chyi Wen iš Taivanio, ispanų TV ir kino režisierius bei aktorius Andrés Lima, italų aktorius ir režisierius Claudio de Maglio, portugalų dramaturgas ir vertėjas José Maria Vieira Mendes. Festivalio „ITSelF" šūkis - „Būti savimi" (To be Itself) yra ir šiek tiek paradoksalus (juk teatre aktoriams neišvengiamai tenka būti kuo kitu), ir nubrėžiantis komisijos keliamus reikalavimus, vertinimo gaires. Čia niekam nesvarbu, koks ryškus ar tarptautinėje erdvėje visai negirdėtas režisierius surinko kursą, netgi kas apskritai yra kurso vadovas ar spektaklio režisierius. Rodytus spektaklius kūrė ir patys studentai, ir jauni režisieriai, ir didelės pedagoginės patirties turintys kursų vadovai. O ir aktoriai, nors beveik visi - baigiamųjų kursų studentai, tačiau vieni dar neperžengę savo repeticijų studijos ir studentiškų festivalių slenksčio, kiti - jau spėję pabūti ir didžiojoje scenoje. Apskritai festivalis skirtas būtent studentams, todėl vertinamas ne režisierius, o jaunasis aktorius, jo atsivežtas aktorinis bagažas: pasirengimas būti scenoje, talentas, gebėjimas įsilieti į ansamblį.
Nebūtų teisinga tvirtinti, kad režisūra šiame festivalyje apskritai nesvarbi. Lyginant su anksčiau matytomis programomis - net labai svarbi, nes pro atrankos komisiją neprasprūdo scenos kalbos ar scenos judesio pradžiamokslio bei dainavimo egzaminams rengiamos lengvai teatralizuotos „programėlės", nedominavo ir dėl noro „pafestivaliauti" staiga „spektakliais" paversti mokykliniai etiudų rinkiniai (nors pasitaikė ir keletas tokių). Regis, režisūra komisijai buvo įdomi tiek, kiek ji leidžia pajusti kurso pedagogo metodiką ir padeda atsiskleisti jaunajam aktoriui. Svarbi tiek, kad festivalyje būtų rodomi ne visai žali, paskubomis suręsti pusfabrikačiai, o tikri spektakliai - daugelis jų jau turintys šiokią tokią istoriją, bent kelissyk parodyti kituose festivaliuose.
Festivalio programa aiškiai parodo, kad jo organizatoriai - tradicinio, t. y. tradicinio režisūrinio teatro ir jo metodų ugdant jaunuosius aktorius šalininkai, nesuinteresuoti teatriniais eksperimentais, performatyvumo ar postdraminio teatro teikiamomis erdvėmis. Todėl, viena vertus, festivalio meniu gali pasirodyti prėskas ir konservatyvokas, kita vertus - tai vis dėlto teatro mokyklų festivalis, tarsi įjungiantis saugiklius prieš jaunatviškus „išsidirbinėjimus" (kokių teko į valias prisižiūrėti praėjusią vasarą analogiškame festivalyje „Istropolitana Project" Bratislavoje), niekaip neapeliuojančius į profesionalų teatrą. Tad nenuostabu, kad programoje dominavo spektakliai pagal pjeses, literatūros kūrinių inscenizacijos.
Karamazovai pagal latvius ir lietuvius
Antai Fiodoro Dostojevskio romanas „Broliai Karamazovai" inspiravo net dvi šio festivalio dalyvių grupes - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantų, susibūrusių į trupę „Theaomai", to paties pavadinimo spektaklį (kurso vadovė ir režisierė Silva Krivickienė) ir Latvijos Kultūros akademijos spektaklį „Berniukai" (Boys). Neatsitiktinai šie pastatymai atsidūrė greta ir festivalio programoje. Abu jie prasideda beveik analogišku muzikiniu prologu: lietuviai į sceną pro žiūrovų salę sueina giedodami senąsias daugiabalses stačiatikių giesmes, latviai - lygiai taip pat apjuosia žiūrovų salę keliais balsais traukdami senovines rusų dainas; ir jau spėji apsigauti ir gal net nusivilti, kad gresia išvysti tai, kas jau, regis, taip pažįstama. Gerai, kad įsibėgėjusi ir savas prielaidas daranti žiūrovo mintis teatre ne visuomet būna teisi. Spektakliai pasirodė esą absoliučiai skirtingi ne tik pasirinktos romano medžiagos skirtybėmis, tad ir skirtingais veikėjais, bet ir forma, faktūra, koloritu. Latviai susikoncentravo į labai nedidelę ir konkrečią romano atkarpą - IV dalies 10 knygą, kuri ir vadinasi „Berniukai" - Aliošos ir Iljušos linija; o štai lietuviai aprėpia visą romaną, ryškindami Karamazovų šeimos dramą ir visiškai iškupiūruodami berniukų istoriją.
Latvių pastatyme pasakojama, kaip Alioša patenka į Iljušos tėvų namus. Spektaklyje mėginama kuo realistiškiau perteikti skurdų, prasčiokišką ir negandų kupiną šių namų gyvenimą: grubus ir ūmus tėvas, Iljuša - merdėjantis ir purtomas šaltkrėčio, suklupusios kuprota jo sesuo ir geroji namų siela - mama, beveik raudote išraudanti lopšinę Iljušai. Viskas yra taip schematiška, nė per žingsnį neatsitraukiant nuo romano teksto, kad jau dabar žiūrovui išties nebepaliekama vilties sulaukti bent kokių nors netikėtumų. Paradoksali tik finalinė Iljušos laidotuvių scena - matyt, šioje vietoje režisuojant „neapsižiūrėta": glumina prie kapo raudantys vyrai ir neįtikėtinai bedvasės rusų moterys, tik formaliai atstovėjusios pakasynas. Kadangi spektaklyje plėtojama atskirą dramaturgiją turinti romano atkarpa - Aliošos ir Iljušos linija, suteikianti spektakliui labai nuoseklaus ir aiškaus siužeto ribas, tad absurdiškai atrodo vis prikišamai įterpiamas režisūrinis à propos: „Mes turime parengę ir dar vieną pasakojimą apie Aliošos ir Lizos meilės istoriją". Taip atsiranda dar vienas herojus - Liza (nes kurse turi vaidinti visi?), ir Lizos negaliai pailiustruoti „būtinas" vežimėlis, o rašydama meilės laišką Aliošai ji taip atkunta, jog išsukinėtomis kojomis dar ir pašleivoja po sceną. Kad žiūrovas pernelyg nenuobodžiautų - nes ir taip beveik aišku, kas laukia toliau, - jį turėtų prablaškyti keistokos intermedijos: svajingas merginų šokis (prie kurio prisijungia ir Liza), vaikinų choreografinis numeris rusiškuoju stiliumi, epizodiškai į sceną patrypčioti besiveržiantis apskurusių vargetų balaganas.
Lietuvių „Broliai Karamazovai" labai atitiko festivalio šūkį ir komisijos pageidavimą scenoje matyti aktorinius darbus. Neužbarikadavę scenos dekoracijomis, neužsimaskavę efektingais kostiumais, juodoje scenoje ir ne visiškai užtemdytoje salėje šie aktoriai buvo „nuogiausi" viso festivalio kontekste. Šis spektaklis atskleidžia individualias galimybes scenoje kurti sudėtingus Dostojevskio romano personažus, - tokia medžiaga leidžia spręsti ne tik apie trupės pajėgumus, bet ir apie kiekvieną aktorių atskirai. Kita vertus - čia jau niekur nepasislėpsi, matyti kiekvienas kluptelėjimas. Tų kluptelėjimų šiame festivalyje būta, ir tai anaiptol nebuvo geriausias šio spektaklio parodymas. Vis smelkėsi lyrinė gaida ir moteriškas sentimentalumas, o dėl to sušlubuodavo tempas; ne visiškai pavyko prisitaikyti ir prie svetimos scenos erdvės. Vis dėlto neliko nepastebėtas šios trupės ansambliškumas, aktorių gebėjimas susikrauti ne tik savo asmeninį „banką", bet ir scenoje pagarsinti kitą. Ir jei šįkart nebuvo ryškūs pagrindiniai vaidmenys, tai nesutrukdė stipriai suskambėti Smerdiakovui ir Velniui. Už pastarojo vaidmenį Paulius Markevičius apdovanotas kaip geriausias festivalio antraplanio vaidmens kūrėjas.
Skaudžios herojų ir aktorių problemos
Vieną solidžiausių ir ryškiausių šio festivalio spektaklių pristatė Izraelio trupė - Yoramo Loewensteino scenos menų studijos Tel Avive studentai, festivalio komisijos įvertinti kaip geriausi pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Spektaklyje „Be moters meilės" (Passing the Love of a Woman) gvildenama žydų tautai šiandien vis dar opi tema - seksualiniai ryšiai tarp vyrų, tema, kuri dar Toroje ir Senajame Testamente buvo laikoma didžiausiu tabu, o už tokią neteisėtą meilę būdavo baudžiama mirties bausme. „Tu nesi moteris ir jau niekada nebebūsi vyras", - šis nuosprendis skamba ne sykį ir persekioja spektaklio herojus, „vyrus su moters siela". Spektaklis prasideda ritualinėmis žydų vedybomis: skambant gyvai atliekamoms ir džiaugsmingoms, o kartu nepaaiškinamo graudulio bei ilgesio kupinoms dainoms regime nuotakos išlydėtuves, šventinio siautulio įspūdį sustiprina tradiciniai žydų vestuvių šokiai vien vyrų ratelyje. O tada Jis - jaunikis, vardu Ziselis - gulasi į vedybinį guolį tik kaip į priedangą dėl „gėdingų ir nedorybingų" jausmų kitam. Nenoromis iškentęs pirmosios nakties prievolę, palieka žmoną ir pabėga su mylimuoju. Su visais lagaminais, dėžėmis, nešuliais-kraustuliais šiedu žydukai išvyksta į kelionę, į sau utopiškai „pasižadėtąją žemę" - mizanscena, išplėtota laike ir tarsi įsiterpianti į spektaklį, tiesiog nepaprastai graži ir jaudinanti, mums primenanti Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie". Tačiau net ir būdami kartu jaunuoliai negali būti patys savimi ir rodytis viešumoje. Ziselis priverstas persirengti moterimi tam, kad jo neatpažintų, bet ir dėl to, kad tik būdamas moterimi galės apskritai būti su mylimuoju. Du vyrai konservatyvioje, gilių dogmų sukaustytoje visuomenėje priversti išoriškai vaidinti tradicinę šeimą - ir pasirodo, kad tai anaiptol nėra jų ieškota laimė. Aktoriai šiuos persikūnijimus vaidina tiksliai ir beveik įtikinamai. Tačiau „beveik" tampa vis įkyresnis, jis tikriausiai neapleidžia dėl to, jog į save ir savo tautą žvelgiama taip įsijautus į problemas, į kurias pristinga žvilgsnio iš šalies ir nebelieko vietos autoironijai ar kiek laisvesniam santykiui su istorija: kad ir imti ir į senus skaudulius pažvelgti XXI amžiaus žmogaus akimis. Nors spektaklio forma lyg ir neįpareigojanti „rimčiai" - pusiau etnomiuziklas, pusiau dramos spektaklis, -bylojama įsitempus, tarsi norint pabrėžti, kaip ši tema labai svarbi ir reikalas rimtas. Galbūt varžė baimė, o gal net rizika nuklysti į bufonadą? Bet kai vyrukas scenoje su moteriškais aprėdais, be galo psichologizuodamas, mėgina ištrimituoti savo personažo dvasinį pasaulį, bežiūrint nejučiom imi šypsotis, tik kažin ar to buvo siekiama.
Festivalyje būta ir labai formalių, mokykliškų, ir kiek pasenusių spektaklių. Netgi kilo įspūdis, kad stebi savo jau atgyvenusį, po balažin kiek metų restauruotą pastatymą. Taip nuteikė slovakų „Žuvėdra", kurią festivalyje pristatė Banskos Bystricos Menų akademijos studentai. Šis spektaklis, vertinant lietuvių teatro raidos masteliu, nukelia 100 metų atgal, lyg tebestovėtų prie profesionalaus teatro ištakų. Spektaklio aktorius ir režisierę tiesiog apsėdo noras parodyti viską, kad tik nieko neliktų tarp Čechovo eilučių. Čia žmonės-personažai iš tiesų scenoje geria arbatą, tik jų likimuose niekas nesikeičia. Užtat gimsta toks nuduodamai psichologinis realistinis teatras, kad scenoje matyti visa šių studentų mokymosi virtuvė: jie žino, kaip yra teisingai, ir uoliai stengiasi parodyti teisingą rezultatą. Panyra į tekstą, į paskirus žodžius, vaidina siužetą, kuris visiems jau ir taip žinomas, ir negimsta jokia istorija - tik šimte minučių išdėliotas tekstas, kostiumai, rekvizitas, trokštant viską gražiai, tvarkingai suderinti. Tekstas liejasi „paklodėmis", plikas, be jokio intonavimo, vis pailiustruojamas šviesa, muzika, butaforija: jei Trigorinas su Nina bando sušokti tango - juos apšvies raudonai; Trigorinas bučiuoja Niną, bet ši staiga išeina - juos jau apšviečia mėlynai. Kiekvienas turi savus atributus: jeigu uždėsi ilgą šalį, į rankas įduosi užrašų knygelę ir pieštuką - gims rašytojas Trigorinas; vėduoklę į rankas, prašmatniausią suknią - rasis aktorė Arkadina; įsitveri butelį - ir štai jums prieš akis gyvenimu nusivylusi Maša; o nepaliaujamai iš delnų byrantys balti žiedlapiai - tai, žinoma, Ninos jaunystė. Ir režisūrinis „sprendimas", ir pedagogo darbas verčia nerimauti, kad trupė plačiais žingsniais keliauja negyvo teatro linkui, nes jaunieji aktoriai, kurie, regis, imlūs ir šimtu procentų pasirengę įgyvendinti vaidmenis, ypač aistringai griebiasi didžiųjų (Arkadina tapo tokia primadona, kad kėlė įspūdį, jog scenoje - artistė, švenčianti pusės amžiaus jubiliejų, o ne vaidybos studentė). Taip į mažiau nei dvi valandas sutalpinta „Žuvėdra" tapo nepakeliamai ilga. Slovakų spektaklis jau baigtas: toks išbaigtas, kad nėra vilties bent šį tą reanimuoti.
Spektakliai, kuriuose keli, bet dideli vaidmenys, kur kiekvienam aktoriui tenka daug teksto, jauniesiems pasirodė esą pavojingi. Antai rumunų spektaklis pagal Leonido Zorino pjesę „Varšuvos melodija" - nemenkas išbandymas dar ir dėl to, kad pjesė skirta tik dviems aktoriams, ilgiems jų dialogams. Kol vaidinamos bežodės scenos, aktoriai, regis, scenoje jaučiasi puikiai, trykšta žaidybiškumu ir net šiek tiek paimprovizuoja; bet vos tik atsiranda žodžiai - staiga pamirštama vaidyba ir vėl tenka klausytis literatūrinio teksto. O štai pačių festivalio organizatorių - Nacionalinės A. Zelwerowicziaus dramos akademijos spektaklio pagal vokiečių dramaturgės Susanne Schneider pjesę „Seserų Brontë naktys" (The Nights of the Brontë Sisters) personažai taip ir liko tik tekste. Pagal trijų seserų literačių biografijas sukuriamas beveiksmis, vien tik pasakojamojo pobūdžio spektaklis; čia, lyg kokioje autobiografijoje, nuosekliai, šaltai racionaliai scenoje žodžiais dokumentuojamas seserų gyvenimas. O kai pasisakoma apie XIX a. Anglijos kasdienybę ir sudėtingą moters statusą to meto visuomenėje - visa tai išlieka statiška ne tik išoriškai, bet ir viduje, todėl vien paviršiumi liejasi verkšlenimai ir nuoskaudos. Tada nebegelbėja nė ilgos „reikšmingos" pauzės žodžiams įprasminti.
Kur „nepaveža" aktoriai, ten gelbsti ar bent jau turėtų gelbėti muzika. Nors festivalis - ne muzikos ir ne muzikinio teatro, bet, regis, Varšuvoje visi vis dar išprotėję dėl Chopino, kurio melodijos varijuojančiomis dozėmis kasdien maitino festivalio dalyvių ausis ir savotiškai leido bendravardiklinti festivalio programos spektaklius. Pradedant visų spektaklių pradžios šaukiniu tapusios dainos „Troškimas" fragmentais, baigiant ištisais kūriniais, „išgrotais" slovakų „Žuvėdroje". Be Chopino gedulingų gaidų neapsieita ir finalinėje latvių „Berniukų" scenoje (sugebėta itin tirštame šio spektaklio rusiškos muzikos kolorite įterpti ir ją), jau nekalbant apie rumunų „Varšuvos melodiją" (pjesės veiksmo vieta - koncertų salė - leidžia mums pasiklausyti dar daugiau Chopino valsų, preliudų, duetų). Nejaugi tai tik atsitiktinumas? O gal nieko kita, tik reveransas festivalio šeimininkams ir komisijai?
