Vakar paaiškėjo nacionalinės Rusijos teatro premijos „Zolotaja maska 2012" laureatai. Pagrindinę konkurso premiją už didelės formos spektaklį laimėjo Andrejaus Mogučij „Laimė", pastatyta Sankt Peterburgo Aleksandros teatre. Man, mačiusiai ir šį spektaklį, ir vis dar totaliai apsėstai režisieriaus Konstantino Bogomolovo spektaklio „Lyras. Komedija" poveikio, komisijos sprendimas buvo visiška staigmena. Panašu, kad dramos teatro žiuri, kuriai šiais metais vadovavo Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas, nusprendė radikaliai pakeisti sustabarėjusią apdovanojimų skyrimo tradiciją ir politiką. Rusijos žurnalistai juokauja, kad pagrindinės nominacijos prizas tradiciškai buvo perskirstomas tarp keleto teatro meno kūrėjų, visi jau buvo įpratę, kad vienais metais patekęs į režisieriaus Levo Dodino rankas, kitąmet jis būtinai į jas ir sugrįždavo. Netikėtas žiuri sprendimas paskirti premiją Mogučij „Laimei", paremtai labai laisva ir radikalia Maurice´o Maeterlincko pjesės „Žydroji paukštė" interpretacija, signalizuoja apie rimtas permainas ne tik svarbiausio Rusijos teatrinio festivalio, bet ir visuomenės šviesulių galvose. Gal šis lūžis žymi naują tendenciją - teatrinį eksperimentą, radikalius formos ir turinio ieškojimus paversti norma, svarbiausiu vertės kriterijumi?
Šiuolaikinio meno, japoniškos animacijos, kompiuterinių žaidimų estetikos persmelkta „Laimė" bando atsakyti į globalius klausimus, ir svarbiausias iš jų, žinoma - kas tai yra meilė? Kaip tik čia prasideda esminės pastatymo problemos - režisierius, deklaruodamas, kad kuria spektaklį vaikams, suteikia visišką laisvę mažiesiems žiūrovams per tris spektaklio valandas pasinerti į tikras dvasinių klystkelių ir moralinių dviprasmybių džiungles. Provokuojantis, drastiškas, agresyvus estetinis spektaklio karkasas, mano akimis žiūrint, iškreipė ir sudarkė etinius, idėjinius kūrinio pamatus.
 |
| Andrejaus Mogučij „Laimė” |
Tyrą ir labai pagirtiną režisieriaus norą prabilti nuo teatro scenos apie šeimynines vertybes, apie šeimą-tvirtovę, savo sienomis saugančią meilę, vizualinis ekstrymas užaštrino iki parodijos, grotesko, sarkastiško paskvilio, dekonstruojančio, demitologizuojančio ir desakralizuojančio šeimą. Griežtoje aštrių formų ir išdidintų objektų estetikoje šviesiosios, pozityviosios Maeterlincko idėjos transformavosi į brutalų, chaotišką, susvetimėjimo ir kovos už išlikimą persmelktą turinį. „Zolotaja maska" festivalyje „Laimė" rodyta didžiojoje MCHAT´o scenoje. Dieninį spektaklį užplūdę suaugusieji neslėpdami jaudulio, ašarų reagavo į atvirai priešiškus, atsainius, atšiaurius šeimos tvirtovėje įkalintų personažų santykius. O man finalinis spektaklio meilės-laimės triumfas ir didžioji mintis apie atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius truko per trumpai, liko menku, nieko neįrodančiu fragmentu, kuris paskendo mirties, liūdesio ir gramzdinančios pilkumos ūke.
Teatrinė Maskvos nemiga nesibaigė grįžus į Vilnių. Galva bando sudėlioti perpildytus teatrinius failus į vietas, širdis tebeieško atsakymo, kodėl politiškai ir visuomeniškai kaitrius, degančius, aktualius, novatoriškus „Russian Case 2012" pastatymus man visiškai užgožė, nusvėrė trys senos, geros klasikos interpretacijos. Be konkurencijos - jau minėtas režisieriaus Bogomolovo „Lyras. Komedija", Maskvos teatro „Satyrikonas" pristatyta 4 valandų „Žuvėdra" (režisierius Jurijus Butusovas paskelbtas šių metų geriausiu režisierium) ir Maskvos V.Majakovskio vardo teatro vadovo Mindaugo Karbauskio pastatymas „Talentai ir gerbėjai" pagal Aleksandrą Ostrovskį. Pastarieji du pastatymai nusilenkė Teatrui ir Artistams.
 |
| Mindaugo Karbauskio „Talentai ir gerbėjai”. www.openspace.ru nuotraukos |
„Žuvėdrą" galima būtų pavadinti mitologiniu teatro epu, suvaidintu trash rock operos ritmu, su pačiu visa kam gyvai diriguojančiu pasišiaušusiu režisieriumi scenoje, su neįtikėtinu visų personažų ištirpimu totaliniame teatre, kur jie skaidosi į antrininkus vaizduotėje ir sceninėje realybėje. Meilės nuvainikavimo, jos paneigimo ir menininko ego išaukštinimo temomis ramiu, dalykišku tonu pasisakė Trigorinas finale - prieš numirdamas savo kūrybinėje bejėgystėje.
O mūsų tautietis režisierius Mindaugas Karbauskis savo „Talentuose ir gerbėjuose" nuslopina, suvaldo teatrinį chaosą ir pasitelkia jį norėdamas sugrąžinti į sceną auksinį saiko matą. Keista, kad tokios begalinės pagarbos ir meilės teatrui, aktoriams spektaklius, stulbinančius savo precizika, subtilumu ir estetika, Maskvai dovanoja lietuvis režisierius. Bet gal čia irgi veikia totalieji teatro paradoksai - teatras ne tik praryja, sunaikina savo vaikus, bet, matyt, atsiranda drąsuolių, sugebančių priversti teatrą juos atryti, paleisti į teatrinį Maskvos rojų, kankintis teatrine Maskvos nemiga, degti, o ne smilkti idėja? O piktuoju ar gražiuoju bus susitarta ar susidorota su tuo teatru - čia jau nuo režisieriaus temperamento priklauso.
