 |
|
„Latvių istorijos": Ji dirbo vaikų darželyje. Ginčio Malderio nuotrauka |
Nors Torūnės (Lenkija) teatrų festivalyje „vakariečiai“ pelnė po keletą apdovanojimų, vis dėlto labai aiškiai, ir ne vien prizų sąraše, pirmavo „Rytų blokas“ – tiek kiekybe, tiek sceniniu diletantiškumu. Kažkas panašaus į Euroviziją, o žiuri šiuo atveju atstojo žiūrovų balsavimą sms´ais. Neabejoju: jei būtų balsavę festivalio žiūrovai, rezultatas būtų beveik toks pat.
Tai – aliarmas ne vien festivalio vertinimo komisijai, kuri šįkart pasirodė kiek konservatyvi ir/ar politiškai korektiška, bet ir pačiam apdovanojimų dalybų principui. O kokios formuluotės: sakykite, kuo skiriasi „spektaklio vizualus grožis“ nuo „geriausio scenografo“, ir kas yra prizas už „originalią teatro formulę“, ypač jei ji atitenka pasenusiai formai? Save gerbiantys teatro festivaliai seniai atsisakė ar net niekad netaikė šio principo, nes intrigą ir azartą greitai ima keisti sumaištis.
Rytiečių dainos
„Rytų bloko“ spektakliai vargu nusipelno išsamesnių analizių. Jų nemačiusiems tikslingiau nužymėti temas, kryptis, kurlink suka vienas ar kitas režisierius, jo teatras. Bet ir tai – nebūtinai dėsniai ir tendencijos. Veikiau posūkiai, kurie geresniu atveju reiškia įdomią interpretaciją, blogesniu – kad „galima daryti ir šitaip“.
Vengrų dramaturgas Janošas Hay´us, prieš keletą metų blykstelėjęs aibėje Europos teatrų pastatytu „Vaikeliu Geza“ apie neįgalaus žmogaus egzistavimą „sveikoje“ visuomenėje, pjesėje „Dėdės Stefko sūnus“ bando parodyti miesto ir kaimo skirtumus. Bet nukeldamas veiksmą į 1972 metus, atrodo, ten pat ar į dar anksčiau nukelia ir pjesės stilistiką. Miestas – moralinis puvėsis, kaimas – dorovės šaltinis. O Ukrainos Beregovo vengrų teatro spektaklis padvelkia šienu klojimo teatre.
Vengrai iš Kečkemeto Jozsefo Katonos teatro ryžosi klasikai – Georgo Büchnerio „Dantono mirčiai“. Prancūzų revoliucijos kostiumai labai tiko prie 1907 m. austrų statyto Torūnės teatro ložių ir sietyno, tačiau bandymas pajungti revoliucijai ir žiūrovus – vien neužgesinant salėje šviesų – tik išaugino ketvirtąją sieną. Bandyta sukelti neramumų ir revoliucijos ar konvento peripetijų efektą lyg chrestomatiniame Ariane´os Mnouchkine´os 1974 m. spektaklyje „1789“, kur veiksmas vyko penkiose scenose ir būdavo rėkiama žiūrovams kaip per tikrą revoliuciją. Tačiau bandymas sukurti aplinkos teatrą pačioje scenoje buvo pernelyg formalus ir vienos besikartojančios schemos. Dainelė – įžanga į naują veiksmą, salės šviesos užsidega, pakyla ar nusileidžia juodi dekoracijų rėmai, žymintys ir kitą veiksmo vietą ir, matyt, turintys asocijuotis su giljotina. Viskas juda, tarsi intensyvu, bet kai tai trunka keletą valandų... Dar niekad taip netroškau Dantono mirties.
 |
| „Perėja:": Maskvos realybė - tarp karinių ir kekšių uniformų. Vladimiro Vinogradovo nuotrauka |
Paklydimai ir perėjos
Ne tyresni jausmai apima ir žiūrint Mareko Fiedoro Opolės teatre pastatytą Brechto „Baalą“. Nors forma ir agresija tirštinama iki šiuolaikiško trilerio su dabartiniais personažais (lenkų futbolo aistruoliai, gatvių darbininkai), o avietinės spalvos „Hennessy“ papildo krūtų ir nuogų prakaituotų kūnų kolekcijos, išraiškingiausiu akcentu išlieka ne nuolatiniai trankymai per stalą ir grindis, bet muzikinė pusė – už „japoniškos“ širmos sėdintis gyvas keleto žmonių choras. Tačiau Baalas nenusipelnė atjautos: kas, išskyrus Brechtą, pasakė, kad jis – jautrus menininkas? Spektaklyje mes matome skandalistą, kuris tvarko visus, tiek moteris, tiek mecenatus, apsimesdamas menininku. O režisieriaus požiūris į rėmėjus kaip vien į kvailus snobus verčia stebėtis: tokia interpretacija būtų tinkama šviesaus socializmo laikais, bet šiandien? Ar Opolės teatras jų neieško?
Kaip šiandien gyvena eks-SSRS, finale rusų ir sovietų himnu išrėkia Vladimiras Pankovas, Dramaturgijos ir režisūros centre Maskvoje pastatęs sound-dramą „Perėja“. Iš esmės jis bandė kurti istoriją apie tai, kuo gyvena dabartinė Rusija, kurią galima sutikti didmiesčio požeminėse perėjose. Bet spektakliui sukūrė tipišką milžiniškos šalies, atsidūrusios pereinamojoje epochoje, estetiką su visais įmanomais iškrypimais. Veimaro Respublika prieš dabartinę Rusiją tėra švelni lopšinė kūdikiui. Pasukęs kritikams smegenis apie naują išrastą sound-dramos žanrą („jame garsas yra pagrindinis veikėjas“), jis pabandė „Čikagos“ miuziklo numeriais pasivaržyti su Brodvėjumi, kino „černuchos“ siužetus perkėlė į sceną (kekšės nuo Leningrado šossė, veteranas, vietoj granatos čiumpantis adatą heroino, vaikas – tyroji neaišku kieno sąžinė, himnas). Tik kurdamas išgirtąją sound-dramą pamiršo, kad geras garsas nebūtinai garsus. Antraip ne vien iš kolonėlių girdisi detonacijos. Žiūrovai masiškai palikinėjo salę, o likusieji iki finalo demonstratyviai neplojo.
Detonacijos buvo girdėti ir žiuri verdikte paskyrus Pankovui prizą kaip jaunajam menininkui. Spėju, kad tai Maskvos kritiko ir keleto festivalių vadovo Romano Dolžanskio nuopelnas įtikinti žiuri pirmininkę ir kitus narius duoti šaliai (negi režisieriui?) bent tokį pliusiuką.
Komercinė lyga
Režisierės Iwona Kempa ir Gražina Kania geriausiai atstovauja antrajai Lenkijos režisierių lygai, t.y. gerai sukaltiems spektakliams. Pirmosios „Paplūdimys“ pagal danų scenaristo Peterio Asmusseno pjesę (jis su Larsu von Trieru kūrė „Prieš bangas“, su Susanne Bier – „Sektas“) – taip pat kiek kinematografiška melodrama apie dviejų porų, kasmet susitinkančių vis tuose pačiuose poilsio namuose, santykius.
Gražinos Kanios pastatytas Davido Harrowerio „Juodvarnis“ (pjesės skaitymą prieš mėnesį matėme Naujosios dramos akcijoje) – pedofilo ir jo aukos susitikimas po 12 metų. Abiem spektakliams būdinga gera aktorių vaidyba, profesionaliai surežisuotos scenos. Tai spektakliai, kurti žinant, kaip tai padaryti, ir jie apsieina be ambicingesnių meninių ieškojimų, bet ir be meninių paklydimų. Stebint tai iš lietuviškos perspektyvos, toks variantas mums būtų labai priimtinas.
„Braliukų“ laikas
 |
| „Sonia“ pagal Tatjanos Tolstajos apysaką. Gundaras Abolinšas - Sonia. Ginčio Malderio nuotrauka |
Šią teatrinę euroviziją pergalingai baigia Alvis Hermanis, susižėręs penketą prizų: štai naujas vardas Rytų Europoje. Iš esmės – jokio naujumo, tačiau tik dabar latvių režisierius pasiekė savo šlovės viršūnę ne vien tėvynėje. Vien už tai, kad jis yra ir stato Latvijoje, šalies Kultūros ministerija jam moka 50.000 latų (ne litų!) kasmet, o jis ir dirba (2006 m. – septyni spektakliai!).
Bet tai netrukdo jam kurti spektaklius Šveicarijoje, Vokietijoje, jau sutarta statyti Maskvoje, tariamasi dėl Varšuvos teatro „Rozmaitości“. Atvežtos dvi „Latvių istorijų“ dalys yra trejų metų senumo projektas: aktoriai pasakoja ar vaidina istorijas, pačių užrašytas iš įvairių žmonių, gyvenančių visoje Latvijoje (pasak režisieriaus, 18-oje istorijų, vaidinamų po tris šešetą vakarų, skamba net septynios tarmės). Tačiau tai, kas buvo parodyta, išdavė, kad čia trūksta ir istorijų, ir jų gero papasakojimo/suvaidinimo. O „Sonia“ pagal Tatjanos Tolstajos apysaką buvo jautriai perteikta retromelodrama, pagal savo stilių primenanti „Ilgą gyvenimą“, tik šįkart jis buvo trumpas. Aktoriui Gundarui Abolinšiui Hamleto laikas jau baigėsi, bet jis atsigriebė suvaidindamas moterį. Tai atliko gerai, bet, sakykime, „Tutsi“ preciziškumo nepasiekė. Vis dėlto to pakako prizui už geriausią vaidmenį. Tačiau Hermanio „brendas“, regis, į Rytus ateina su pavojaus varpais: jungdamas tikrus aktorius su ne aktoriais, rodydamas videofilmą su užfiksuota tikra žmogaus mirtimi ir teisindamasis, kad tai tolygu skerdynėms Shakespeare´o inscenizacijose, išsidavė nelabai besiorientuojąs teatrinėse sistemose, ir jam tai nerūpi.
Revanšas
„Eurovizijoje“ Lietuvos vieta aiški. Žmogų-žaislą Dievo ir velnio sandėriuose tyrinėjantis Eimunto Nekrošiaus „Faustas“ po spektaklio pelnė ne vien besąlygišką adoraciją. Kai kam užkliuvo trečiasis suveltas veiksmas, kai kam – Margaritos linija, bet daugelis pripažino spektaklio įtaigą ir minties galią. Tačiau po 6 m. pertraukos „Kontakte“ jo spektaklis šalia nuolatinių apibūdinimų „genijus“, „meistras“, „lietuvių magas“ ar net mitologizuotas „raganos sūnus“ sulaukė ir triumfuojančių konservatyviųjų kritikų reakcijos – o kad šie nuoseklūs savo uždarumu ir argumentų stoka, liudija nemenka lankymųsi festivaliuose patirtis. „Kultūrinis hipermarketas“, „judesių gimnastika“, „nesėkmė“ – visa tai buvo metama ne tik į Nekrošiaus kūrinio, bet ir į jam palankių kritikų daržą. Po to šiuos išmėtytus akmenis ėmė rinkti ir jais dangstyti savo bejėgystę ir kiti, patys nesukuriantys nieko įdomesnio, bet jau galintys pasakyti: ir Nekrošius ne ką sukūrė.
Čia man norisi pacituoti visai kitame kontekste laikraštyje „Gazeta Wyborcza“ išspausdinto pokalbio su britų politologu, „New york Times“ apžvalgininku Tony Judtu mintį: „Kritikuoju, nes turiu savų priežasčių, visiškai skirtingų nuo idiotų priežasčių. Jei rytoj koks nors beprotis ims rėkti, kad Žemė apvali ir iš šokolado, – ar turiu liautis tvirtinęs, kad Žemė apvali?“
