2023-iaisiais tarptautinis festivalis „Sirenos“ pradėjo pažindinti Lietuvos publiką su kūryba, prodiusuota menų centro CAMPO, įsikūrusio Gento mieste Belgijoje. Tai – šiuolaikinio scenos meno erdvė, kurioje vietą atranda giliai į eksperimentus neriantys menininkai bei inovacijų ir empatijos jungties pasiilgę žiūrovai.
Vienas iš CAMPO prodiusuojamų menininkų yra Pietų Korėjoje gimęs Jaha Koo, kuris Lietuvoje dar nesilankė, tačiau jau kurį laiką aktyviai keliauja po teatrus bei festivalius visame pasaulyje. Karjerą jis pradėjo trimis spektakliais, kuriuose reflektavo Korėjos kultūrą: „Lolling and Rolling“ (2015), „Cuckoo“ (2017) ir „The History of Korean Western Theatre“ (liet. „Korėjos Vakarų teatro istorija“, 2020). Šioje, „Hamartijos trilogija“ pavadintoje, serijoje Jaha Koo tyrinėjo savo šalies kultūrą bei jos susidūrimą su kitomis kultūromis. Pirmajame spektaklyje atsispiriama nuo liežuvio operacijos, leidžiančios korėjiečiams taisyklingai ištarti anglišką „r“, antrajame – nuo dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šalį sukrėtusios ekonominės krizės, o trečiajame – nuo suvokimo, kad Korėjos teatru korėjiečiai įvardija laikotarpį, kuriame Korėjos teatro beveik nėra.
2024-aisiais Jaha Koo pristatė naują premjerą, kurią pavadino „Haribo Kimchi“. Akivaizdu, kad žodžių junginys koduoja vokiškos ir korėjietiškos kultūrų jungtį. Tai yra taiklus pavadinimas spektakliui apie iki smarvės persekiojančias šaknis ir apie autentiškumo paieškas ten, kur tavo autentiškumas neatrodo nei įdomus, nei gerbiamas. Panašiai Jaha Koo jautėsi prieš kone penkiolika metų, kai iš Pietų Korėjos atvyko gyventi į Berlyną.
Kodėl kraustydamasis į Europą pasirinkote Berlyną?
Prieš daugiau nei dešimtmetį emigravau iš Pietų Korėjos, nes norėjau kurti teatrą užsienyje. Radau įdomią magistrantūros programą Amsterdamo menų universitete DAS, tad norėjau persikelti į Nyderlandus. Deja, norint ten apsigyventi, iškart reikėjo turėti studijų vizą arba leidimą dirbti. O štai visai netoli esančioje Vokietijoje užsieniečiai galėjo gauti vizą metams, jei užsirašydavo mokytis vokiečių kalbos. 2011-aisiais taip ir padariau, tad gavau vizą vieneriems metams. Beveik dvejus metus reguliariai vykdavau į Amsterdamą, o 2013-aisiais galiausiai ten ir persikėliau.
Kaip jautėtės atvykęs gyventi į kitą žemyną?
Emigracija turi kelis etapus. Pirmajame susidūriau su įprastomis problemomis: kalbos barjeru ir kultūriniais skirtumais. Pavyzdžiui, skirtinguose kraštuose išugdomi skirtingi kalbėjimo ar nuomonės reiškimo būdai: mano kultūroje vyrauja nuolankumas ir kantrybė, o Europoje tai ne visuomet pasiteisina – čia reikia būti tiesmukesniais. Kita vertus, net ir vertindami tiesmukumą, europiečiai ne visuomet yra jam pasiruošę, ir su juo susidūrę gali reaguoti gynybiškai. Tad pradžioje man buvo sunku atrasti tinkamą bendravimo būdą.
Tiesa, apibrėžti Berlyno kultūrą nelengva, nes jo populiacija išskirtinai tarptautinė: čia yra visko ir daug. Lengviau apibūdinti Amsterdamą, kuriame žmonės itin tiesmuki ir nesivaržo klausinėti net asmeniškiausių dalykų. Dar įdomu, kad jiems sunku atsiprašyti.
Kultūros skirtumų aspektu man buvo sunkiausia įsisąmoninti kitokią hierarchijos struktūrą. Korėjoje esame įpratę prie vertikalios visuomenės hierarchijos ir mano kūnas man tai nuolat primindavo. Pavyzdžiui, pradžioje labai varžiausi kalbėti su savo vadovais. Tačiau dabar jaučiuosi daug geriau.
Ar atvykęs sukūrėte ryšius su vietinėmis korėjiečių bendruomenėmis?
Ne. Berlyne apsigyvenau Noikiolno rajone, o dauguma mano tautiečių tuomet gyveno Šarlotenburge. Noikiolną ir Kroicbergą jie laikė pavojingais, tačiau šiandien ir juose matau daug korėjiečių restoranų.
Įdomu, kad Korėjos kultūrą susiejote su maistu. Paskutinis jūsų darbas „Haribo Kimchi“ taip pat prasideda jums gaminant tradicinius korėjietiškus patiekalus.
Spektaklyje „Haribo Kimchi“ maistas yra viena priemonių iškelti svarbų klausimą: kas apibrėžia autentiškumą? Kimčiai yra geras pavyzdys, nes net pačioje Korėjoje kiekviename regione atrastume skirtingus kimčius. Be to, yra daug „kimčių diasporų“, kurios dėl politinių, ekonominių ar socialinių priežasčių buvo priverstos palikti Korėją; jos sukūrė savo kimčių tradicijas.
Prieš kurį laiką Brazilijoje sutikau du žmones, kurie prisistatė korėjiečiais. Pirmiausia sutrikau, nes jie nebuvo panašūs į Korėjoje gimusius žmones ir nekalbėjo korėjietiškai. Tačiau vėliau supratau: nors jų protėviai prieš daugelį metų paliko šalį, o jie patys nebepalaiko ryšių su ten gimusiais bei augusiais giminaičiais, jų korėjietiška tapatybė slypi kimčių gamyboje. Štai čia ir galime įvairiais aspektais kalbėti apie autentiškumą: šie žmonės kuria šiuolaikišką, unikalią produkciją, kuri yra paremta jų korėjietiška kilme.
Žinoma, korėjiečiai negali savęs apibrėžti vien terminu „kimčiai“. Vokiški-korėjietiški, lietuviški-korėjietiški ar uzbekiški-korėjietiški kimčiai gali būti visiškai skirtingi. Tačiau jie vis tiek yra kimčiai.
Neįprasta, kad giliai reflektuojate savo kultūrą; paprastai žmonėms sunku suprasti, kaip ji mus veikia. Galbūt padeda fizinis atstumas?
Iš tiesų, maždaug penktais-septintais emigracijos metais (grįžtu prie mano minėtų emigracijos etapų) pajutau, kad fizinis atstumas tapo naudingas mano kūrybiniams procesams. Gali būti, kad būtent namų ilgesys man padėjo likti emociškai įsitraukusiam reflektuojant Korėjos visuomenę. Be to, gyvendamas užsienyje galėjau palyginti skirtingas visuomenes ir taip atvėriau sau galimybes suprasti skirtingus socialinius bei politinius kontekstus.
Dar po kelerių metų, 2020-aisiais, pastatęs spektaklį „Korėjos Vakarų teatro istorija“ pajutau, kad mane ir mano gimtąją šalį jungianti linija trūkinėja. Vis dar myliu Korėją, nuolat ją lankau, tačiau ji vis labiau tolsta.
Taip pat pradėjau suprasti, kad keičiasi mano kultūrinė tapatybė. Šiuo metu jaučiuosi priklausantis diasporai: gimtojoje šalyje žmonės mane mato kaip užsienietį, kuris prieš daugelį metų išvyko iš Korėjos, o Europoje vietiniai elgiasi su manimi kaip su korėjiečiu. Jaučiuosi esąs kažkur „per vidurį“.
Ką turite omenyje sakydamas, kad su jumis „elgiasi kaip su korėjiečiu“?
Jaučiu, kad šalyse, kuriose esu gyvenęs, rasizmas vis dar labai stiprus. Žinoma, omenyje turiu ne tiesioginį, bet internalizuotą rasizmą, t. y. niuansus. Tiesiog kasdienybėje jaučiu išankstines nuostatas apie azijiečius ir jų kultūrą. Aš tai patiriu kaip neapibrėžtą atskirtį, nematomą atmetimą. Tai atveria erdvę rasinei hierarchijai.
Šiuo aspektu problemiška yra tai, kad nemoku vietinių kalbų ir neturiu pakankamai priemonių laiku ir vietoje apsiginti nuo tokio rasizmo. Tad tvarkausi kaip sugebu: stengiuosi išlikti ramus. Nuoširdžiai suvokti, kad esu nevietinis ir kad tai aiškiai matyti, kad nemoku vietinių kalbų ir kad neturiu natūraliai susiklosčiusios vietinės bendruomenės – tai kainuoja labai daug energijos. Todėl dažnai stengiuosi tiesiog saugotis tokių minčių.
Skamba liūdnai ir drauge stebina, kaip ramiai apie tai kalbate.
Daug metų gyvenant užsienyje viskas pasikeičia. Pirmus trejus metus rasizmas man kėlė labai daug pykčio. O po dešimties metų pradėjau jaustis apmiręs, nujautrėjęs. Prie daug ko pripratau ir priėmiau tai kaip savo kasdienybę. Jei nesugebėčiau susitvarkyti su šia įtampa, negalėčiau čia gyventi. Tai sąmoninga savisauga – tarsi joga ar dzenas.
Ar gali būti, kad pojūtis, jog priklausote diasporai, padeda kurti spektaklius, kuriuos supranta ir vertina skirtingų kultūrų žmonės?
Manau, kad taip. Tačiau nemanau, kad apie visus mano spektaklius galima kalbėti tolygiai; jie pasižymi subtiliais skirtumais. Pavyzdžiui, „Cuckoo“ ir „Haribo Kimchi“: dalis žmonių, kuriems patiko pirmasis, nevertino antrojo. Viskas gerai: šie spektakliai sąmoningai sukurti skirtingi, nes aš nenorėjau likti prie tos pačios meninės praktikos ir mečiau sau iššūkį. „Cuckoo“ buvo tamsus, o „Haribo Kimchi“ yra šviesiai melancholiškas. Tai buvo drąsus pasirinkimas.
Beje, buvo įdomu pastebėti, kad dalis diasporos patirčių neturinčių žmonių greitai nuteisė „Haribo Kimchi“ kaip paviršutinišką kūrinį. Jie nepamatė tam tikrų sluoksnių, todėl patyrė kūrinį kaip egzotišką. O štai iš multikultūrinį pagrindą turinčių ar diasporai priklausančių žiūrovų gavau daug atsiliepimų apie spektaklyje patirtą sunkumą ir gylį. „Haribo Kimchi“ atrodo šviesus, tačiau jis nėra lengvas. Manau, kad jis sudėtingesnis ir rimtesnis už „Cuckoo“.
„Haribo Kimchi“ pradeda naują jūsų kūrybos etapą, o „Cuckoo“ priklauso jūsų pirmųjų Europoje sukurtų spektaklių serijai, kurią pavadinote „Hamartijos trilogija“. Kodėl pasirinkote šį pavadinimą?
Apie 2014-uosius panorau kalbėti daugybe temų – tiesiog užplūdo įkvėpimas. Jų buvo tiek daug, kad negalėjau visko sudėti į vieną kūrinį. Vis dėlto, man pavyko rasti bendrą temų vardiklį: tai buvo imperializmas. Pirmajame spektaklyje „Lolling and Rolling“ apmąsčiau kalbinį imperializmą, „Cuckoo“ – ekonominį, o štai „The History of Korean Western Theatre“ buvo paremtas kultūriniu bei teatro imperializmu.
Visos šios imperializmo apraiškos yra Korėjos praeities dalis. Kalbinis imperializmas prasidėjo 1905-aisiais, slaptu Taft-Katsuros susitarimu tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos. Tragiškos „Cuckoo“ šaknys glūdi 1997-ųjų Rytų Azijos ekonominėje krizėje.
Paskutinio trilogijos spektaklio tema manęs nepaleido nuo 2008-ųjų, kai dalyvavau konferencijoje, surengtoje Korėjos teatro istorijos šimtmečiui paminėti. Keista, kad šventėme pirmąjį šimtmetį – tarsi visa, kas sukurta iki tol, nebūtų verta vadintis teatru. Realybė tokia, kad visą praėjusį šimtmetį Korėjos teatras rėmėsi Vakarų teatro motyvais ir tradicijomis, interpretuotomis Japonijos imperijos bei Korėjos diktatūros. Aš pats Korėjoje studijavau teatrologiją, tad žinau, jog apie 80 proc. programos sudaro Vakarų teatro temos, toliau mokomasi Japonijos, Kinijos, Indonezijos teatro istorijos ir tik apie 2 proc. tenka Korėjos teatrui. Vakarų teatro tradicijos taip giliai įsiskverbusios, kad korėjietiškame spektaklio „Korėjos Vakarų teatro istorija“ pavadinime nevartoju žodžio „Vakarų“ – vietiniams „Korėjos teatras“ savaime reiškia Vakarų įtakų persmelktą meną.
Taigi, mūsų teatras yra kolonializmo produktas. Toks pats esu ir aš. Norėdamas atverti šį paradoksą, nusprendžiau pasitelkti „hamartijos“ terminą, kuris priklauso Aristoteliui, taip pavadinusiam tragiškąją klaidą: paprasčiausias pavyzdys yra Oidipas, kuris nužudė žmogų, nežinodamas, jog tai yra jo tėvas. Lygiai taip pat mes esame kolonializmo produktai, patys to nežinodami ir sąmoningai to nesiekdami.
Imperializmo temos kontekste norėčiau nutolti nuo teatro ir paprašyti jūsų pasvarstyti apie būklę šalies, kuriai nuolat gresia pavojus. Daug metų Vakarų Europa nesuvokė, kad žemyne vėl gali kilti karas. O štai Pietų Korėja nuolat gyveno apsupta neprognozuojamo elgesio kaimynų. Kaip tai veikė ekonomiką, žmonių priimamus sprendimus, meną ir gyventojų psichologiją?
Daugybę amžių Korėjos pusiasalyje karai sekė vienas po kito. Tačiau pasibaigus Korėjos karui (1950-1953), prasidėjo nauja era: jau daugiau nei 70 metų joks karas čia nevyksta. Per šį laikotarpį Pietų Korėja stipriai išsivystė, ypač ekonomiškai. Be to, visame pasaulyje paplito Korėjos popkultūra, dėl jos apie valstybę sužinojo daugiau žmonių nei bet kada anksčiau. Šiandien korėjiečiai savimi didžiuojasi. Jie nori išsaugoti tai, ką užsitarnavo sunkiu darbu, ir toliau augti.
Kita vertus, šalis yra suskilusi į dvi dalis. Tad iš tiesų karas nesibaigė – tai tėra labai ilga pauzė. Pietų Korėja patiria dideles įtampas santykiuose su Šiaurės Korėja, Japonija, Kinija, Rusija. O kai prieš kelis mėnesius žiniasklaida išplatino naujieną, kad šalyje skelbiama karo padėtis, žmonės buvo šokiruoti. Tai – gėdinga situacija.
Kodėl gėdinga?
Demokratiją ir teisę pasisakyti prieš tai, kas nesąžininga, Pietų Korėja užsitarnavo per didelius vargus ir tai kainavo daugybę aukų. Todėl žmonės išskirtinai brangina savo pastangas ir laimėjimus. Kai buvo paskelbta karo padėtis, korėjiečiai pajuto tarsi visas jų pasaulis, kurį jie taip ilgai ir kantriai kūrė, staiga sugriuvo. Tai atnešė liūdesį ir gėdą.
Kita vertus, ši situacija padėjo pamatyti, kokia graži yra jaunoji korėjiečių karta. Anksčiau buvo įprasta manyti, kad jaunimas nesidomi politika, o paaiškėjo, kad kai prireikia, jie gali eiti į gatves ir kovoti už savo laisves bei teises.
Beje, pats atlikau tyrimą būsimam darbui apie K-pop kultūros garbinimą kaip pilietinį aktyvizmą. Šie reiškiniai turi daug bendra: pavyzdžiui, muzikos mylėtojai gerbia tam tikrus simbolius, išreiškiančius galią, pyktį, idėjas. Be to, jie žino, kaip išgyventi gatvėse, nes yra įpratę daug laiko leisti lauke, laukdami savo mylimų žvaigždžių koncertų, ar stovėti eilėse prie bilietų, kuriuos tuoj pradės pardavinėti. Šie žmonės žino, kas jie yra, ir ko jie nori. Neįtikėtina, kad K-pop kultūra, paplitusi populiari pramoga, turi sąmoningai sukurtos piliečių pasipriešinimo ir išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis strategijos ženklų.
Vis dėlto nebežinau, ar tęsiu šią temą. Kai pradėjau ja domėtis, tai buvo neištirta teritorija, nežinoma žemė. Reiškiniui atsiskleidus, kai buvo paskelbtas karo įstatymas, apie tai pradėta kalbėti žiniasklaidoje, prasidėjo įvairūs tyrimai.
Tad greičiausiai ieškosiu kitokios prieigos, neapsiribodamas vien politiniais reiškiniais. Laimė, iki premjeros 2027-aisiais dar turiu pakankamai laiko.
Ačiū už pokalbį!
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
