„Istorijos tyrimų komisija“, pastatyta Alvio Hermanio Naujajame Rygos teatre (2019), yra pavyzdys, kai į teatro sceną įžengia posttiesa ir suaktualina gana jautrią temą - istorijos traumas ir neišspręstas problemas, kurios vis dar svarbios šiandienei Latvijos visuomenei. Hermanis posttiesą suvokia kaip neišvengiamą ir akivaizdų vyraujančio šiuolaikinio mąstymo pagrindą, o pats subjektas („ČĖKA maišai“) suponuoja negebėjimą atrasti kokią nors „tiesą“ dėl iškraipytos pirmapradės savo prigimties. „Istorijos tyrimų komisija“ paradoksaliai perša išvadą, esą gali būti, kad posttiesos požiūris teatre yra pats sąžiningiausias šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiesa prarado ankstesnį vertybinį statusą. Straipsnyje pristatoma trumpa „posttiesos“ istorija, kurią analizavo Ralphas Keyesas, Lee McIntyre´as ir Yael Brahms. Juo siekiama šią sąvoką pritaikyti scenos menui, pasitelkiant KGB patirties pavyzdį Hermanio spektaklyje (kurtame kartu su Naujojo Rygos teatro aktoriais), kuris tarsi priima posttiesą ir Vakarų racionalizmo tragediją, susijusią su negebėjimu atrasti bent kiek įrodomą tiesą tam tikrais klausimais. Tai, kad vaikytis tiesos „ČĖKA maišuose“ absurdiška, tik patvirtina, kad posttiesa yra mūsų laikų status quo.
2020-aisiais, labiau nei bet kada anksčiau, posttiesa iškyla kaip reiškinys ir diskursas, egzistuojantis realiu laiku. Liūdnai pagarsėjusio COVID-19 viruso plitimas, jo sukeltos žiniasklaidos spėlionės ir viso pasaulio visuomenės reakcijos patvirtina šiandienės tiesos sąvokos pažeidžiamumą. Nors posttiesos sąvoka įsitvirtino socialiniuose moksluose, teatro ir posttiesos sąveika vis dar yra gana nauja tyrimų sritis. Tačiau visuomeninius procesus pristatančiuose pastatymuose - pažodiniuose, dokumentiniuose ar kvazidokumentiniuose - posttiesa suvokiama nebūtinai neigiamai, veikiau kaip status quo terminas.
2019 m. gegužę Latvijoje buvo paviešinti vadinamieji „ČĖKA maišai“, arba KGB bylų archyvo dalis, įskaitant informatorių korteles, inicijuojant tose bylose pateiktų asmenų liustracijos ir saviliustracijos procesą pagal informatorių ar agentų bylų sąrašus. Dalis bylų Latvijos nacionaliniame archyve yra prieinama nuo 2018 m. gruodžio, o tai sukėlė aistringas diskusijas visuomenėje. Naujasis Rygos teatras, viena iš lyderiaujančių Latvijos meno institucijų, planavo 2018-2019 metų sezoną užbaigti kviestinio režisieriaus, garsiojo Eimunto Nekrošiaus Ibseno „Brando“ pastatymu, bet, deja, 2018 m. lapkritį režisierius mirė. Ši aplinkybė ir iš Naujojo Rygos teatro tvarkaraščio dingęs pastatymas paskatino latvių teatro režisierių Alvį Hermanį reaguoti į aktualią socialinę „ČĖKA maišų“ ir ypač KGB informatoriais registruotų asmenų kortelių katalogo atvėrimo problemą.
Reikia paminėti, kad, priešingai nei daugelyje posovietinių šalių, Latvijoje „maišai“ anksčiau nebuvo paviešinti, nes Seimas manė, kad tai keltų pavojų šalies nepriklausomybei. Juose buvo apstu intelektualinio elito ir politikų pavardžių. Vis dar neaišku, ar tai tikrasis informatorių sąrašas, ar kokia nors Rusijos valdžios vykdomos dezinformacijos kampanijos dalis. Šiaip ar taip, paviešinus sąrašą, latviai jame aptiko kelių ministrų pirmininkų, užsienio reikalų ministro, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, katalikų ir stačiatikių bažnyčių vadovų, trijų didžiausio nacionalinio universiteto rektorių, dirbusių jame jau atkūrus nepriklausomybę, garsių kino kūrėjų, rašytojų, poetų ir kitų formaliojo ir neformaliojo socialinio poveikio asmenų, priklausančių šiandienei Latvijai, pavardes.
Hermanis nusprendė panarstyti šią temą 5,5 val. trukmės (!) spektaklyje. Jis surinko ir prigalvojo įvairių istorijų apie asmenų „bendradarbiavimą“ su KGB, siekdamas per humoro prizmę atskleisti dviprasmišką temos problematiką šiuolaikinėje visuomenėje. Režisūrinė strategija ir „Komisiją“ sudarantys aktoriai paviešino tragikomiškus bandymus išspręsti šią problemą. Naujojo Rygos teatro aktoriai - Kaspars Znotiņš, Andris Keišs, Vilis Daudziņš, Guna Zariņa, Jevgēnijs Isajevs ir Inga Tropa - dalyvavo archyvinių dokumentų tyrime ir yra spektaklio epizodų bendraautoriai.
Veiksmas vyksta tuo metu, kai Latvijos nacionalinio archyvo globon perduodamos buvusio Latvijos TSR valstybės saugumo komiteto, arba KGB, bylos. Speciali komisija siekia ištirti KGB bylas ir parengti jas tam, kad visuomenė su jomis susipažintų plačiau. Spektaklis rodo vis didėjantį scenos menų socialinį poveikį ir nagrinėja tragiškas istorines aplinkybes bei traumas, kurios šiandien jaudina Latvijos visuomenę (ir tikriausiai kiekvieną postsocializmo bendruomenę). Mano tikslas yra išanalizuoti teatro ir posttiesos sampratos sąveiką remiantis šiuo konkrečiu atveju ir paskatinti diskusiją apie šiuolaikinio teatro funkcijas ir (arba) šalutinį poveikį.
Terminas „posttiesa“ šiandien yra filosofijos sąvoka, dažniausiai siejama su politika, ypač Jungtinėse Valstijose po Donaldo Trumpo pergalės prezidento rinkimuose. Tačiau nurodoma, kad šis terminas atsirado jau devinto dešimtmečio viduryje ir prasidėjus naujajam tūkstantmečiui. Tiesą sakant, tam tikra prasme terminas išeina už teatro aplinkos ribų. 1992 m. pirmą kartą jį paminėjo serbų kilmės amerikiečių dramaturgas Steveʼas Tesichas straipsnyje „Melo vyriausybė“, paskelbtame laikraštyje „The Nation“[1], kritikuodamas amerikiečius, kurie taikstosi su nuolatiniu Busho vyresniojo administracijos melu ir taip pripažįsta, kad gyvena posttiesos pasaulyje, t. y. sutinka su tuo, kad tiesa tapo nesvarbi dėl objektyvių tiesos standartų stokos.
2004 m. Ralphas Keyesas išleido knygą „Posttiesos era: nesąžiningumas ir išdavystė šiuolaikiniame gyvenime“. Jis teigia: „<..>posttiesos eroje mes ne tik gyvename tarp tiesos ir melo, galima ir trečioji dviprasmiškų teiginių kategorija, ji nelaikytina nei visiška tiesa, nei visišku melu. Tai gali būti vadinama patobulintąja tiesa. Naująja tiesa. Švelniąja tiesa. Netikrąja tiesa. Tiesa „Lite“[2] (kursyvas - knygos autoriaus).
Knygoje Keyesas taip pat primena tokias gerai žinomas sąvokas kaip Tiesos ministerija iš Georgeʼo Orwello romano „1984“ ir „Pravda“ (pažodžiui „Tiesa“; atsirado iš SSRS komunistų partijos laikraščio). Be kita ko, jis suformuluoja posttiesos kredo: „Kūrybiškas manipuliavimas ir faktų išradinėjimas gali nublokšti mus anapus tikslumo ribų į pasakojimo (naratyvo) tiesą. Pagražinta informacija savo esme gali būti tikresnė už pačią tiesą.“[3] Faktiškai tiesos sąvoka, rašo jis, dažnai pakeičiama įtikimumo sąvoka. Žiniasklaidos valdomoje visuomenėje svarbu tikėjimas, o ne faktai.
Keyesas pateikia išsamią politikų, mokslininkų ir net paprastų darbuotojų, kurie kreipiasi dėl darbo, mokymo programų „rengimo“ tendencijų analizę. Pavyzdžiu gali būti Kolumbijos universiteto profesoriaus Edwardo Saido, vieno žymiausių postkolonializmo tyrinėtojų, „didesnė tiesa“ dėl to, kad šis teigė pirmuosius dvylika metų praleidęs Jeruzalėje, iš kurios jo šeimą 1947 m. pabaigoje kartu su kitais palestiniečių pabėgėliais išvarė žydai, o iš tikrųjų jis augo Kaire, Egipte, tik buvo gimęs Jeruzalėje. Keyesas svarsto, ar šios tiesos tikslas buvo iškelti socialinį prestižą, pareiškimų svarbumą, ar tai vyko tiesiog be jokios ypatingos priežasties.
2016 m. „posttiesa“ buvo išrinkta „Oxford Dictionaries“ žodynų Metų žodžiu. Akivaizdu, kad buvo tikslinga šiuo terminu apibūdinti šiandienio pasaulio aplinkybes. Keyesas, be kita ko, mini situaciją, kai totalitariniuose režimuose taikomi dvigubi standartai ir tiesa turi atitinkamą statusą: „Totalitariniai režimai bando išplauti savo gyventojams smegenis, kad šie patikėtų melu. Užuot patikėję vienu melu, šio melo adresatai pradeda abejoti viskuo, kas jiems sakoma. Laikui bėgant, jie daro prielaidą, kad niekuo, ką sako jų vyriausybė, negalima tikėti - net ir tuo, ką galima įrodyti. Galiausiai tokių grupių nariai praranda ne tik gebėjimą vertinti oficialių pareiškimų patikimumą, bet ir susidomėjimą. Toks likimas ištiko tuos, kurie dešimtmečius kentė Josifo Stalino, Mao Dzedongo ir Saddamo Husseino priespaudą.“[4]
Kalbant apie „ČĖKA maišus“ ir Latvijos visuomenę, tai net ne prarasto susidomėjimo problema, o abejonės dėl turinio patikimumo, susijusios su asmenų iš sąrašų, bendradarbiavusių su KGB, įsitraukimo laipsniu. Alvis Hermanis apnuogina tragikomiškus bandymus spręsdamas šią problemą „Istorijos tyrimų komisijos“ scenose - čia atkuriama bylų skaitymo metu rasta medžiaga. Režisierius žino dabartines posttiesos aplinkybes, todėl režisuoja veiksmą panašiai kaip „Šeštadienio vakaro šou“, priartėdamas prie gana jautrios problemos per humorą ar groteską, ir juokina publiką (dažniausiai). 3 veiksmų spektaklis susideda iš 47 epizodų ar istorijų apie skirtingus asmenis, susidūrusius su KGB „kuratoriais“, kurie šiuos verbuoja kaip informatorius, ir jų „bendradarbiavimą“, KGB agentų monologus ir jų darbo metodus: uždengus aktoriams akis juodais kartoniniais akiniais „dėl šių anonimiškumo“, apie išgalvotą „istoriko“ paskaitą iš penkių dalių, slaptą Rygos istoriją, kai miestą vakarinėje ir rytinėje dalyse skyrė siena (kaip Berlyne šaltojo karo metais) ir pramanytą dviejų paralelinių pasaulių sambūvį tame pačiame mieste. Be to, „istorikas“ teigia atskleidęs tiesą apie tris 1944 m. spalio mėnesio dienas, o užbaigiama grynomis Rygos miesto išlaisvinimo falsifikacijomis, įvykdytomis sovietų kariuomenės.
Spektaklio tekstas - pačių aktorių kūrybos vaisius. Tačiau „istoriko“ paskaitos yra tiesioginis totalinio istorijos klastojimo pavyzdys, paliekant sprendimą auditorijai - tikėti ar ne. Sumaišęs atsitiktinai parinktus faktus su visiškai išgalvotais įvykiais, režisierius sukuria sumaišties atmosferą, būdingą šiandienei posttiesos visuomenei. Turėdami galvoje ideologiškai „adaptuotą“ sovietmečio istoriją, aktoriai ir režisierius nusprendžia ne šaipytis, o parodyti, kad melą ar netikrą istoriją gana sunku atskirti, jei tariamas profesionalas („pasitikėkite manimi, aš esu istorikas“) taikliai pateiks atitinkamus, panašius į tiesą dokumentus, tokius kaip nuotraukos, žemėlapiai ir kt. „Paskaita“ ir „kuratorių“ monologai atitinka daugelį Keyeso minimų melo modalumų posttiesos eros kontekste, pavyzdžiui, tokių kaip paralelinė tiesa, niuansuota tiesa, įsivaizduojama tiesa, alternatyvi tikrovė, sąmoningai klaidinantis pateikimas, selektyvus tiesos atskleidimas ir kt.
Baimė, kuri persmelkia asmenis, kai į juos kreipiasi „kuratoriai“, pasitelkę minkštąją galią, pavyzdžiui, užmaskuotą grasinimą, emocinį spaudimą ar apsimestinę draugystę, dažniausiai parodoma komiškai. Pavyzdžiui, gamyklos inžinieriaus alkoholiko prisipažinimą, kad vakar prisigėrė ir garsiai rėkė, jog visi komunistai turėtų būti pakarti arba išsiųsti atgal į savo rodiną (rus.; liet. tėvynė), ir atsiprašymą išstena į arbatinuką, tarsi tai būtų tiesioginė telefono linija į KGB biurą, arba vidinės cenzūros jausmo apsėsta moteris poetė, kalbėdamasi telefonu su redaktoriumi, kuris jau išsiuntęs knygą spausdinti su visais tinkamais cenzorių parašais, bando šimtąjį kartą peržiūrėti savo poezijos rinkinį, siekdama išbraukti „abejotinus“ žodžius.
Posttiesos raidą naujausioje istorijoje analizavo ir žydų tyrinėtoja Yael Brahms. Be kitų autorių citatų, ji remiasi Lee McIntyreʼu, teigiančiu, kad posttiesos kontekste naujovė yra ne neigimas egzistuojant tiesą ir faktus, o veikiau jų perkeitimas, faktų perkėlimas į asmenines išankstines nuostatas ir subjektyvią perspektyvą. Pasak McIntyreʼo, posttiesos eroje vieni faktai yra svarbesni už kitus, o žmogus teikia pirmenybę vienam ar kitam faktui pagal tai, ar tas faktas sutampa su jo nuomone ir asmenine perspektyva.[5]
Hermanis „Istorijos tyrimų komisijoje“ kartu su aktoriais nagrinėja paradoksus, susijusius su „ČĖKA maišų“ atskleidimo padariniais. Jie simbolizuoja visuotinę baimę, kad visi, gimę iki 1990-ųjų, ten atsidurs. Viename iš epizodų „kuratorė“ aiškina, kad bet kas, ypač intelektualų sluoksniuose žinomas nuomonės formuotojas (pavyzdžiui, žymus teatro kritikas), „kuratoriaus“ vyresniajam kolegai paprašius, be pasirašyto sutikimo, galėjo būti įtrauktas į informatorių sąrašą „bendradarbiauti“ tiesiog vien dėl departamento ataskaitos.
Per 5,5 val. pasirodymą, kupiną linksmų vaizdų, žiūrovai nenuobodžiauja, nes istorijos sparčiai keičia viena kitą, periodiškai peršokama nuo aštunto dešimtmečio iki naujausių laikų, kai Istorijos tyrimų komisija, vadovaujama išeivijos latvių eksperto (net nemokančio rusų kalbos, o dokumentai dažniausiai yra išlikę rusų kalba), siekia ištirti bylose esančią informaciją. Spektaklyje apstu komiškų epizodų. Pavyzdžiui, įeina katalikų kunigas ir senelis. Senelis nori išpažinti savo nuodėmes, bet nieko nebeprisimena. Jis prisimena tik tai, kad buvo informatorius, t. y. „žiurkė“. Nepaisant to, kad jis negali prisiminti, koks buvo jo slapyvardis ir kas buvo tie žmonės, kuriuos jis išdavė. Jam reikia atleidimo, bet jis neatsimena, už ką jam reikėtų atleisti, ir užburtas absurdo ratas vis sukasi.
Rimtesnė problema ta, kad kūrybinė komanda kažkodėl vengia prisiliesti prie rimtos informacijos apie informatorius ir išduotus žmones: beveik nėra pražudytų gyvybių, sušaudytų, nukankintų ir įkalintų asmenų, nė žodžio apie draudimus dirbti pagal profesiją, kad ir už tai, jog vertė prancūzų modernizmo eilėraščius, kurie buvo „ideologiškai netinkami“, ir pan. Tai, kaip lengvai trupė atsižada disidentų, vaizduodama juos kaip šiek tiek ribotus ir siauro mąstymo asmenis, yra beveik arogantiška. Yra tik vienas tikrai dramatiškas ir bauginantis epizodas tarp kitų 46. KGB agentas, šaudęs žmones penktame dešimtmetyje, išlipa iš cisternos ir pasakoja, kad jo tėvas anksčiau tarnavo latvių Raudonųjų šaulių divizijoje, o šie buvo Lenino asmens sargybiniai. Jis pats anksčiau dirbo NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariate) ir savo darbu labai didžiuojasi. Visas jo monologas sakomas rusų kalba (čia pateikiama jo dalis):
Darbas mano toks... Su kuo jį galima palyginti? Tai tarsi būti kare. Tačiau kare palyginti kaip atostogose. Nušauk vokietį, nes jis rėkia vokiečių kalba. Bet šitie... šitie rėkė rusiškai. Vadinasi, po teisybei, jie būtų skaičiuojami kaip vieni iš mūsiškių... Daug lengviau buvo nušauti lietuvius ar lenkus... Visi buvome pasruvę krauju... nusišluostydavome rankas sau į plaukus... Kartais mums padovanodavo odines prijuostes... Nepavykus egzekucijai, žmogus krinta ant žemės ir klykia kaip kiaulė... talžo savo kraują... Labai nemalonu šaudyti į besijuokiantį žmogų. Arba jis išprotėjo, arba niekina tave. Iš abiejų pusių sklido šūksniai ir keiksmai. <...> <...>o paskui nusiprausėme odekolonu iki pusės.
(„Istorijos tyrimo komisijos“ darbinis variantas, III veiksmo 18-as epizodas, autorės vertimas iš rusų kalbos)
Tačiau šio veikėjo išvaizda gana groteskiška - aktorius dėvi buvusią uniformą su medaliais ir į burną yra įsikišęs didelius apvalius ledinukus, kad galėtų kaitalioti balsą ir veido išraišką.
Istoriškai teatro ir tiesos santykis niekad nebuvo paprastas. Viena vertus, tai menas apsimetinėti, kita vertus, galima simboliškai apnuoginti tiesą kaip garsiojoje Shakespeareʼo „Hamleto“ pelėkautų scenoje ar potekstėse tarp eilučių, kurios būdavo dažnai įtraukiamos į septinto dešimtmečio SSRS teatrą, ypač Baltijos šalyse. Brahms straipsnyje „Posttiesos filosofija“ atskleidžia postmodernizmo teorijų poveikį posttiesai. Ji rašo: „<...><...> nors postmodernizmas neturėtų būti laikomas būtina posttiesos reiškinio atsiradimo sąlyga, galima teigti, kad postmodernistinės idėjos jam turėjo įtakos. Net jei postmodernistinis požiūris neatmeta faktų ir tikrovės ir visiškai neatsisako objektyvios faktinės tiesos, jis verčia smarkiai suabejoti tiesos objektyvumu ir absoliutumu ir įteisina populistinį, pseudopostmodernistinį diskursą, kuriame sąvokos „viskas tinka“ ir „tai mano tiesa“ įvairuoja. Nepaisant to, svarbu nepamiršti, kad šis nestandartinis diskursas nėra kilęs iš giluminio postmodernistinių idėjų suvokimo, veikiausiai jis atsiranda dėl jų iškraipymo ar sumenkinimo.“[6]
Teatro teorijoje vis dar susiduriame su gana problemišku postmodernaus ir postdraminio teatro atskyrimu stiliaus ir formos atžvilgiu. Teatro teorijos ir kritikos kasdienė leksika (žargonas) vis dar ieško tinkamų terminų, kad atitiktų naujus teatro tekstus ir interpretacinius požiūrius. Tikėtina, kad žiniasklaidos visuomenės ir informacinės pramogų orientacijos posttiesa veikia mus per politinę ir socialinę aplinką, su kuria kasdien susiduriame ir kuri atsispindi menuose, ypač politiniame ir socialiniame teatre, pastaraisiais dešimtmečiais vyraujančiame Vakarų Europos teatre. Hermanio ir Naujojo Rygos teatro aktorių pastatyta „Istorijos tyrimų komisija“ yra posttiesos atėjimo į teatro sceną pavyzdys, kai pristatoma gana jautri tema - istorinės traumos ir neišspręstos problemos, kurios vis dar aktualios šiandieninei Latvijos visuomenei.
Hermanio kūryba posttiesą priima kaip neišvengiamą ir akivaizdžią šiuolaikinio mąstymo sistemą, o pats subjektas („ČĖKA maišai“) suponuoja negalėjimą atrasti kokią nors tikresnę „tiesą“ dėl iškreiptos pirmapradės savo prigimties. Intuityviai ar apgalvotai, „Istorijos tyrimų komisija“ atskleidžia „posttiesą“ kaip priimtiną terminą teatro pastatymams, susijusiems su kolektyvine atmintimi ir XX a. istorija, nagrinėjant problemas, kurias visuomenė sprendžia iki šiol - pradedant Holokaustu, skirtingomis Antrojo pasaulinio karo interpretacijomis, nacių, Stalino represijomis, genocidu, geopolitinėmis kovomis nuo 1990-ųjų ir kt. Nepaisant ginčytinos meninės traktuotės, reprezentuojant vyraujantį „čekistų“ kaip dažnusyk draugiškų ir protingų žmonių, tiesiog atliekančių savo darbą, įvaizdį, „Istorijos tyrimų komisija“ paradoksaliai leidžia daryti išvadą, kad teatras, ypač socialinis-politinis, posttiesos doktriną pasitelkia kaip sąžiningiausią kalbėjimo būdą šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiesa prarado ankstesnį svarų savo statusą.
Hermanis teigia: „Šis spektaklis parodo, kaip galima manipuliuoti žmonėmis ir istorija. Tada ir dabar“ (citata iš „Istorijos tyrimų komisijos“ titulinio puslapio). Hermanio kūryboje pristatomos KGB patirtys pripažįsta posttiesą ir vakarietiško racionalizmo tragediją, kai susiduriama su negalimybe išsiaiškinti bent kiek įrodomą tiesą tam tikromis temomis. Išties absurdiškas tikslas vaikytis tiesos „ČĖKA maišuose“ patvirtina, kad posttiesa yra mūsų laikų status quo.
Galbūt posttiesos teatro kaip termino įteisinimas teatrologijoje padėtų rasti leksiką teatro kritikams ir tyrinėtojams ir ji taptų tinkama ginčytiniems kūrinių pastatymams, perteikiantiems palyginti neseną istoriją, atsižvelgiant į išgalvotus, bet tikromis istorijomis pagrįstus įvykius. Posttiesa ir jos aktualumas šiandien yra akivaizdus, tačiau šiuolaikiniai teatro kūrėjai, tyrinėtojai ir kritikai dažnai teigia, kad esamiems reiškiniams apibūdinti vis dar trūksta tinkamos terminijos. Galima ginčytis, kad problema iš tikrųjų egzistuoja ir ji teatrą verčia nuolat apsimetinėti prisidengus menu, užuot ieškojus kokios nors tiesos. Bet tai jau kitos diskusijos tema.
-----
Lauma Mellēna-Bartkeviča
Iš anglų kalbos vertė Irena Alperytė
Versta iš: Aktuālās problēmas literatūras un kultūras pētniecībā: rakstu krājums. 26 (1), Baltijas jūras valstu literatūra. Teātris. Mūzika. - Liepāja: Liepājas Universitāte, 2021
[1] Tesich, Steve. Government of Lies // The Nation, January 6, 1992.
[2] Keyes, Ralph. Post-Truth Era: Dishonesty and Deception in Contemporary Life. New York: St. Martin´s Press, 2004, p. 17.
[3] Ibid., p. 1213.
[4] Ibid., p. 157.
[5] McIntyre, Lee. Post-Truth. London and Cambridge: MIT Press, 2018.
[6] Brahms, Yael. Philosophy of Post-Truth. Institute for National Security Studies, University of Telaviv, 2018. Prieiga internetu ČIA.
