Moterų dainos
Turino festivalio štabe, Karališkosiose arklidėse (Cavallerizza Reale) tarp keleto senovinių kiemų įkurtos dvi amfiteatro principo salės primena Menų spaustuvės Juodąją, tik vilnietiškos atrodo preciziškiau ir net prabangiai. Ten - kur kas paprastesnės medinės kėdės, o sienos netinkuotos, tačiau primenančios praeitį išsaugotais portikais ir klasikine architektūra, laimei, nepernelyg aktyvia scenai. Ventiliacija karštą dieną prastoka, užtat žiūrovai - gerokai pakantesni. Jie tarsi išmokę atskirti meną nuo asmeninės fiziologijos.
Užtat Argentinos choreografei Aylen Parolin ir jos trijų merginų trupei spektaklyje „SMS ir meilė" (SMS and Love) fiziologija neatskiriama nuo moters identiteto. „Trys moterys neria į intymų ir ribinį savo identiteto tyrinėjimą. Kaip viščiukai inkubatoriuje moterys gyvena pagal nustatytus ritualus, tvarkas ir hierarchijas, galios žaidimus ir lygsvaras". Toliau spektaklio pristatyme moterys klausia, kas jos tokios, kokia moterų rolė visuomenėje, kas yra moteriškumas?
O scenoje ant stalo guli kepta višta, iš kurios viena šokėja išima žiebtuvėlį, nagų laką, užsidega cigaretę ir pučia dūmus pro vištos lavonėlio užpakalį. Vaizdas ne iš e(ste)tiškiausių, bet, matyt, modernus. Vėliau iš dalies pagrindžiamas, kai į sceną išbėga kudakuodamos ir vištas vaidindamos trys visiškai nuogos šokėjos. Atlikusios keletą tarpusavio ginčų ir varžymosi ritualų, užjautusios preparuotą „kolegę" ant stalo ir bandžiusios pašokti lovos viliotinį, sulaukia ir itin ilgų galūnių lieso „gaidžio", kuris bando prisiderinti prie jų ar visai nekreipia dėmesio. Viskas baigiasi ilgu ir pabrėžtinu celiulito pažymėtų šlaunų kratymu.
 |
| Moterų identiteto paieškos Aylen Parolin spektaklyje |
Kūrėjai, be įdomesnio kūniškumo akcentavimo (gražus kūnas nebūtinai sceniškas; nuogumas nėra tapatybės, o labiau sociokultūros dalis), klausia to paties, ko, deja, klausia tikriausiai visos pradedančios šokėjos nuo Argentinos iki Lietuvos, ir tai tampa viena gajausių mąstymo klišių šokyje: kodėl moteris turi būtinai abejoti savo tapatybe, ją pamesti ir jos ieškoti? Kodėl scenoje niekinti kažkokį objektą ar šaipytis iš jo, taip pat ir gyvo, jei jis vyriškas, yra leistina, o moteris sunkiai sulauks net saviironijos? Ar moters seksualinis-fizinis išnaudojimas, akcentuojamas ritualais virtuvėje, lovoje ar dėvint aukštakulnius, kaip tik nestiprina šių patriarchalinių nuostatų, vis jas primindamas? Jei tokioms šokėjoms būtina opozicija ir priešo ieškojimas, ar jos jau neranda kitų kolizijų? Ir kodėl moteris negali susitaikyti su savo lytimi ir būti tiesiog moterimi - negi ji tiesiog pažymėta nevisavertiškumo ženklu? Suprantu, kad tokiais klausimais galiu papiktinti neva feministiškai besiangažuojančias kūrėjas, bet tai klausimai apie trafaretus: ar kaip tik jauniems žmonėms nereikėtų kovoti su tokiu trafaretiniu mąstymu?
Vienas garsiausių dabartinių choreografų, meksikietis José Besprosvany, pastaruoju metu gyvenantis Belgijoje, spektaklyje „Išradimai. Rečitatyvai" (Inventions. Recitations) iš dviejų moterų „sulipdo" vieną kūną: įspūdingo balso dainininkė Bénédicte Davin atlieka sudėtingas labai įdomias Georges´o Aperghis miniatiūras, kurių intonacijas judesiu ir šokiu bando perteikti-dešifruoti šokėja Véronique Liévin. Judesys prieštarauja balsui, iliustruoja jį kontrapunktu, ironizuoja, pasiduoda - iki beveik visiško susiliejimo ir vėl išsiskyrimo. Garsas ir šokis čia tampa abstrakcijomis, ir garsas veda judesį, verčia jį paklusti ar bendrauti - žaismingai, lydimas abiejų atlikėjų šypsenos, lengvai. Miniatiūros tampa balso ir judesio laboratorija, kur gali pasirinkti sau mieliausią požiūrio tašką - šokį, vien tik muziką ar abiejų sintezę, kuri atveria dar nedaug, bet vis intensyviau tyrinėjamas garsines šiuolaikinio šokio erdves .
Karalių reginiai ir užgaidos
 |
| José Besprosvany garso ir judesio duetas |
Festivalis „Teatro a Corte" finalui tradiciškai pasilieka gražiausią Savojos grafų rezidenciją -Venaria Reale, jau nuo XVII a. buvusią poilsio tarp medžioklių vieta, o vėliau - Savojos kunigaikščio Karlo Emanuelio II mėgstamais ne vien užmiesčio namais. Medžioklės deivės Dianos rūmai ir įspūdinga veidrodžių ir šviesių langų salė, atkartojusi Versalį, La Mandrios parkas, sodai ir tvenkiniai - visa tai liudijo apie bandymą konkuruoti su prancūzų Karalium Saule ne vien politinėje arenoje. Ir per 800 metų nueitą Savojos dinastijos kelią - nuo grafų (XI-XVII a.) per kunigaikščius (XV -XVIII a.) iki karalių (Sardinijos, Italijos, Ispanijos ir Kroatijos) ir vienos didžiausių jų pergalių - Italijos suvienijimo, kurio 140 metinės bus švenčiamos kitąmet.
Čia festivalio organizatoriai tarsi keičia spektaklio sampratą: rezidencija įspūdinga ne tik savo grožiu ar parodomis (tuomet buvo eksponuojami dailininkų - nuo Michelangelo iki Rubenso ar Donatello - darbai, vaizdavę Jėzų), čia tiesiog vaikščiodamas gali „užeiti" spektaklį, rodomą keliskart per dieną, ir taip per dieną pamatyti penketą renginių (kai kurie jų - po 15 minučių). Suomių žonglierius Jouni Ihalainenas Vivaldžio muziką pritaikė diabolo mėtymui, vertikalios akrobatikos meistras Kitsou Dubois, sekdamas kinų cirko tradicija, kyla virve aukštyn, lėtai ir preciziškai šokdamas aplink stulpą. Du „Les Colporteurs" duetai pasiūlė linksmą ir liūdną šokius ant lyno. Jie priminė mums matyto „Siūlo po sniegu" variacijas ir net atviroje erdvėje sukūrė smagią atmosferą (moterys „iš publikos" įsiveržė į sceną, kliuvinėdamos užlipo ant lyno ir pademonstravo, kaip su aukštakulniais galima įveikti virves) ar romantišką ir liūdną išsiskyrimą (vaikino ir merginos duetas).
Festivalio finalui buvo pakviesta bene garsiausia pasaulyje ugnies meno trupių „Groupe F", kurios įsimintiniausių inauguracijų sąraše - keleto Olimpiadų atidarymas (taip pat ir Turine), naujametis fejerverkų šou and Eifelio bokšto ir šio statinio 120-asis gimtadienis, šių metų Stambulo įšventinimas į Europos Kultūros sostines ir aukščiausio pasaulyje dangoraižio „Burj Khalifa" atidarymas Dubajuje.
 |
| „Groupe F” uvertiūra. Festivalio nuotraukos |
Be abejo, nei festivalio biudžetas, nei pati vieta negalėjo pasiūlyti milžiniško reginio. Prasidėjęs apie 1 val. nakties specialiai festivaliui kurtas spektaklis „Žaidžiantis ugnimi" (Joueur de Flammes) buvo „sumestas" iš jau anksčiau naudotų triukų - liepsnojančių žmogaus figūrų-mechanizmų, tylių ugnių choreografijos, liepsnojančių paveikslų - ir, priešingai triukšmingai šio žanro prigimčiai, tarsi prisitaikė prie ramios nakties atmosferos. Per rūkus, pasklidusius virš ilgo 250 m tvenkinio atplaukęs valtimi žmogus dirbtinėje saloje sėdo prie elektrinės violončelės, ir smulkūs staccato sinchroniškai atsiliepė tyliais ugnies blykstelėjimais virš vandens. Dailininko tapomas kone realus paveikslas liejosi ugnies akvarele, ir ugnių - tarsi dailininko fantazijos ir kūrybinio degimo - papliūpomis atsikartojo virš viso tvenkinio. Bet „Groupe F" čia sąmoningai nekūrė aiškaus sinchrono, priešingai - ji beveik atsisako įprastos ugnies meno kalbos, kai liepsna ir muzika jungiami į tą patį taktą. Pirma - pasirinkta anaiptol ne iškilminga, ne populiari, o veikiau ambientinė muzika, ir tik vėliau pasigirdęs bliuzas augina įtampą ugnimi lygiai taip pat - bet nebūtinai sinchroniškai - kaip ir skambanti gitara. Tačiau finale - tame kūrinio tutti - dangus lieka monochrominis, kur liepsnoms naudojama tik balta spalva, ir paveikslas labiau primena grafikos darbą, o ne spalvų maišalynę.
Reginys akims tampa ir reginiu, kuriuo nenorėta vien nustebinti ir priblokšti. Greičiau - medituoti. Galbūt - ir apie visko mačiusį tvenkinį, kuriame anksčiau kunigaikščiai rengė laivų mūšius, senovinius, bet ne mažiau įspūdingus fejerverkus ar plaukiojo valtelėmis. Ambicijos prilygti Karaliui Saulei vertė ieškoti įvairių „stebuklų". Vienas jų - rūmuose augintos cintrinos, šiaip jau neaugančios Italijos šiaurėje. Bet jas augino ne tam, kad jas valgytų, o kad valstiečiai žinotų, jog karalius viską gali! Festivalio „Teatro a Corte" rengėjai, regis, puoselėja ne mažesnes ambicijas šiandienos krašto stebuklu paversti kultūrą.
